Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.
Senovės deivės Ištarės simbolis
Dievo Garbinimas
Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.
Malda
Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių. Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“? Kas save žemina, bus išaukštintas. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti. Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.
Žodinė malda
Žodinė malda sujungia kūną su vidine širdies malda. Be žodinės maldos negali išsiversti net vidujausia malda. Šiaip ar taip, ji visada turi kilti iš asmeninio tikėjimo. Jėzus davė mums tobulą žodinės maldos formulę: Tėve mūsų malda.
Meditacija
Meditacija yra maldingas apmąstymas, pirmiausia prasidedantis nuo Dievo žodžio Šventajame Rašte. Naudojantis protu, vaizduote, jausmais ir troškimais, ja siekiama pagilinti savo tikėjimą, atversti savo širdį ir stiprinti savo norą sekti Kristumi. Tai pradinis kelio į meilės vienybę su Viešpačiu tarpsnis.
Kontempliatyvioji malda
Kontempliatyvioji malda yra paprastas žvilgsnis į Dievą tyloje ir meilėje. Tai Dievo dovana, gryno tikėjimo akimirka, kai besimeldžiantysis ieško Kristaus, atsiduoda meilės kupinai Tėvo valiai ir, veikiamas Šventosios Dvasios, susikaupia visa savo būtimi. Šventoji Teresė Avilietė apibūdina ją kaip nuoširdų bičiuliavimąsi, „per kurį dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog jis mus myli“.
Evangelistai išsamiau aprašė dvi maldas iš Jėzaus viešojo gyvenimo. Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmoje Jėzus išpažįsta Tėvą, Jam dėkoja ir Jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė „mažutėliams“ (palaiminimuose minimiems beturčiams). Jaudinantis „Taip, Tėve!“ išreiškia Jo širdies gelmę, Jo laikymąsi to, kas patinka Tėvui, tarsi Jo Motinos „Fiat“ per pradėjimą aidas, tarsi preliudas to, ką Jis pats Tėvui pasakys per agoniją, tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi.
Krikščioniškoji malda yra Dievo ir žmogaus Sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa nukreipta į Tėvą.
Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti - pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.
Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka - tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.
Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.
Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“.
Pozityvi kova su savintis ir valdyti linkusia mūsų siela yra budėjimas, širdies blaivumas. Kai Jėzus primygtinai reikalauja budėti, tai visada esti susiję su Jo Asmeniu, Jo atėjimu paskutinę ir kiekvieną dieną, tai yra „šiandien“. Jaunikis ateina vidurnaktį; šviesa, kuri niekada negali užgesti, yra tikėjimo šviesa: „Eik, - sako man širdis, - jo veido ieškoki!“ (Ps 27, 8).
Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.
Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą.
Šventoji Dvasia kai kuriems tikintiesiems duoda išminties, tikėjimo ir nuovokumo šio bendrojo gėrio - maldos srityje (dvasiniam vadovavimui). Todėl norinti tobulėti siela privalo, kaip pataria šv. Kryžiaus Jonas, „gerai apsvarstyti, kam save patiki, nes koks yra mokytojas, toks ir mokinys; koks tėvas, toks ir sūnus“. Be to, „vadovas turi būti ne tik išmintingas ir sumanus, bet ir patyręs [...]. Jei dvasios vadovas neturi dvasinio gyvenimo patirties, jis nesugebės vadovauti Dievo pašauktoms sieloms ir net jų nesupras“.
Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.
Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią, kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.
Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.
Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) - širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.
Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (pasak semitų ar biblinio pasakymo: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra Sandoros vieta.
Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu ypatingu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos. Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Šiame meilės sakramente mūsų laukia Jėzus. Netaupykime laiko susitikdami su Juo per adoraciją ir kontempliaciją, kupiną tikėjimo ir pasirengimo atlyginti už pasaulio dideles kaltes bei nusikaltimus. Mūsų adoracija tegu niekada nesiliauja!
Tokia yra mūsų Tėvo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis „kantriai elgiasi [...], nenorėdamas, kad kuris pražūtų“ (2 Pt 3, 9). Jo įsakymas, kuris apima visus kitus ir mums apreiškia visą Jo valią, yra mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.
Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būklei! Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos kilnumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas - dailidės sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.
Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergeliškuoju Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu; jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu, kuris, pasiremdamas „slėpinių tarpusavio ryšiu“ , tą įvykį regi susietą su Kristaus slėpinių visuma - nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį liudija jau šv. ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1-2).