Šis straipsnis skirtas prisiminti pokario partizaninio karo dalyvį, būrio vadą Alfonsą Aliukevičių-Saulę, kuriam šiemet būtų sukakę šimtas metų, ir garsi Lietuvos mokslininkę Antaniną Garmutę, kurios gyvenimas glaudžiai susijęs su Piliuonio kraštu.
Lietuvos partizanai
Alfonso Aliukevičiaus-Saulės Būrio Istorija
Darsūniškio miestelio žmonės pokaryje atkakliai priešinosi rusiškiesiems okupantams.
Tai visų pirma partizanų būrio vadas Alfonsas Aliukevičius-Saulė, kurio vyrams Albino motina dažnai nešdavo į mišką maistą, teikė žinias apie stribų judėjimą, slėpė tai vieną, tai kitą kovotoją.
Žinoma, kad 1945 metais balandžio mėnesį Pakuonio partizanai užmezgė ryšius su Saulės būrio B. Šipulio-Ąžuolo grupe, o gegužę prie Darsūniškio buvo suorganizuotas LIT atstovų susitikimas, kuriame siūlyta darsūniškiečiams ir pakuoniečiams sudaryti bendrą jungtį.
1945 metų vasarą į Darsūniškio ir Užgirėlio miškus iš Užnemunės dažnai atklysdavo Geležinio Vilko rinktinės Viesulo kuopa, vadovaujama V. Marčiulaičio, turėjusi 60 partizanų. Jie palaikė glaudžius ryšius su Saulės būrio kovotojais.
Per Nemuną Darsūniškyje kėlė keltas, kuris plukdė vežimus, automašinas ir pavienius žmones. Be to, dauguma šeimų turėjo valtis. Mūšiai čia vyko labai kruvini.
Deja, darsūniškiečio Alfonso Aliukevičiaus-Saulės, žuvusio 1947 metų kovo 7 dieną Kauno rajone, Serbentų kaime (prie Kampiškių), likimo aplinkybės kiek niūresnės. Jis nuo 1946 metų balandžio buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Gedimino kuopos būrio vadas.
Sodyboje partizanai buvo įsirengę bunkerį, iš kurio keliaudavo su užduotimis po apylinkes, susitikinėjo su kitais partizanais. Kartą, kai vyrai buvo bunkeryje, kažkas išdavė.
Sodyba buvo apsupta ir padegta, besiveržiantys iš ugnies partizanai nušauti. Tada prigužėjo daug kareivių ir stribų, žuvusiųjų kūnus išsivežė ir kažkur užkasė, tačiau ta vieta nežinoma.
1946 metų vasarą, MGB agentūriniais duomenimis, Saulės būryje liko tik 5 partizanai... Apie tai net buvo dainuojamos partizaninės dainos:
Iš Darsūniškio mažo miestelio
Išėjo daug vyrų šaunių.
Verkė rypavo sena močiutė,
O mergelė liko viena,
Ji žinojo, ko vėjai taip siuto,
Kad sunki partizano dalia.
Okupantų valia į Sibiro tremtį iškeliavo nemažas skaičius darsūniškiečių. Pokario metais žuvo 20 iš Darsūniškio kilusių partizanų, buvo nuteista 17 ir ištremta 33 asmenys.
Alfonsas Aliukevičius-Saulė gyveno Darsūniškyje. Buvo baigęs vietos pradžios mokyklą, iki vedybų dirbo tėvų ūkyje. 1937 metais vedė iš miestelio kilusią Antaniną Lapinskaitę, gimusią 1921 metais, abu augino dvi mergaites: Eleną ir Genovaitę.
Kadaise Darsūniškiui priklausė žemės už Nemuno, tai ten, Bačkininkų kaime, ir buvo tada pasistatę trobas Aliukevičiai. Sako, Nepriklausomoje Lietuvoje Alfonsas buvo būtinos tarnybos puskarininkis, sumaniai rikiavo vyrus ir pokario metais. Dalyvavo daugelyje mūšių, o Kruonio stribai jo labai bijojo.
Žuvo su keturiais draugais išduoti kareiviams 1946 metais, kai ilsėjosi sodyboje įrengtame bunkeryje. Puolantieji sodybą sudegino, partizanus nukovė. Kur jie buvo užkasti, niekas dar ir dabar nežino. Sako, Saulės ir jo ginklų draugų bunkerius išdavęs žmogelis po to dar ilgai gyveno Piliuonoje.
Bačkininkėlių kaime gyvenęs Antaninos Lapinskaitės-Aliukevičienės brolis Jeronimas Lapinskas dar ir dvidešimties neturėjo, kai stribų 1946 metų pavasarį buvo nušautas prie Guogos rėvos. Tada pas juos į kaimą atėjo partizanai.
Jeronimas atbėgo pas Televičių pasižvalgyti, ar nėra stribų. Jie, matyt, laukė pasaloje. Tad Antaninos tėvą ir brolį Jeronimą Lapinskus nusivedė ir sušaudė. Kūnus numetė Pakuonyje. Po kelių dienų išsiaiškino, kad tie žmonės nebuvo partizanai, tai atidavė jų kūnus saviesiems.
Jau pavasarėjo, tad per Nemuną plonu ledu sunkiai pervežė Jeronimo karstą, palaidojo Darsūniškyje.
Žmonės domisi pokario partizaniniu karu. Kartą Alfonso Aliukevičiaus- Saulės žuvimo vietoje apsilankė jaunimas ir taip aprašė susitikimo detales: „Mes partizano Saulės (Alfonsas Aliukevičius) žūties vietoje ir artimųjų akistatoje, kur stovi kraupiais pokario įvykiais paženklinta sodyba. Joje augę obelys vis dar veda vaisius... Čia gyvenusi Marcelė Juškevičienė rodė, kur stovėjo kluonas (jame žuvo partizanas ir dar keturi vyrai), kur troba. Tiesa, miško čia nebuvo, ir štai juosta beržų, kuriuos ji pati čia pasodino. Sodybą moteris paliko prieš 46 metus...“
Antaninos Garmutės Gyvenimas: Nuo Tremties Iki Mokslinių Aukštumų
A. Garmutei teko augti ne savo biologinėje šeimoje. Būdama paauglė ji mokėsi Kaune, o savaitgaliais grįždavo pas įtėvius į kaimą, tačiau vieną penktadienį, būdama vos 14-os, gatvėje ji suimta ir vienui viena ištremta į Sibirą, kaltinant priklausymu nacionalistinei organizacijai.
Būsima garsi išradėja gimė Marijos ir Jurgio Skučų šeimoje 1933 m. gegužės 30-ąją. Ji buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Plačiai neaiškinama, bet greičiausiai dėl silpnos mamos sveikatos dar mažą ją įsidukrino vaikų neturėjusi teta, mamos sesuo, Kotryna Petrauskaitė ir jos vyras Kazimieras Garmus.
Garmų šeima gyveno Piliuonos kaime, greta Prienų, maždaug 50-ies hektarų sodyboje vaizdingame slėnyje ant Nemuno kranto, turėjo namą ir Kaune. Mergaitei jie suteikė savo šeimos pavardę ir augino kaip savo dukrą. Pradžios mokyklą A. Garmutė ir baigė Piliuonoje, mokslus tęsė Kaune. Darbo dienomis ji nakvodavo Kaune esančiame tėvų name, Aukštojoje Panemunėje, o savaitgaliais miškais grįždavo į sodybą Piliuonoje.
„Buvo penktadienis, kai 1948 m. gegužės 21-ąją, grįžtančią iš mokyklos keturiolikmetę, tiesiog gatvėje areštavo ir vieną, be tėvų, išvežė į Sibirą. Tėvai kaime spėjo pasislėpti“, - pasakojama knygoje „Antanina Garmutė: bibliografinė rodyklė: svarbesni mokslo darbai, išradimai, literatūriniai kūriniai“.
Paauglė apkaltinta ryšiu su „ginkluota banda“ ir „kad savo namus pavertė banditų prieglobsčiu“. Vėliau A. Garmutė savo prisiminimuose rašė, kad 1945-1946 m. pas jos tėvus studentaudamas gyveno partizanas Jurgis Lukša, kurį dažnai lankydavo brolis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti rezistencinio pogrindžio dalyviai.
Atsidūrusi Usolje-Sibirskoje mieste, dvejus metus ji dirbo sunkų fizinį darbą druskos kasykloje. Tik po pustrečių metų didžiulėmis tėvų pastangomis ji, kaip nepilnametė, paleista iš tremties.
Grįžusi į Lietuvą, A. Garmutė mokėsi dienomis ir naktimis, bet sugebėjo per dvejus metus baigti vidurinę mokyklą - prašoko 3 klases ir mokyklą baigė aukščiausiais pažymiais kartu su savo bendraklasiais.
„Mokėsi ji gerai, turėjo puikią atmintį. Pažinusi rūsčią gyvenimo tikrovę, stengėsi pateisinti ją iš Sibiro ištraukusių tėvų viltis. O šie, nors okupantų išvyti iš namų ir netekę visko, iš paskutiniųjų stengėsi sudaryti sąlygas mergaitei siekti mokslo šviesos“, - rašoma minėtoje knygoje.
Todėl ir po mokyklos A. Garmutė sustoti mokytis neketino. Ji įstojo į Kauno politechnikos institutą, Cheminės technologijos fakultetą, ir baigė studijas su pagyrimu, įgydama silikatų technologijos inžinierės kvalifikaciją.
Trejus metus A. Garmutė dirbo įvairiuose cechuose ir kombinatuose, nes tai buvo numatyta jai mokėtos stipendijos sąlygose. Vėliau tobulinosi Čekijoje, dirbo mokslinį darbą. 1964 m. ji apsigynė technikos mokslų daktarės laipsnį, parašiusi disertaciją tema „Klinkerio susidarymo procesų tyrimas degant anhidritines įkrovas“.
„Antaninai teko įveikti mokslo įstaigose vyravusią diskriminaciją - aukščiausio laipsnio mokslininkais galėjo tapti tik komunistinės ideologijos šalininkai, negana to, reikėjo aplinkiniams įrodyti, kad ir moterys gali būti mokslininkėmis. Priėmusi šiuos iššūkius, Antanina dirbo ištisas paras ir net sveikatai kenksmingomis sąlygomis“, - rašoma jos gyvenimą nagrinėjusiame Lietuvos galimybių plėtros centro straipsnyje.
Savo ruožtu pati A. Garmutė „Kauno dienai“ yra pasakojusi, kad, bendraujant su vyrais, savo protą geriau slėpti: „Jie labiau mėgsta globėjiškai ar net paniekinamai žiūrėti į moteris. Aš daug tokių mačiau. Nieko nepadarysi. Tiesiog toleruoji“.
Pasak mokslininkės, net ir daug žinodama, turėdama daug idėjų, tokioje aplinkoje ji neretai būdavo priversta tylėti, kolegos net išradimus jai trukdydavo daryti. Pavyzdžiui, vyresni mokslininkai sakydavo, kad vienos ar kitos jos idėjos įgyvendinti neįmanoma, nes, jeigu jie neperkando, tai ką jau kalbėti apie smulkutę merginą.
„Sakydavo: nedirbk tu šito. Mokslinio darbo vadovas ateidavo žiūrėti, ar Garmutė nedaro išradimų ir nešvaisto laiko veltui“, - juokėsi mokslininkė, kuri dėl savo tikslo nevengė dirbti net kenksmingomis sąlygomis.
„Nebijojau aš jų. Akis teko gydyti, bet išradimai duoda didelį pasitenkinimą. Buvau darbšti ir užsispyrusi. Vertingiausi mano darbai - išrasti būdai, kaip neutralizuoti kenksmingas atliekas ir iš jų pagaminti vertingus produktus. Sukūriau ferolitą - marmuro pakaitalą. Tai labai pigi ir aukštos kokybės medžiaga. Kartu su Leonu Juozonu išradome būdą, kaip impregnuoti ąžuolo skulptūras, kad jos būtų apsaugotos nuo žalingo atmosferos poveikio“, - pasakojo A. Garmutė.
Tačiau kai kurie kiti mokslininkai dėl didelio išradimų skaičiaus ją vadino neetiška. Neva moters pasirinkta mokslo sritis yra labai patogi išradėjams ir ši tuo naudojasi.
„Prieš kvailą geriau nutylėti. Tu nors plyšk įrodinėdama, jis vis tiek nepatikės. Bet jei jau viršijamos visos normos, aš prapliumpu“, - su „Kauno diena“ dalinosi A. Garmutė.
Du dešimtmečius A. Garmutė dirbo Kauno politechnikos institute, pakilo čia nuo asistentės, vyr. dėstytojos, docentės iki vyr. mokslinės bendradarbės. Ji ištyrė daugiau nei 30-ies fabrikų atliekas, parašė apie 100 mokslo darbų, publikuotų Lietuvos, SSRS ir Čekijos spaudoje.
„Labai daug Antanina Garmutė nuveikė išradyboje: sukūrė naujus cheminių junginių sintezės būdus ir naujas, efektyvias statybines medžiagas, gaunamas kompleksiškai panaudojant įvairias pramonės atliekas - ferolitą, feropą, termolitą ir kt. Tai tiesioginis jos indėlis į Lietuvos ekologiją“, - rašo jos darbus analizavę mokslininkai.
A. Garmutė iki šiol yra daugiausiai išradimų registravusi moteris, jų skaičius įvairiuose šaltiniuose vyrauja, tačiau visuomet perkopia 110.
Nepaisant to, ji taip niekada ir netapo mokslų daktare. Į jokius gynimo planus A. Garmutė niekuomet nebuvo įtraukta, nes, jai tai pasakyta tiesiai, nebuvo komunistų partijos narė - negana to, kad nepartinė, dar ir tremtinė, moteris.
Prasidėjus Sąjūdžiui, nuo 1989 m., Antanina pasitraukė iš mokslo ir atsidavė kūrybai - ji viena pirmųjų aprašė tremtį, išleido autobiografinę apybraižą „Ešelonai“.
Savo iniciatyva apvažiavusi visą Lietuvą, surinko jautrias savo likimo žmonių istorijas ir jas pavertė neįtikėtinos vertės kūriniais. „Pasipriešinimo kovoje nedalyvavau. Užaugau šioje terpėje. Teisę parašyti apie TAI suteikė ir įpareigojo pats gyvenimas: užkaltas gyvulinis vagonas ir po to aiškiai parodyta barikadų pusė. Netolimoje ateityje šį skaudų mūsų tautos istorinį laikotarpį plačiai nušvies mokslinės studijos ir knygos, kurių niekada nebus per daug. Nuoširdžiai dėkoju gimtojo krašto žmonėms, visiems, kurie padėjo išleisti šią knygą. Tauta eina į Atgimimą. Visi, kuo galime, prisidedame. Grąžinu skolą gimtinei - LIETUVAI“, - dokumentinėje apybraižoje „Išėjo broliai“ į skaitytojus kreipėsi ji.
Maža to, prieš pat mirtį A. Garmutė dar parengė Čekų-lietuvių-rusų ir Lietuvių-čekų-rusų kalbų praktinį žodyną. Jos globojama užaugo ir našlaitė Giedrė, iki tol augusi vaikų globos namuose. Antanina mirė 2011 m. birželio 28 d., eidama 79-uosius metus, palaidota Išlaužo kapinėse.
A.Garmutės pasiekimai apibendrinti lentelėje:
| Sritis | Pasiekimai |
|---|---|
| Mokslas | Technikos mokslų daktarė, daugiau nei 110 išradimų |
| Ekologija | Naujų cheminių junginių sintezės būdų kūrimas, efektyvių statybinių medžiagų gamyba iš pramonės atliekų |
| Literatūra | Autobiografinė apybraiža "Ešelonai", dokumentinė apybraiža "Išėjo broliai", Čekų-lietuvių-rusų ir Lietuvių-čekų-rusų kalbų praktinis žodynas |
Atskleista slapta CŽV pažyma apie Lietuvos partizanus
tags: #sena #sodyba #piliuonoje