Šie metai Lietuvos zoologijos sodui itin vaisingi - nemažai augintinių susilaukė palikuonių. Zoologijos sodą šiais metai sukrėtė ne vieno gyvūno mirtis, tačiau džiaugsmo suteikia strykinėjantys jaunikliai. „Negalėčiau pasakyti, kad jauniklių sulaukėme šiemet daugiau nei įprastai, tiesiog kai kurių rūšių gyvūnų jauniklių jau senokai neturėjome, todėl labai smagu jų sulaukti“, - teigė A.
Stumbras Belovežo girioje
Zoologijos Sodo Naujagimiai
Pirmasis jauniklis šiemet buvo kupranugariukas. „Motina atsisakė maitinti jauniklį, todėl jį augina zoologijos sodo darbuotojos. Kovo pabaigoje zoologijos sodas neteko vienos kupranugarės, kuri gimdydama savo penktąjį palikuonį mirė. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sode likę keturi kupranugariai: dvi patelės - Maša ir Nomeda, patinas Feniksas ir jauniklis Fokusas.
Jauniausiam zoologijos sodo gyventojui - Sibiro kalnų ožiukui - vos pusė mėnesio. Darbuotojai mažyliui dar nespėjo sugalvoti vardo. „Kai kuriems jaunikliams iš karto parenkame vardą, tačiau dauguma jų dar neturi“, - aiškino A. Labiausiai sodo darbuotojus nudžiugino snieginės ožkos jauniklis. Tai labai reta kalnų ožių rūšis iš Šiaurės Amerikos.
Snieginė ožka
„Ožkytė Beata ne pirmoji šios rūšies jauniklė mūsų sode. Dideliame aptvare laksto gausus Kamerūno ožiukų būrys. Dar vienas zoologijos sodo darbuotojų džiaugsmas - karčiuotojo avino jauniklė Braškė. Kartu su ja po narvą laksto ir du jos mažyliai broliukai. Ši rūšis kilusi iš Afrikos. Šiemet pagausėjo ir beždžionių šeimyna.
„Šios rūšies beždžionėms labai svarbu hierarchija - vyresnieji saugo mažesniuosius. Pažiūrėkit, mažylis dabar glaustosi prie tėčio“, - rodydama į beždžionių šeimą sakė A. Dviejų jauniklių susilaukė ir marmozetės, kitaip dar vadinamos voverinėmis beždžionėlėmis. Jos tokios mažytės, kad gali tilpti į žmogaus delną. Antrą kartą palikuonių susilaukė ir tamarinai, iš Pietų Amerikos kilusios beždžionėlės.
„Taip ilgai tamarinai jauniklių neturėjo, nes porelės turėjo priprasti, įsimylėti“, - aiškino A. „Zoologijos sode dirbu jau seniai, neatsimenu tokio atvejo, kad dvi lapės, kurios gyvena tam pačiam narve, iš karto atsivestų tiek daug jauniklių“, - sakė A. Deja, rudosios lapės jauniklis Rikis auga be mamos - ji atsisakė auginti mažylį, todėl jį nuo pirmųjų dienų prižiūri, maitina sodo darbuotoja.
Stumbrų Populiacijos Išsaugojimas
Krekenavos regioninis parkas garsus laisvėje ir aptvaruose gyvenančiais didžiausiais šalies gyvūnais - stumbrais, įrašytais į Lietuvos ir Tarptautinę raudonąsias knygas. Dauguma lankytojų į parką atvyksta, vedini noro pamatyti stumbrus.
Šiuo metu laisviems stumbrams iškilo reali grėsmė vėl išnykti iš pamėgto Vidurio Lietuvos kraštovaizdžio. Aplinkos ministerijos valdininkai dėl ūkininkams kasmet mokamų ženklių sumų už stumbrų padarytus nuostolius pasėliams ketina laisvėje gyvenančius stumbrus sugaudyti, išvežti į kitas saugomas teritorijas, patalpinti į aptvarus ar net leisti medžioti. Iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje, gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose.
Ilgainiui žemdirbystės plėtra ir beatodairiškos medžioklės juos išstūmė į mažai tinkamus gyventi nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 m. stumbrai Lietuvoje buvo išnaikinti, o 1919 m. Lenkijos Belovežo girioje nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs žvėris. 1923 m. buvo įkurta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija, kuri inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Buvo išlikę 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškąjai kilmei.
Galimybė stumbrus veisti Lietuvoje pirmą kartą buvo svarstyta 1966 metais Maskvoje. Stumbrynui Lietuvoje įsteigti buvo numatytas mišrus Pašilių miškas Krekenavos girininkijoje, Panevėžio rajone. 1969 m. iš Rusijos Prioksko teraso rezervato į 50 hektarų plote įrengtus aptvarus buvo atvežti pirmieji du „belovežiniai“ stumbrai - Motok ir Moda. 1970 metais atvežti dar šeši stumbrai, o 1972 metais - dar du. 1971 metais Moda atvedė pirmąjį stumbriuką. Jis buvo pavadintas Giriniu.
Pagal tarptautinį susitarimą Lietuvoje stumbryne gimstantiems stumbriukams duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Jiems suteikiamas ir tarptautinis numeris. Jau 1973 metais 5 stumbrai iš aptvarų išleisti į Pašilių mišką. Dar po du išleista 1975 ir 1976 metais. Laisvėje gyvenantys stumbrai pradėjo veistis. Pirmieji stumbrai Lietuvoje buvo sutikti su dideliu džiaugsmu. Žmonės važiavo žiūrėti stumbrų kaip gyvo stebuklo ir įsivaizdavo, kad Lietuva taps stumbrų kraštu.
Tuomet planuota, kad po kelių dešimtmečių Lietuvoje laisvai gyvens bent 200 stumbrų. Šiuo metu aptvaruose gyvena apie 20, o laisvėje klajoja apie 70 stumbrų. Laisvėje stumbrai gyvena pasiskirstę į keletą bandų. Didžiausia banda laikosi prie Kėdainių, joje - apie 40 stumbrų. Ūkininkams ji kelia daugiausia rūpesčių. Norint sumažinti stumbrų daromą žalą, svarbiausias uždavinys - sumažinti stumbrų susitelkimą šioje vietoje, rasti būdą šią bandą išskaidyti į mažesnes ir nuvaryti į tolimesnes teritorijas.
Krekenavos regioniniame parke gyvena 14-16 stumbrų laisvoji banda. Ji rimtų problemų niekam nekelia. Stumbrai dažniausiai pastebimi žiemą laukuose tarp Upytės ir Ėriškių. Kitu metų laiku jie slepiasi Pašilių ir Kalnelio mišriuose miškuose. Tačiau be reikalo. Stumbrai yra ramūs ir taikūs gyvūnai, niekada pirmi nepuolantys žmogaus ar kitų gyvūnų. Ir gana baikštūs: jau tolumoje pastebėję artėjančius žmones su fotoaparatais, vedini bandai vadovaujančios patelės (stumbrų kaimenėje vyrauja matriarchatas), traukiasi.
Stumbrai yra žolėdžiai gyvūnai: ėda žolę, renka giles, skabo medžių šakas ir rupšnoja ūkininkų užaugintas gėrybes. Tačiau reikia pastebėti, kad stumbrų daroma žala ūkininkų pasėliams ženkliai mažesnė, nei padaroma parke gausiai gyvenančių stirnų, elnių, danielių, šernų. Mūsų šalyje stumbrai gyvena jau 4 dešimtmečius ir priprato prie gamtinių sąlygų. Populiacija po truputį didėja. Gamtoje priešų, be žmogaus, stumbrai neturi.
Žmonių nuomonė apie stumbrų laisvę ir ateitį Lietuvoje įvairi. Šiuo metu labiausiai įsiklausoma į ūkininkų skundus, kuriems Aplinkos ministerijos mokamos piniginės kompensacijos už stumbrų padarytą žalą nepakankamos. Suvarius stumbrus į aptvarus, konfliktas su žemdirbiais išsispręs, tačiau piniginė problema, tikėtina, išliks. Stumbrai, kaip ir kiti gyvūnai, turi tokią pat teisę čia gyventi. Sprendimai dėl stumbrų ateities turėtų būti gerai apgalvoti, nes vėl galime jų netekti.
Stumbrai mėgsta drėgnus lapuočių miškus, ir vargu, ar smėlėti Dzūkijos pušynai jiems tiks. 1974 metais laisvų stumbrų bandą bandyta suformuoti Širvintų rajono Šešuolių miške, kuomet į laisvę buvo išleisti 7 stumbrai. Reikėtų apsvarstyti apie stumbrų nukreipimą prie Nevėžio, kur jie galėtų savarankiškai išgyventi.
Pastaraisiais metais Nevėžio slėnyje esančios natūralios pievos, įtrauktos į „Natura 2000“ teritorijų tinklą, mažai ganomos ir šienaujamos. Gal būt, tikroji stumbrų suvarymo į aptvarus priežastis - noras juos medžioti. Krekenavos regioninio parko direkcijos strateginiai tikslai - užtikrinti biologinės įvairovės išsaugojimą ir vykdyti ekologinį švietimą. Ką reiškia Krekenavos regioniniam parkui netekti stumbrų?
Afrikinis Kiaulių Maras (AKM) Lietuvoje
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atnaujino darbo grupės veiklą siekdama dar šiemet patvirtinti nacionalinį afrikinio kiaulių maro (AKM) suvaldymo planą. Šios grupės darbe dalyvauja Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, medžiotojų organizacijų ir kiaulių augintojų asociacijos atstovai, VMVT, mokslo ir kiti AKM ekspertai. Nacionalinis planas leis užtikrinti nuoseklesnę ligos kontrolę bei prevenciją.
AKM Lietuvoje fiksuojamas jau daugiau nei dešimtmetį ir tebėra viena didžiausių grėsmių kiaulininkystės sektoriui, nes liga periodiškai sugrįžta naujais protrūkiais. „Svarbiausias mūsų tikslas - sunaikinti AKM viruso šaltinį, o šaltinis yra miške“, - pabrėžia vyriausiasis šalies veterinaras Vaidotas Kiudulas. Jo teigimu, nacionalinio plano pagrindas turi būti kompleksinės priemonės ir aiškus veiksmų pasiskirstymas siekiant kontroliuoti virusą, o ne kovoti su pasekmėmis.
Apžvelgiant AKM situaciją laukinėje faunoje, akcentuota, kad virusas vėl pasiekė piką ir šiuo metu yra nustatomas 37 šalies rajonuose. Per devynis šių metų mėnesius AKM patvirtintas 81 sumedžiotam šernui, dar 763 viruso atvejai nustatyti nugaišusiems šernams, o tai rodo, kad užkratas gamtoje aktyviai cirkuliuoja. Po protrūkių sumažėjusi šernų populiacija ilgainiui vėl atsistato, o jų gausėjimas dažnai baigiasi pakartotine AKM banga ir masiniu šernų gaišimu.
Situaciją sunkina mažėjantis sumedžiotų šernų kiekis, todėl reikalingos visų institucijų bendros pastangos siekiant įvertinti šernų populiacijos dydį. Pasak V. Kiudulo, tam reikalinga aiški skaičiavimo metodika, kad būtų tiksliau numatytos viruso plitimo tendencijos gamtoje, ir tuo pagrindu vertinti rizikas kiaulių ūkiams. Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesoriaus Alvydo Malakausko, medžiotojų indėlis valdant šernų populiaciją ir tuo pačiu AKM plitimą bei keliamą riziką kiaulių ūkiams išlieka itin svarbus.
Todėl finansinio skatinimo sistema, kuri motyvuotų medžiotojus, galbūt ir girininkus, galėtų gerokai pagerinti veikimo rezultatus. Proaktyvus skatinimas, kaip rodo kitų šalių patirtys, efektyviau stabdo ligą, nes lėšos nukreipiamos ne tik pasekmėms kompensuoti, bet ir tikslingai prevencijai. Trečiadienį vykusiame susitikime visos dalyvavusios pusės pripažino būtinybę mažinti šernų populiaciją kovojant prieš AKM ir sutarė parengti konkretesnius pasiūlymus iki kito posėdžio spalio mėnesį.
AKM paplitimas Lietuvoje
Bebrai ir Medžioklės Sezonas
Sunku nusakyti mūsų šalies gamtai bebrų teikiamą naudą - ji milžiniška. Tačiau kaip ir vilkų atveju populiaciją būtina kontroliuoti tam, kad jos veiklos padariniai neatsisuktų prieš ją pačią. Būtina operatyviai reaguoti į skundus dėl bebrų daromos žalos ūkiniam miškui, žemės ūkio pasėlių užtvindymo. Būtina medžioti šiuos gyvūnus ten kur to reikia, o ne ten kur patogu. Tačiau tai yra rudeniniai darbai.
Čia kalti bebrai !
Nežiūrint į tai, kad bebras visur ir visada vaizduojamas graužiamo, ar nugraužto medžio fone, medžių žievė ir šakelės nėra vienintelis bebrų maistas. Įpusėjus pavasariui, vos tik upelių ir griovių šlaitai pradeda žaliuoti sodria, šviežia žoline augalija bebrai tampa „mažomis pakrančių karvėmis“ maitindamiesi tik žolėmis, puskrūmiais ir kai kuriais vandens augalais. Vieną kitą karklo šakelę nusiskindami tik dantų paaštrinimui.
Tikrai daugelis yra matę beveik plynai bebrų iššienautus garšvų plotus pavasarį, ar sukrautas krūveles aviečių stiebų, likusių nuskabius lapus ir jaunesnius ūglius vasaros pabaigoje, gal tik ne visada atkreipiame dėmesį ir pasidomime kieno tai darbas. Tuo laikotarpiu bebrai neverčia didelių medžių, neaukština ir neįrenginėja naujų užtvankų, tik dumblu ir vandens augalais apkamšo senąsias, taigi ir didelės žalos nedaro.
Bebrų maitinimasis sumedėjusiais augalais pradeda intensyvėti tik rugsėjo pabaigoje, kai jų medžioklės sezonas, kuris prasideda rugpjūčio 1 d., jau būna įsibėgėjęs. Prieš ateinant šalčiams šie žvėreliai pradeda kaupti maisto atsargas - medžių ir krūmų šakeles žiemai. Tam, kad palengvintų atsargų ruošą - šakelių plukdymą iš atokesnių bebravietės pakraščių, bebrai tvirtina, aukština ir stato naujas užtvankas, užlieja vandeniu naujus plotus.
Vandens lygis bebravietėje rudenį pakeliamas iki maksimalaus įmanomo ne tik tam, kad būtų lengviau plukdyti šakeles į sandėlį, bet ir tam, kad sandėlis ir povandeniniai įėjimai į urvą, ar trobelę užšalant būtų kuo labiau apsemti ir net užšalus storam ledui būtų įmanomi polediniai takai iš trobelės iki sandėlio. Būtent tuo laikotarpiu bebrų veikla būna pati intensyviausia ir pati žalingiausia. Tuo metu ir tose vietose ir reikalinga medžioklė, kuri nėra labai paprasta dėl vienos priežasties: vėlų rudenį visa bebrų veikla vyksta tamsiu paros metu.
Tai lemia, kad efektyvesnė ir sėkmingesnė bebrų medžioklė šiuo metų laiku būna su šunimis, arba spąstais. Tykojimas, kuris yra mėgstamiausias ir labiausiai paplitęs bebrų medžioklės būdas įmanomas tik giedru oru, esant ryškiai mėnesienai, o tokių sąlygų pasitaiko nedažnai. Manau daugelis medžiotojų sutiktų, kad leidimas bebrų medžioklei naudoti dirbtinus šviesos šaltinius, tokiu būdu skatinant šių graužikų medžioklę rudens metu, būtų tinkamas sprendimas, leidžiantis ne tik neilginti, bet dar bent porą savaičių anksčiau baigti ir taip ilgą sezoną.
Tai būtų gerokai efektyvesnė priemonė prieš bebrų daromą žalą, negu jų medžioklė pavasario laikotarpiu. Būtų net ir pašalinių teigiamų dalykų tokiame sprendime - skatinant bebrų medžioklę rudenį, kai dauguma medžiotojų užsiėmę šernų tykojimu bent šiek tiek sumažėtų miško „kiaulinimas“. Prieš šūvį apšviečiant medžiojamą bebrą sumažėtų dabar esanti visai reali grėsmė medžiotojui tapti netyčiniu brakonieriumi, t. y. paleisti šūvį į saugomą Lietuvoje gyvūną - ūdrą.
Kas jau kas, bet LMŽD tikrai žino, kad pavasarį ne laikas rūpintis probleminėmis bebrų šeimynomis, jei tai nebuvo padaryta iki žiemos. Bandoma argumentuoti kiek kitaip - nesumedžiojus kasmetinių „pavasarinių“ bebrų, populiacija gali ženkliai išaugti tuo pačiu padidėti jų daroma žala. Nemanau, kad turime pagrindo tokioms prielaidoms todėl, kad bebrų sumedžiojimas toli gražu nėra pastovus dydis - jis kasmet gana ženkliai auga.
Gi bebrų apskaitų, kuriomis vadovaujasi LMŽD, tikslumą gerai parodė 2007 m. VU Ekologijos instituto atliktas bebrų populiacijos būklės įvertinimas, pagal kurį nustatytas bebrų skaičius 86-121 tūkst. intervale. Medžiotojų nuomone bebrų tuo metu buvo 31 tūkst. Beje, įdomu, ar tomis šiltomis žiemomis, kai neužšąlantys vandens telkiniai leisdavo visais įmanomais būdais sėkmingą bebrų medžioklę visą žiemą, medžiotojams kildavo minčių sutrumpinti sezoną, idant neišmedžioti daugiau negu reikia darbštuolių? Tikriausiai ne, gi sumedžioti per mažai mums kažkodėl visada daug baisiau, negu sumedžioti per daug.
Šioje diskusijoje susipina labai daug motyvų. Pradedant etikos, moralės principais ir baigiant abejonėmis dėl vis intensyvėjančios bebrų medžioklės poveikio gan trapiai jų populiacijai. Vienok ta papildoma savaitė, ar dvi medžioklės nepadarytų jokio žymesnio poveikio bebrų populiacijai ir juo labiau neatneštų jokios naudos žalą patiriantiems ūkio subjektams. Pralaimėtų (bijau, kad jau pralaimėjo) tik medžiotojai pasistengę sureaguoti į piliečių skundus, galutiniame rezultate linksniuojami kaip didžiausi niekdariai ir sadistai, nors kažkodėl esu įsitikinęs, kad atlikus apklausą paaiškėtų, jog didelė dalis (jei ne dauguma) medžiotojų pasisako kaip tik priešingai - už bebrų medžioklės sezono trumpinimą.