Šiaulėnai - miestelis Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, seniūnijos ir parapijos centras. Šiaulėnai garsėja ne tik savo istorija, bet ir išlikusia dvaro sodyba, kuri mena įvairių didikų giminių laikus.
Šv. Onos bažnyčia Šiaulėnuose. Šaltinis: Vikipedija
Šiaulėnų dvaro istorija
Šiaulėnų dvaras pirmą kartą paminėtas 1492 metais. Dvaras priklausė Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms. 15-16 amžių sandūroje dvarą paveldėjo Butrimaičiai, o vėliau valda perėjo Šemetoms, kuriems priklausė ir Diktariškių dvaras.
Istorija byloja, kad 1619 metais Žemaitijos vėliavininkas Jurgis Šemeta Šiaulėnus perleido tuo metu Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui, vėliau tapusiam Žemaitijos seniūnu. Po J. Valavičiaus mirties 1636 metais dvaras vėl grįžo Šemetoms.
Nėra žinoma, kuris iš Šemetų pastatė originalius dvaro rūmus, arkadine galerija sujungtus su oficina. Manoma, kad toje galerijoje buvo oranžerija. Be rūmų oranžerijos-oficinos junginio, dar yra išlikę svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos.
Kaip rašoma istoriniuose dokumentuose, dvaro rūmai galėjo būti pastatyti devynioliktojo amžiaus viduryje. Gali būti, kad Šiaulėnų dvarą statė ir jį valdė Jonas Šemeta, apie kurį žmonėse iki šiol sklinda įvairūs pasakojimai. Jis neva turėjo apie 2200 baudžiauninkų.
Šiandien Šiaulėnų dvaras priklauso privatiems asmenims. Anot V. Simelio, Šiaulėnų dvarui apsauga nėra paskelbta nei valstybiniu, nei regioniniu lygiu, nors į nekilnojamųjų vertybių registrą jis įrašytas. Keliolika pastarųjų metų dvaras priklausė privatiems asmenims.
Radviliškio rajono žemėlapis. Šaltinis: Vikipedija
Dvaro sodybos architektūra ir dabartinė būklė
Šiaulėnų dvaro sodybos planas yra stačiakampis, centre - aikštė. Deja, pagrindinio dvaro pastato rūmais pavadinti neapsiverčia liežuvis. Jau seniau aprašėme apgailėtiną šio dvaro oranžerijos būklę.
Kaip rašoma istoriniuose dokumentuose, dvaro rūmai galėjo būti pastatyti devynioliktojo amžiaus viduryje. Manoma, kad toje galerijoje buvo oranžerija. Be rūmų oranžerijos-oficinos junginio, dar yra išlikę svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos.
Apmaudu, bet daugelis dvarų yra aplūžę. Iš visų dvarų Radviliškio rajono savivaldybei priklauso tik šeši. Jie daugiau ar mažiau yra prižiūrėti. Iš savivaldybei priklausančių rūmų pastatų labiausiai prašantys tvarkos ir remonto - Grinkiškio dvaro rūmai, kurie yra net pavojingos būklės.
Kultūrinės iniciatyvos ir dvaro reikšmė
Šiaulėnų dvaro sodyba ne tik istorinis paminklas, bet ir svarbus kultūros paveldo objektas. Siekiant išsaugoti ir atgaivinti dvarą, kuriamos įvairios kultūrinės iniciatyvos.
Šiaulėnų gyventojo ir seniūnaičio Edvardo Stonkaus galvoje kilo sumanymas steigti kultūrinių iniciatyvų centrą, kuris rūpintųsi nykstančiu Lietuvos paveldu. Anot E. Stonkaus, nepakanka tik sutvarkyti paveldą, reikia jį grąžinti ir į mūsų sąmonę.
“Pavyzdžiui, Šiaulėnų dvaras yra sutvarkytas ir paruoštas turistams, tačiau vietiniai gyventojai net nežino, kuo kvėpuoja tas dvaras. O jis kvėpuoja praeitimi. Kai tu ten būni, jausmas apima neapsakomas ir kažkas viduje sukirba“, - pasakoja E. Stonkus, dažnai išeinantis pasivaikščioti prie dvaro.
Jo manymu, prie tokių dvarų reikėtų dirbti su jaunimu, organizuoti stovyklas, vertėtų užsienyje ieškoti panašių bendruomenių, keistis patirtimi. Toks centras galėtų netgi remti kryptingas savo narių - jaunų žmonių iš nepasiturinčių šeimų - studijas.
Anot E. Stonkaus, kultūrinių iniciatyvų centro veikla būtų nukreipta paraleliai keliomis kryptimis - dvarų, sodybų, parkų saugojimo ir puoselėjimo, kova su gamtos teršėjais, tačiau svarbiausia, kad per tai būtų atsigręžiama apskritai į praeitį, nes be jos mes neturime ateities.
Sodybos „Žemaitiška pastogė“ šeimininkė Vida Stankūnienė, viena iš centro įkūrėjų, prisipažino dešimt metų “daužiusi galvą į sieną“, kad ką padarytų dėl senos sodybos atkūrimo. Pastangas atkurti senąjį medinį paveldą prilygino alpinisto kopimui plikomis rankomis į stačią sieną.
“Medinis paveldas, mūsų istorija, visa, kas sukurta praeityje, yra dideliai užmiršti - viskas stebima, fiksuojama, ir nieko - viskas toliau sėkmingai yra ir griūva“, - sakė V. Stankūnienė.
Tokios iniciatyvos rodo, kad Šiaulėnų dvaras ir kitos panašios vietos yra svarbios ne tik kaip istorijos paminklai, bet ir kaip kultūros židiniai, galintys suburti bendruomenę ir įkvėpti naujiems projektams.