Lietuvos kaimas - tai ne tik gamtos grožis, bet ir turtinga istorija bei tradicijos. Vienas iš įdomiausių kaimo elementų yra senovinės sodybos, kuriose dažnai galima rasti bičių avilių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia senovinė sodyba su bičių aviliais, kokios istorijos ir tradicijos su ja susijusios.
Senovinė kaimo sodyba Lietuvoje.
Kaimo Sodybos Istorija ir Dabartis
Matome daug pavyzdžių, kai į kitų savininkų rankas patekusios senos sodybos atgyja naujam gyvenimui. Raseinių rajone, laukinės gamtos apsuptyje esančią sodybą dabartiniai šeimininkai vadina „Laiko duobe“. Nors senieji statiniai neatpažįstamai pasikeitė, senosios legendos ir tikros istorijos čia neužmirštamos.
Kaunietis Darius pasakoja, kad ši Dubysos regioniniame parke esanti sodyba šeimos gyvenime atsirado gana netikėtai. Iš dviejų pusių sodybą supa miškas, po to nueinantis į šlaitą, todėl ji atsiduria tarsi lomoje. Vos per kelis metrus pro sodybą teka Šventupio upelis. Toliau jis įteka į Dubysą ir, nors giliausia vieta siekia kelius, vasarą niekada neišdžiūsta, o vandenyje plaukioja upėtakiai.
Sodybos apylinkės byloja ir apie kitokius istorinius įvykius. Pasirodo, šioje vietoje vyko ne vienas tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo mūšis. Sodyba nėra sena, statyta sovietiniais laikais.
Sodybos Atnaujinimas
Dabartinis gyvenamasis pastatas anksčiau buvo ūkinis, baltų plytų, dengtas žaliu nublukusiu šiferiu. Nublukusį stogo šiferį pakeitėme drebulinėmis skiedromis. Naujų čerpių dėti nesinorėjo, nes nebūtų tikusios, o senų gauti labai sunku, tad skiedros pasirodė tinkamiausias sprendimas. Palei pietinę, pietvakarinę sieną įrengėme terasą, įėjimą į ją pagražinome akmeniniais laipteliais. Langinės ir dekoratyviniai stogo apvadai taip pat mūsų pačių sumanymas.
Sodyboje radome iš akmenų išmūrytą kaupą su rūsiu viduje. Akmeninį šulinį su svirtimi įsirengėme patys. Atsirado vienas naujas pastatėlis, skirtas bičių priežiūros reikmenims laikyti, ten pat ir medų išsuku.
Dažnai su ne vieną dešimtmetį skaičiuojančia sodyba įsigyjamas ir sodas. Sodo vaismedžiai buvo seni, vaisių nedaug, o ir skonis jau nelabai geras. Vis tik vieną senojo sodo obelį palikome, kitų vietoje pasodinau naujų, užveisiau braškių, šilauogių. Palikta vietos ir nedideliam daržiukui.
Sodyboje yra išlikusių senųjų piliarožių, dar kitokių, dryžuotų esame gavę dovanų. Vasaros pabaigoje jos nurunda, todėl su jomis pasėjame ir jurginų. Palei visą namo pakraštį likę ir senieji kvepiantys narcizai.
Bitininkystė Senovinėje Sodyboje
Sodyboje auginamos bitės yra neatsiejama kaimo gyvenimo dalis. Kolegos patartas pradėjau nuo 5 ar 6 avilių, šiuo metu turiu 10 šeimų, bet vieną jau esu numatęs padovanoti. Nusipirkau medinių daugiaaukščių avilių ir, kad bitėms būtų patogiau, pastačiau šlaite.
Avilius dabar esu iš šlaito perkėlęs arčiau namelio su bičių reikmenimis. Pernai pirmą kartą sulaukiau lipčiaus medaus - labai džiaugiausi! Netoliese auga pušų, matyt, iš jų ir sunešė. Sodindamas medžius Tėvelis pasodino ir daug klevų, didelių šių medžių auga ir atokiau. Pasirodo, pagal medingumą klevas prilygsta liepai.
Šis pavasaris medunešiui buvo puikus, nors vertė ir nusistebėti. Lygtais šaltas, lygtais šiltas, bet - labai medingas. Šiųmečio pavasarinio medaus dar neskubėjau sukti, bet buvo prinešta gausiai. Korių neėmiau, laukiu, kol užakiuos. Toks medus yra subrendęs, nerūgsta, todėl neskubu.
Bičių aviliai kaimo sodyboje.
Miesto Bitininkystė
Miesto bitininkystė nuo tradicinės žymiai skiriasi. Populiariausia bitininkystė kaime tokia, kai aviliai kilnojami, vežami ten, kur auga specifiniai augalai, suteikiantys medui norimą skonį: miško, pavasario gėlių, grikių. O mieste šią aplinką reikia sukurti aplink avilius, nes jie nėra kilnojami. Miesto bitininkystės šaknis galima atrasti vienoje labiausiai urbanizuotų Europos vietų.
Bitės šiandien gyvena plačioje Vilniaus teritorijoje: nuo Vingio parko iki Konstitucijos prospekto verslo centro daugiaaukščių. Tokios institucijos kaip Vilniaus savivaldybė bei Prezidentūra irgi apgyvendina bites vaizdinguose apartamentuose miesto centre. Šio teksto rašymo metu ant Vilniaus stogų įkurdinta 50 avilių, kuriuose gyvena per 10 milijonų mažųjų apdulkintojų.
Bitininkas Tomas sako, kad bitės jį atpažįsta iš kvapo. Palyginus su nupurkštais rapsų laukais, miesto flora joms lyg švediškas stalas. Kadangi pesticidai bites pražudo, daugeliu atvejų miesto aplinka joms yra saugesnis prieglobstis.
Kaip rinkti medų! | Bitininkystė su Maddie #12
Apipedagogika: Bitės Edukacijoje
Bitininkystė pritaikyta edukacijai, arba apipedagogika (lotynų k. apis - bitė), prasidėjusi kaip miesto entuziastų eksperimentas, įgavo pagreitį - šiandien miesto bitininkystė kai kuriose šalyse jau tapo dėstoma disciplina.
Apipedagogikos ekspertė Nina Ilič pasakoja, kad su vaikais dirbama per patyriminį mokymąsi, nes jutimas yra pagrindinis smegenų pažinimo būdas. Vaikai sužindinami su bičių produktais ir jų nauda, mokomi, kaip saugiai bendrauti su bitėmis.
Aušrinė Raudoniūtė teigia, kad avilys yra vaikystės laboratorija. Per bitininkystę vaikai mokosi bendruomeniškumo, komandinio darbo, atsakomybės rūpinantis gyvūnu. Tai padeda jiems geriau suvokti gamtą ir savo vietą aplinkoje.
Bitininkas Tomas per edukacijas pastebėjo, kad miesto vaikams tai itin aktualu. Tenka pasakyti, kad be bitės nebūtų obuolių ar kriaušės.
Bitės vaikams padeda ugdyti pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą - taip jie atranda savo vietą pasaulyje, stiprina ryšį su kitais žmonėmis bei gamta. Tokia patirtis gali padėti ugdyti emocinį stabilumą ir įveikti gyvenimo iššūkius.
Apipedagogika: bitės edukacijoje.
Senosios Tradicijos ir Kaimo Gyvenimas
Astravų kaimo pakraštyje įsikūrusi Vytauto ir Janinos Jėčių sodyba, kurioje dabar jų vaikų ir anūkų vasaros prieglobstis. Šioje sodyboje teko lankytis prieš keletą metų su rajono bitininkais, kai vyko bitynų apžiūra.
G. Markelienė prisimena, kaip eidavome mes, vaikai, pas artimiausius kaimynus Gurklius saldinių obuolių vogti. Ši moteris sugebėdavo aplinkiniams patarti įvairiais sveikatos klausimais, buvo savotiška kaimo daktarė.
G. Markelienė prisiminė, kad jų kaimo vaikai pro kapinaites pramintu takeliu eidavo į Didžrūdžių pradinę mokyklą. Žiemą, kai būdavo labai šalta ir pusnys iki pažastų, vaikus jos tėtė su arkliuku kinkytomis rogėmis į pamokas pavėžėdavo.
Lietuvos politiniame gyvenime, Briuselyje nejaučiama - ten europarlamentarai nėra kalti už viską, kas tik atsitiktų. Be to, ten nėra viršininkų, o galimybės pasirinkti veiklos sritį - labai plačios.
Paklaustas, kaip dabar suspėja suderinti ir politinius, ir ūkio reikalus, jis šyptelėjo: „Mūsų šeimoje įprasta dirbti nuo mažų dienų. Dirbdavo visi - ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai. Net nebuvo supratimo, kad būtų galima nedirbti - nekasti, nesodinti daržų, negenėti, neskiepyti sodo ar netvarkyti, neprižiūrėti namų. Ir dabar kitaip gyventi nemoku.
Šiame straipsnyje apžvelgėme senovinės kaimo sodybos su bičių aviliais istoriją, tradicijas ir dabartinę reikšmę. Tikimės, kad šis straipsnis padėjo geriau suprasti Lietuvos kaimo kultūrą ir bitininkystės svarbą.