Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas yra vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių. Atsižvelgiant į tai, būtina kreipti dėmesį į senų žmonių ne tik fizinius, bet ir socialinius poreikius. Socialinis poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę. Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusių žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.
Socialinių paslaugų svarba sveikatos priežiūros įstaigose
Socialinės paslaugos sveikatos priežiūros įstaigose ir jas teikiančių socialinių darbuotojų funkcijos apima:
- Socialines paslaugas sveikatos priežiūros įstaigose.
- Sveikatos priežiūros įstaigų charakteristiką.
- Socialinių paslaugų sampratą.
- Socialinių paslaugų rūšys.
- Bendrosios socialinio darbuotojo funkcijos.
- Sveikatos priežiūros įstaigos socialinio darbuotojo funkcijos.
- Socialinio darbuotojo funkcijos dirbant su socialinėmis grupėmis.
- Socialinio darbuotojo funkcijos dirbant su pagyvenusiais ir senais žmonėmis.
- Socialinio darbas su neįgaliaisiais.
- Socialinio darbuotojo funkcijos dirbant su specialiųjų poreikių vaikais.
- Sveikatos priežiūros įstaigos socialinio darbuotojo profesinės kompetencijos.
Pagyvenusių žmonių socialiniai poreikiai ir jų tenkinimas
Socialiniai darbuotojai savo darbo praktikoje dažnai susiduria su problema, kad pagyvenę žmonės retai gali visapusiškai savimi pasirūpinti, todėl jie yra apgyvendinami globos namuose, kuriuose tenkinami ne tik fiziniai, bet ir socialiniai šių asmenų poreikiai. Šie socialiniai poreikiai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokio amžiaus žmonėms. Kyla klausimas, koks yra socialinis darbuotojo vaidmuo, tenkinant senų žmonių socialinius poreikius.
Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, bet ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Socializacija - procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Todėl galima teigti, kad ir socialiniai pagyvenusių žmonių poreikiai yra individualūs.
Varnelienės (2007) teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusių žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų, lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių mažėjimas, reti susitikimai su artimaisiais nutolina žmogų nuo aplinkos, kurioje jis gyveno. Daliai pagyvenusių žmonių savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas. Šioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Senėjimą derėtų traktuoti kaip laipsnišką visų fizinių požymių ir psichinės struktūros kitimo procesą.
Šiuo metu kilo idėja, kaip palaikyti sveikatą ir išvengti ligotumo senstant. Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymių yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas. Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei. Pradėtas vartoti terminas aktyvaus gyvenimo trukmė, kuris reiškia kuo ilgesnį aktyvų gyvenimą.
Apibendrinant, galima teigti, kad pagyvenusių žmonių socialiniai poreikiai kinta, kadangi jie pereina į kitą amžiaus tarpsnį, galbūt pakinta šeimyninė padėtis (tampant našliu), pakinta dienos užimtumo eiga.
Socialinio darbo specialistų patirtis ir įžvalgos
Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė teigia: ,,Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins. Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Daugumos žmonių nuomone, suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, nieko išmokti, tačiau aš tokiai nuomonei visiškai nepritariu. Tikrai yra labai imlių ir kažką naujo išmokti norinčių klientų, pvz. yra tokių, kurie puikiai rūšiuoja šiukšles ir kitus dar pamoko. Taip pat yra, kurie moka į indaplovę sudėti nešvarius indus, bet koks įgytas naujas įgūdis neįgalaus asmens gyvenime yra labai naudingas, nes išmokęs kažką naujo, jis tampa mažiau priklausomas nuo darbuotojų, dažniausiu atveju klientams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis. Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.“
Socialinis darbuotojas Šarūnas Vainius Suchovas teigia: ,,Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Dirbdamas šį darbą, jaučiuosi realizuojantis savo gebėjimus, turiu galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu. Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame. Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.“
Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė: ,,Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Niekada nesistengiau padaryti už patį žmogų tai, ką jis pats galėtų ir turėtų padaryti, tačiau ieškodavau būdų kaip jį paskatinti imtis vienų ar kitų veiksmų. Žinoma, pagyvenusiam ar sergančiam žmogui suteikdavau visokeriopą pagalbą. Kadangi jau nuo gimimo esu toks žmogus, tai nutariau, kad būtent socialinis darbas man labiausiai tiks. Pradėjau studijuoti ir dirbti pagal pasirinktą profesiją. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą. Mano korpuse gyvena 14 vyrų su proto, fizine bei kompleksine negalia. Niekada neabejojau savo jėgomis, nes turiu universitetinių žinių (socialinio darbo magistras), nuolatos tobulinuosi įvairiuose mokymuose ir seminaruose, skaitau įvairius mokslinius straipsnius, o svarbiausia - turiu įgimtus būdo bruožus, reikalingus socialiniame darbe. Aš labai džiaugiuosi matydama nors ir nedidelius pasikeitimus savo klientų gyvenime, kurie laikui bėgant vis labiau išryškėja, matau kaip jie keičiasi, nejaučia jokios įtampos, mielai ir atvirai bendrauja, džiaugiasi įvairiomis naujovėmis, drąsiai teikia savo pasiūlymus, noriai dalyvauja įvairiose veiklose. Stengiuosi, žinoma, kiek įmanoma labiau pagerinti ne tik psichologinį klimatą, bet ir fizinį, t.y. nuolatos ieškau naujovių, kartu su gyventojais gražiname ir puoselėjame aplinką, kad namai būtų jaukūs, kad į juos būtų malonu sugrįžti. Visada išklausau gyventojų ir stengiuosi įgyvendinti jų poreikius. Matyti jų švytinčias akis - tai pats didžiausias pasitenkinimas savo darbu. Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.“
Vedėja Neringa Žalėnė: ,,Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Susidomėjusi ieškodavau tuo metu dar sunkiai prieinamos ir skurdžiai pateikiamos informacijos apie įvairių socialinių reiškinių priežasčių-pasekmių sąveikas. Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį. Branginu savo sukauptą profesinę patirtį ir noriai dalinuosi ja su jaunesniaisiais kolegomis. Visada su dideliu nekantrumu laukiu progų susitikti su socialinio darbo studentais, kurių jaunatviškas maksimalizmas ir aukšti profesiniai siekiai įkvepia atnaujinti požiūrį į socialinį darbą. Pavyzdžiui, šiuolaikinis asmens įgalinimo konceptas stipriai skiriasi nuo to, kurio įsivaizdavimą turėjau būdama studentė. Mano socialinio darbo studijų metais kūrėsi darbo su jaunimu gatvėje ir romų įtraukties projektai, tai buvo naujos įspūdingos socialinio darbo kryptys, tuo metu prilygusios socialinėms inovacijoms. Globalėjant visuomenei ir nuolat kintant jos poreikiams, stebiu - kaip stipriai pasikeitęs socialinis darbas: darbas su prekybos žmonėmis aukomis, darbas su pabėgėliais ir prieglobstį gavusiais žmonėmis, darbas su specifines krizes patiriančiais asmenimis. Šiandien socialinis darbuotojas turi žymiai daugiau galimybių ir pasirinkimų, mane tas nuoširdžiai džiugina. Semiuosi iš kolegų darbo patirties, noriu suprasti kokia jų pagalbos esmė ir metodai, kokią pridėtinę vertę jų darbas atneša paslaugų gavėjų grupei ir kaip tai veikia visuomenę. Daug metų dirbu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Atrodo, kad šią tikslinę grupę pažįstu labai gerai, pasitikiu savo žiniomis ir patirtimi. Savo profesiniame kelyje įveikiau daug iššūkių ir sunkumų. Esu už mokymąsi visą gyvenimą, todėl žinau, kad dar daug visko turėsiu išmokti. Šiuo metu labiausiai domiuosi paslaugų bendruomenėje plėtra ir galimybė intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi savarankiškai, gaunant asmeninio asistento pagalbą. Šiandien savo profesijos populiarinimu rūpinasi ir patys socialiniai darbuotojai, todėl visuomenė jau atpažįsta jiems priskiriamus veiklos laukus. Žinoma, pakilo ir visuomenės lūkesčiai socialiniams darbuotojams, manau, tai susiję su didėjančiu socialinių darbuotojų kompetencijų krepšeliu. Viena vertus, tai yra teisinga ir pagrįsta. Kita vertus, visuomenė tikėtųsi, kad socialiniai darbuotojai skubiai išspręstų sudėtingas ilgalaikes sistemines paslaugų gavėjo problemas, tuo tarpu kai paties socialinio darbuotojo ištekliai gana riboti, o motyvacija ir atsakomybė už savo paties gyvenimą tenka pačiam paslaugų gavėjui. Kai būna proga atstovauti savo profesiją diskusijose - visuomet pabrėžiu tai, manau, kad tokiu būdu prisidedu prie visuomenės švietimo apie socialinį darbą.“
Socialinė darbuotoja Alina Šukevič: ,,Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Klausiau savęs, ar man viskas pavyks? Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį. Be viso to, iš teorinio mokymosi lygmens, perėjau į praktinę darbo sritį. Įsivaizduojate? Nežinomybė gąsdino, jaudino, kartais kėlė siaubą. Bet ji, toji nežinomybė, nenugalėjo. Dabar praeities nežinomybė manęs negąsdina, tada, prieš 7 metus, buvusi nežinomybė yra mano patirtis, ji išmokė manęs nebijoti ateities nežinomybės, išmokė veikti, nepasiduoti, ji ta, kuri atveria galimybes, motyvuoja ieškoti sprendimų, semtis naujovių. Jos dėka, na, tos Mano Nežinomybės dėka, aš panorau tobulėti. Toks ilgas, o gal kažkam pasirodys trumpas, mano kelias iki visiško profesinio identiteto susiformavimo. Aš esu Žmogus, kuris turi Laisvę. Laisvę Visur, Viskam, Visiems, Visada, Visame ir taip iki begalybės. Labai siekiu, kad žmonės, kuriems teikiu paslaugas išmoktų pajusti laisvę. Taip, būtent ,,išmoktų“, nes dauguma jų atėję iš aplinkos, kuri mokė juos būti bejėgiais, priklausomais nuo kitų, pasyviais savo gyvenimo stebėtojais. Socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje. Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui. Pavyzdžiui, visuomenėje apie socialinį darbuotoją dažnai kalbama kaip apie ,,buities prižiūrėtoją ir tvarkytoją“, ,,maisto ruošėją“. Tokie pasisakymai suponuoja, kad dirbti socialiniu darbuotoju gali žmonės be išsilavinimo ir kompetencijos. Nėra atskiriami du dalykai: socialinį darbą dirbantys, kurie gali turėti tik vidurinį išsilavinimą ir socialinis darbuotojas, kuris turi turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir nuolat tobulinti kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sekti ir susipažinti su įvairiais teisės aktų pakeitimais, domėtis kitų šalių vykdoma soci...
Socialinių darbuotojų patirtis rodo, kad apatiškas senų žmonių elgesys globos namuose gali būti susijęs su įvairiais veiksniais, įskaitant adaptacijos sunkumus, socialinės aplinkos pokyčius, emocinį perdegimą ir visuomenės lūkesčius. Svarbu užtikrinti, kad socialiniai darbuotojai turėtų pakankamai išteklių ir palaikymo, kad galėtų veiksmingai tenkinti senų žmonių socialinius poreikius ir gerinti jų gyvenimo kokybę.
Lietuvos gyventojų senėjimo statistika:
| Metai | 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių skaičius |
|---|---|
| 2005 | 517 037 |
| 2009 | 536 229 |
| 2012 | 543 303 |
| 2013 | 542 198 |