Lietuvoje, kur gamtos grožis susipina su turtinga istorija, senovinės sodybos tampa vis populiaresnės tarp žmonių, ieškančių ramybės ir autentiškumo. Darbščių žmonių antram gyvenimui prikeltos senos sodybos jau, regis, nieko nebestebina. Pastaruoju metu ši banga spėjo įgauti pagreitį. Bet ne visos atgauna savo ankstesnį veidą, ne visose ne tik atmosfera, bet ir kvapas primena praeitį. Gražu matyti, kaip senos sodybos naujų šeimininkų rankose atgyja iš naujo. Kiekvienos jų istorija skirtinga.
Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių sodybų restauracijos pavyzdžių, kuriuose tradicijos derinamos su šiuolaikiniais patogumais, taip pat aptarsime kultūros paveldo išsaugojimo svarbą.
"Sena svirtis": Atgimusi Ramybės Oazė Radviliškio Rajone
Poilsio ir kaimo ramybės kupina sodyba „Sena svirtis“ įsikūrusi Radviliškio rajone, Daugyvenės draustinio teritorijoje, atokiau nuo Januškonių kaimo centro. Sodybos šeimininkas Aivaras Grigaitis yra šio krašto žmogus, užaugęs Baisogaloje. Sugrįžęs į savo šalį, ėmėsi veiklos. Sužinojo, kad galėtų įsigyti netoli Baisogalos esančią apleistą sodybą. Aivarui patiko didelis vienkiemis, senoviška dviejų galų pirkia, moliu drėbtas kluonas, seni medžiai.
Sodybos šeimininkas pasakojo, kad jis seną sodybą nutarė sutvarkyti, rekonstruoti dviejų galų gyvenamąjį namą, suremontuoti ir kitus išlikusius pastatus. Žinojo, kad visiems darbams reikės nemažai lėšų ir laiko. Prieš dvylika metų prasidėjo didieji rekonstrukcijos darbai. A. Grigaitis sako, nors daug darbų jau padaryta, bet dar daug įvairių darbų laukia ateityje, mat jis turi galybę idėjų ir sumanymų. Dabar tvarko sodybos aplinką. Plačių užmojų naujasis sodybos šeimininkas stengiasi, kad didelė teritorija būtų jauki, tvarkinga. Jo nuostata tokia -svarbu nepažeisti harmonijos su supančia gamta.
Kalbėdamas apie atliktus darbus, šeimininkas sakė, kad pirmiausia buvo renovuotas gyvenamasis namas. Po to ėmėsi kitų darbų. Iš svirno padarė pirtį ir svečių namelį. Plaukai šiaušėsi, kai reikėjo uždengti sandėlio stogą, kurio ilgis - beveik 70 metrų. Rekonstrukcijos darbams atlikti, medžiagoms pirkti pritrūko pinigų, todėl Aivaras emigravo antrą kartą. Tik šį kartą dirbti išvažiavo į Norvegiją. Prieš porą metų sugrįžo į gimtinę - nusprendė daugiau nebevažiuoti svetur uždarbiauti.
Paklaustas, kodėl įkurtai bendrovei pasirinko romantišką pavadinimą „Sena svirtis“, Aivaras teigė, kad svirtis jam yra ryšys tarp žmogaus ir gamtos, tiesiog gyvybės simbolis - iš šulinio pasemtas vanduo numalšina troškulį, suteikia atgaivos, be to, šulinio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, sodiečiai vandens pripildavo į geldą, kurioje maudydavo kūdikį. Abu su žmona nusprendė, kad poilsiui įkurtai sodybai reikia sureikti pavadinimą „Sena svirtis“. Ir neapsiriko. Aivaras sakė, kad bendrovę įregistravo 2020 metais.
„Lauksime palankaus laiko, kada galėsime priimti poilsiautojus. Dabar patys tvarkome sodybos aplinką, gėrimės gamta, džiaugiamės viskuo, kas jau padaryta. Čia - mūsų šeimos ramybės oazė. Turime daug sumanymų, stengsimės sutvarkyti infrastruktūrą, kad sodybos svečiams būtų jauku, patogu ir miela pailsėti. Moliu drėbtas kluonas tapo poilsio erdve. Čia bus galima rengti koncertus, parodas, kūrybines dirbtuves. Šalia nedidelio tvenkinio yra laužavietė, įrengtas nusileidimo takas aviamodeliams, parasparniams, skraidyklėms. Stengiamės, kad sodyboje viskas būtų skoninga, estetiška ir autentiška“, - apie būsimą sodybos veiklą kalbėjo A. Sodybos šeimininkas mėgsta kolekcionuoti senus daiktus, namų apyvokos rakandus, įrankius, agrotechnikos padargus, domisi istorija, metalo industrija. Aivaras sakė, kad jis į sodybą pradėjo tempti sendaikčius, senovinius baldus, žemės dirbimo agregatus, praėjusio šimtmečio įrankius.
Šimtametės Sodybos Atgimimas Ukmergės Rajone
Ukmergiškiai Greta ir Robertas Tylos su atžalomis šimtametę sodybą prikėlė naujam gyvenimui. Įsigijus sodybą ji buvo itin prasto stovio - aplinka buvo pilna krūmų, šiukšlių, namas stovėjo kiauromis sienomis, stogu, išdužusiais langais, pro jį kiaurai pūtė vėjas. Visų darbų ėmėsi patys. G. Tylienė pasakoja, kad darbus jie pradėjo nuo kito galo, nei visi kiti: pirmiausia tvarkė aplinką, išvežė šiukšles, išrovė krūmus ir trukdžiusius medžius, pasisėjo žolę, perkasė prūdą.
„Avarinės būklės, kiaurai perpučiamą visai negyvenamą namą pradėjome po truputį tvarkyti: pradžioje plovėme, valėme, tvarkėme, bandėme užkišti skyles, keitėme langus. Buvo sutvarkytas, iš naujo išlietas pamatas, pridėta akmenų, kurie laikui bėgant buvo išbyrėję. Visą namą iš išorės apkalėme dailylentėmis, jas impregnavome, dažėme“, - apie darbų eigą, kuria dalinasi savo „Instagram“ paskyroje „Medilių vėjai“, kalbėjo pašnekovė. Visus darbus nusidirbo patys, su savo tėvelių pagalba. Meistrų teko ieškoti tik vienam darbui, bet ir šių pagalbos nebeprireikė: „Buvo svarstymų tvarkyti atvirą rūsį, ieškojome meistrų, nenorėjome to daryti patys. Galvojome, galėsime jį išbetonuoti, bet arba neatsirasdavo meistrų, arba atsiradę paaiškindavo, kad reikalinga kosminė suma rūsiui įsirengti. Gal po trejų metų vargo nusprendėme rūsį užpilti, išsibetonavome tą plotą ir įsirengėme didžiulę terasą.“
G. Tylienė skaičiuoja, kad didžiuosius darbus baigė tik 2021-aisiais - tada įsirengė terasą ir susitvarkė sieną, kuri išardžius namo dalį buvo užkalta senomis lentomis. Jau ne vienerius metus nuo pavasario iki rudens vidurio sodyba tampa jų antrais namais. Sodyba, tapusi antrais namais. Dabar čia yra viskas, ko reikia patogiam gyvenimui šiltuoju laikotarpiu, be to, kieme stovi ūkinis pastatas, vištidė, kurioje gyvena vištos ir antys, yra didžiulė vaikų žaidimų aikštelė.
Liubavo Dvaras: Istorijos ir Technologijų Harmonija
Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, jį rašytiniai šaltiniai mini nuo XVI a. Liubavo dvaro valdos pasižymėjo itin gausiais gamtos ištekliais. Dvarui priklausė daug žuvingų Molėtų krašto vandens telkinių ir net keli šimtai Lavoriškių-Nemenčinės miško hektarų. Iki pat XX a. vidurio, kai dvarą nusavino sovietų valdžia, jis priklausė svarbiems Lietuvos istorijai asmenims, jį garsino čia gyvenę kultūros ir meno atstovai.
Šiuo metu Liubavo dvaro sodyboje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su dvaro istorija, jame anuomet vykdomais gamybiniais procesais, naudotomis technologijomis. Čia suteikiama išskirtinė galimybė iš arčiau pažvelgti į vieną iš žmogaus kasdienybei itin svarbių išradimų - vandens malūną, kuriame nuo senų laikų gaminami miltai duonai. Liubavo dvaras neabejotinai yra išskirtinis architektūros, kraštovaizdžio ir technikos paveldo objektas. Tai vienintelis dvaras Lietuvoje, kurio technologinė įranga šiandien yra šimtu procentų restauruota.
Liubavo dvaro sodyba darniai įkomponuota į vaizdingą Žalesos pakrantės kraštovaizdį. Sodybą sudaro 20 skirtingos paskirties statinių bei 7 tvenkinių sistema. Čia kadaise veikė bravoras (alaus darykla), ledainė. Iki šių dienų išliko akmeninis vandens malūnas, XVIII a. statyta oficina, oranžerija, į kurią atvėsus orams būdavo sunešami šalčiui neatsparūs augalai, ir dar 7 pastatai. Apie kitus statinius liudija likę sienų ar pamatų fragmentai.
Liubavo vandens malūnas ant Žalesos upės pastatytas dar XVI a. Iki šių dienų jis buvo perstatytas bent porą kartų. Išskirtine mūro kokybe pasižymintį pastatą pavyko itin kokybiškai restauruoti ir išgelbėti nuo sunykimo. Beveik pusės tūkstantmečio senumo technika buvo visiškai ir itin kruopščiai restauruota. Pasisekė išsaugoti net pačias smulkiausias autentiškas detales, senąsias medžiagas.
Rugpjūčio 31 d. Valstybinė kultūros paveldo komisija organizavo išvažiuojamąjį posėdį į Liubavą ir Europos parką, kuriame buvo pritarta Liubavo dvaro sodybos ir jos kompleksinių dalių paskelbimui kultūros paminklu. Tai išskirtinis kompleksas, kuriame galima susipažinti ne tik su pusės tūkstančio metų dvaro istorija ir Lietuvai svarbiais jos savininkais, bet pamatyti ir vienintelį Lietuvoje malūną, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras prikeltas naujam gyvenimui - restauruoti bei atkurti komplekso pastatai, taip pat įkurtas muziejus bei įvairiapusiškai tiriama Liubavo dvaro komplekso istorija, siekiant, kad istorinė atmintis ir atradimai tarnautų Lietuvai.
Liubavo dvaro sodyba
Sodybos ir Keliai: Iššūkiai Išsaugant Paveldą
Deja, ne visada pavyksta suderinti modernizaciją ir paveldo išsaugojimą. Mūsų laikų kelininkai, planuodami vingiuoto kelio Vievis-Aukštadvaris remontą, išsaugoti nesugeba nei šalia kelio augusio senojo Pakalniškių klevo, nei prieš kelis amžius įkurtos sodybos, kurioje gyvena nežinia kelinta Nenartavičių karta. Atvažiavę kelininkai sodybos savininkams rodo dokumentus, kad žemė valstybės ir po langais kasa žemę, kur bus platinamas kelias.
Genovaitė su širdgėla kalba apie barbariškus kelininkų veiksmus ir negali suprasti projektuotojo, tą kelio remontą suprojektavusio tiesiai per namą. Kelininkai namo savininkams įrodinėja, kad dėl kelio tiesimo esą patys kalti. Mat 2014 metais Nenartavičiai savo sodybai už savo pinigus pasidarė kadastrinius matavimus ir pasirašė ant bylos, kurioje įsegtas brėžinys, rodantis apie pusė metro nuo namo einančią valstybės žemę. Kelininkai namo savininkams įrodinėja, kad dėl kelio tiesimo esą patys kalti. Mat 2014 metais Nenartavičiai savo sodybai už savo pinigus pasidarė kadastrinius matavimus ir pasirašė ant bylos, kurioje įsegtas brėžinys, rodantis apie pusė metro nuo namo einančią valstybės žemę.
Nenartavičiai, o ir kiekvienas sveiko proto žmogus, negali suprasti, kodėl kelio neplatina į priešingą pusę, kurioje yra neužstatyta žemė. Namo šeimininkai jau nebesirūpina tuo šuliniu, kuris atsidūrė valdiškoje žemėje ir kadastriniuose dokumentuose jo nė neliko. Dabar žmonės susirūpinę dėl realios grėsmės jų namui - jis gali nugriūti dėl po pamatais kasamo griovio arba jį nugriauti gali į namą atsitrenkusi mašina. Bet kuriuo atveju, jei kaimynas - ar jis būtų fizinis, ar juridinis asmuo, ar net valstybė - darys naujus kadastrinius matavimus anksčiau nei nuosavybę nuo seno turintis asmuo, savininkas gali netekti dalies savo žemės. Ir dėl to su niekuo nepasiginčys, niekam savo teisybės dėl nuosavybės neįrodys. Kadastriniai matavimai - šventas dalykas.
Restauratorių Darbas: Kultūros Pärlų Prikėlimas
Visoje Lietuvoje dirba vos apie 200 restauratorių. Panevėžio kraštotyros muziejuje jų yra trys. Savo restauratorius turi toli gražu ne visi šalies muziejai, todėl panevėžiečiams tenka naujam gyvenimui prikelti ir kitur eksponuojamas istorines vertybes. Panevėžio kraštotyros muziejus per metus sulaukia apie 2 000-3 000 naujų eksponatų. Vien šiemet jo fondai pagausėjo jau daugiau nei 1 500 muziejinių vertybių ir dar laukiama papildymo. Tokių „naujokų“ iš karto į saugyklas negalima dėti - reikia sutvarkyti, dezinfekuoti, kad neužkrėstų kitų eksponatų.
Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Gaidelienės, vienas įdomesnių, šiemet gautų eksponatų, kurį rengiamasi perduoti restauratoriams, - Panevėžyje K. Tručionio svarstyklių fabrike tarpukariu gamintos masyvios svarstyklės. Jas muziejui dovanojo marijampoliečių šeima, aptikusi tvarkydama seną sodybą. Pernai iš Panevėžio į sostinę restauruoti iškeliavo nemažai keramikos kūrinių. Dalis jų jau sugrįžo namo. Tarp tokių - atnaujintas XIX amžiaus antikinio kario biustas, vaizduojantis vyrą su šalmu ir prabangiais šarvais. Šis keramikos dirbinys rastas aštuntajame dešimtmetyje ariant žemę Berčiūnuose. Į muziejų jau parvežtos ir XIX amžiaus alebastro vazos, puošusios Naudvario dvarą. Šiuo metu restauruojama dvarininkui Končiui iš Ukmergės apskrities priklausiusi puošni vaza, taip pat lėkštės, grafinas, kiti indai.
Vilniaus restauratoriai šįmet sugrąžino veidą dviem Panevėžio muziejuje saugomiems paveikslams. Vienas jų, nežinomo autoriaus XX amžiaus pradžios kūrinys „Šmėkla“, priklausė Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Paveikslas skirtas 1863 metų sukilimui atminti. Ypač sudėtingo, ilgo ir labai kruopštaus restauratorių darbo reikalavo spalvotas medžio raižinys Šv. Jurgis. Šį kūrinį restauravusi P. Gudyno restauravimo centro meno kūrinių ant popieriaus restauratorė ekspertė Eglė Piščikaitė pasakoja, kad prieš restauravimą raižinys buvo smarkiai pažeistas, popieriaus lakštas deformuotas, daug kartų lankstytas ir net vietomis įplyšęs. Trūko ir įvairių fragmentų. Visa tai restauratorei teko labai kruopščiai, milimetras po milimetro, sutvarkyti.
Šv. Jurgio restauracija
tags: #simtamete #sodyba #diskusijos