Tauragės rajone gyvenantis Sigitas Klymantas - žmogus, kuriam gyvūnai yra ne tik hobis, bet ir visuomeninė veikla. „Ūkiniai, egzotiniai gyvūnai yra mano hobis, o prieglauda yra visuomeninė veikla“, - sako Sigitas.
Net ir policijai įprasta, kad būtent Sigitas pasirūpins sužalotu laukiniu gyvūnu. Skambučių dėl pagalbos jis sulaukia dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais. Sigitas žino, kaip auginti gandrus, erelius, stručius, smauglius, voveres, retus jaučius ir tarantulus.
Gandras - vienas iš Sigito Klymanto globojamų gyvūnų.
Aistra gyvūnams
„Būna, ko nors užsinoriu, nesvarbu, tai būtų ožka, alpaka ar tarantulas. Pradeda įkyriai lįsti tos mintys, atsidarau internetą, kompiuterį, skelbimus, jau žinau, kad ir kiek tas gyvūnas kainuos, jis bus pas mane.
Šiaip norėčiau jau įjungti loginį mąstymą, nes jau seniai pagavau, kad man išsivysčiusi priklausomybė. Kaip būna nuo nikotino, nuo alkoholio, nuo moterų, taip man nuo gyvūnų. Nežinau, kodėl“, - šypsosi pašnekovas.
Jau įsigijus egzotinį gyvūną, neretai tenka į jį toliau investuoti, pavyzdžiui, nuperkant jam tos pačios rūšies draugą. „Mano patinas yra pirmas Lietuvoje ir antras Baltijos šalyse, kuris turi instinktą pats perėti“, - sako Sigitas.
Prieglauda sužeistiems gyvūnams
Sigitas gali daug papasakoti apie žmonių žiaurumą - kieme voljeruose glaudžiasi šeimininkų suluošinti šunys. „Jei aš įtariu, kad šuo gyvens blogiau nei pas mus - aš nesakau, kad čia yra įspūdingos sąlygos, čia nėra kilimėlių šunims voljeruose, bet jei aš įtariu, kad nors kiek blogiau gyvens, aš jo neatiduosiu.
Už tai esu ir vos negavęs mušti kieme. Trys vaikinai merginai šuns ieškojo, sako, kas čia per prieglauda, jei neatiduoda šuns? Sigitas sako - nesuprantama, kaip žmonės gali auginti traumuotą, kenčiantį gyvūną.
Gyvūnų prieglauda - vieta, kur gyvūnai gauna antrą šansą.
„Dažnai būna dresūros klaida, perlaužia, reikalauja iš šuns per daug, - Sigitas mosteli ranka į kovinės veislės šunį. - Pavyzdžiui, tas stafordšyras. Dresūros klaida, kadangi buvo dresuotas muštru: komanda ir bausmė, komanda ir bausmė. Kol to neišsiaiškinome, negalėjai prie jo prieiti. Pasirodo, jis bijojo staigių judesių: ar šluotą pakeli, ar staigesnį judesį padarydavai. Truko pusantrų metų, kol aš jį išsivedžiau iš voljero.
„Yra pas mane dvi prancūzų buldogės iš daugyklų. Pasižiūriu, viena yra švelnumo įsikūnijimas... Viena akim akla, viena ausim kurčia. Aklumas - gal ne nepriežiūra, bet kurtumas yra tik dėl nepriežiūros. Tuo labiau - cezariai daryti. Matyt, nepagimdydavo. Keturi cezariai, penkto niekas nedaro senukėms. Jau tiek cezariuojami tie gyvūnai… Šlykštu pagalvojus apie tuos žmones. Kai nutarėme ją sterilizuoti, išimti gimdą iš viso, gydytoja susiėmė už galvos, atsivėrusi pilvo ertmę.
Sigitas prisimena, kad pradžioje susikaupusias emocijas ir nuoskaudas dėl žmonių elgesio su gyvūnais stengėsi išlieti žurnalistams, vėliau - socialiniuose tinkluose. Pašnekovas negaili kritikos valdžios institucijoms, turinčioms rūpintis gyvūnų gerove, net ir politikams, kurie teikia pasiūlymus, tarsi turinčius pagerinti situaciją.
Jis ir pats kadaise ketino dalyvauti politikoje, kandidatuoti rinkimuose į savivaldybės tarybą. „Aš nemačiau nieko, tik draudimus: uždrausti cirkus, uždrausti gyvą žuvį prekybos centruose, privalomai čipuoti visus gyvūnus. Jie bandė įrodinėti, kad nepadaugės gyvūnų prieglaudose. Jau prieš trejus metus bandė priimti tą įstatymą, žmones gąsdinti - pas mus padaugėjo šunų.
Edukacija ir lankytojai
Tradicija, kad antradieniais Rūgalių kaimo sodybą lanko moksleivių ekskursijos, kitomis dienomis laukiamos šeimos, kolektyvai ir draugai. Paskutinius mums parodytus gyvūnus pašnekovas atneša tiesiai iš gyvenamojo namo - įsikibusi piršto, rankoje užsnūsta miniatiūrinė Australijos voverė skraiduolė.
Sigitas sako neskaičiuojantis dviejų dalykų: kiek kainuoja išlaikyti gyvūnus ir kiek jų sodyboje yra. Galima lengviau atsikvėpti, kai šį augintinį šeimininkas grąžina į terariumą, - jau dabar aplink kaklą nesunkiai kelis kartus apsivyti galintis roplys kada nors bus trijų metrų ilgio. „Šį pavasarį iš kiaušinio išsiritęs.
Lietuvoje iš dalies draudžiami gyvūnai cirke, vis priekabiau žiūrima į zoologijos sodų veiklą. „Kiek jie pažins tos laisvės, jei jau keliasdešimt metų gyveno nelaisvėje, jei tėvai, protėviai išvesti nelaisvėje? <...> Aš iš kitos pusės pažiūriu.
Jūs iš karto atpažinote, kad ten pievoje gandriukas. Atvažiuoja žmonių, kurie nepažįsta. Jei bus tokie laikai, kai nebus galima laikyti narvelyje žiurkėno, papūgėlės, nes jie turi būti laisvėje, bus baisu dėl vaikų. Jie pamato vištą - bijo, prieina ponis, jie klykia - jie visko bijo.
Dabar seneliai gyvulių nebeaugina, tėvai neūkininkauja. Jei pažiūrėtum - čia aplink septynios sodybos, prieš trisdešimt metų nebuvo nė vienos, kur neaugintų karvių, kiaulių, žąsų, vištų. Duodi egzotinį gyvūną ir kaip šeimininkas bijai, drebi. Ežiukas apkakos ranką, tai didžiausia tragedija.
„Galvoja, įves tokį įstatymą ir Lietuvoje įves tvarką. Aš taip nemanau. Kai vedu savo edukacijas, kai vaikai atvažiuoja, pabendrauja su gyvūnais, ir kai jie išvažiuoja, matau jų akis, aš žinau... Vaikai pabendrauja su šunimis, papasakoju jų istorijas, kaip jie čia pateko, ir aš galvoju - tokie vaikai, kai turės teisę laikyti gyvūną, jie tikrai neišmes.
Gandriukai Rūgaliuose
Kad Rūgalių kaime gyvybės netrūksta, seniai visiems aišku. O pilna ten visko: ir raguočių, ir sparnuočių, ir keturkojų, graužikų irgi esama. Šįkart „Tauragės kurjerio“ dėmesį patraukė Sigito Klymanto globojami gandriukai. Jų kieme galima rasti net šešis.
Vieno snapas jau raudonas - jis sodyboje liko nuo praėjusių metų, kai pateko su sužalotu sparnu. Kiti penki - naujokai. Tiesa, sodybos senbuvis ne toks jau nekaltas. S.Klymantas perspėjo, kad jis jaučiasi esąs šeimininkas ir elgiasi greičiau jau kaip sarginis šuo, o ne plunksnuotis.
- Keturi atkeliavo prieš dvi-tris savaites, kai buvo stiprus vėjas, vartė medžius. Tą vakarą pasipylė skambučiai, pranešė, kad nuversti gandralizdžiai. Tai du gandriukus atvežė iš Mažonų, vieną iš Pagėgių, kitas iš Skaudvilės ir dar vienas iš Šilalės rajono. Dar vieną gandrą turiu iš pernai metų. Jam lūžęs sparnas, tai jis neskrendantis. Iš jaunimo visi vaikšto, bet kokios bus galimybės skristi, neaišku, - dėl gandriukų ateities nuogąstavo globėjas.
Reikia pastebėti, kad gandriukai visi skirtingo dydžio. Kai kurie dar maži, kiti gi jau stybtelėję. Bet vos pastebėję ateinantį sodybos šeimininką, visi puola jo pasitikti, mat tai reiškia patį geriausią dalyką - bus patiekti pietūs.
Anot S.Klymanto, didesnieji jau turėtų mokytis skraidyti, bandyti plasnoti. Panašu, kad natūraliam augimui trukdo pasikeitusi mityba. Nors stengiamasi plunksnuočiams duoti kuo įvairesnį maistą, tai vis tiek nėra tas pats, kaip tėvų parūpinamas kąsnelis iš pievų ar pelkių.
- Kitas baimes gali vardinti ir vardinti. Juk jei jie visgi išskris, tai kiti gandrai būryje gali juos užmušti, nes šie bus kitokie, jų elgsena bus kitokia. Iš tiesų, tai yra tiesiog natūrali atranka ir gamtoje turi išlikti stipriausieji. Bet žmonėms tai paaiškinti sunku.
Beje, vieni skaudviliškiai apsisprendė patys pabandyti ir auginti iškritusį gandriuką, - pasakojo pašnekovas juokaudamas, kad tokį kiekį gandrų galėtų net nuomoti krikštynoms, kaip kad nuomojami karveliai.
Vyras taip pat prisiminė, kad kadaise Rūgaliuose buvę tik du gandralizdžiai. Visgi vienais metais į S.Klymanto sodybą atgabenti keli jauni, bet sužaloti gandrai atkuto. Šiems pavyko išgyventi ir net su giminaičiais išskristi žiemoti į šiltesnius kraštus. Praėjus porai metų gandralizdžių Rūgaliuose ėmė daugėti.
Belieka tikėtis, kad ir šie penki sodyboje viešintys gandriukai sugebės ūgtelėję tapti savarankiškais.
Mūsų gimnazijos 5-8 klasių mokiniai apsilankė Sigito Klymanto sodyboje Rūgalių kaime, kur atvyko nemažai mokinių ir iš kitų rajono mokyklų. Šeimininkas visus svetingai pasitiko ir papasakojo apie ūkinius, egzotinius gyvūnus, jų gyvenimo istorijas ir auginimo ypatumus. Stebėjome Škotijos hailendų veislės galvijus, alpakas, stručius, papūgas ir kitus gyvūnus. Rankose laikėme kukurūzinį žaltį, vėžliuką, ežiuką, o tarantulas mus stebėjo už stiklo.
Sigito Klymanto sodyba - tai ne tik prieglauda gyvūnams, bet ir puiki vieta edukacijai bei pažinčiai su įvairiais gyvūnais.