Mūsų protėviai tikėjo įvairiomis dievybėmis, kurios turėjo įtakos įvairiems gyvenimo aspektams. Vienas iš tokių aspektų buvo turtas, kurį globojo tam tikros dievybės. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas galėjo būti senovės baltų turto deivė, remiantis archeologiniais, mitologiniais ir kalbiniais duomenimis.
Archeologiniai ir Mitologiniai Faktai
Archeologas Adomas Butrimas per penkiolika žavingiausio Žemaitijos ežero - žuvingojo Biržulio aplinkos kasinėjimų metų yra aptikęs net 56 akmens amžiaus gyvenvietes, aukojimo vietas, kapinynus, tarp kurių ir garsusis Donkalnio žynio palaidojimas (5520 m. pr. Kr.). Paaiškėjo, kad Biržulio apyežeryje buvo gyventa prieš dešimt tūkstančių metų, o seniesiems dabartinės Žemaitijos gyventojams patys artimiausi yra Laplandijos saamiai.
Mitologinių Tyrinėjimų Svarba
A. Algirdas Julius Greimas ir kiti yra pabrėžę, kad mitologiniuose tyrinėjimuose itin svarbi poetinė klausa. Jau vien baskų lokatyvo galūnė ,-an‘, germanų prielinksnis rodantis vietą ‚in‘ ir mūsų ‚miškan - medėn‘ bei suomių ‚metsään‘ - į mišką verčia papustyti akis ir įtempti ausis bei mąstyti apie medžiotojų laikmečio nuėjus šiaurėn paskui elnius, kai tirpo ledynai, kalbos reliktus.
Kiekviena pagonybė paaiškinta per 11 minučių
Kalbiniai Ryšiai ir Etimologija
Pasaulis - pelkių gyvenimas pasak prof. Vinco Vyčino proaisčiams buvo Žemynos viešpatija. Archajiškiausia ‚velnias‘ forma atsižvelgus į dažnoką ‚b‘ į ‘v‘ kaitą gal buvo ‚bhelnias‘, o tas ‚bh‘ galėjo reikšti smūgį basliu. Iš čia bus kilęs ir matyt, mezolitinis žodis ‚bala‘, o sandūroje su luotu - ir slavų ‚boloto‘ bei Balatono ežero pavadinimas.
Alkas: Šventvietės Kilmė
Pagvildenkime nežinomą iki šiol šventvietės žodžio ‚alkas‘ kilmę. Žaliava pirminiam apmąstymui tebūnie lietuviškų žodžių lizdas ‚alksnis, alkūnė, alkanas, alkas‘, o tolimesnis pasižvalgymas po kitas geografines platumas tuoj pat atveda prie helėnų ‚αλϰη‘, lotynų ‚alces‘, germanų (švedų/norvegų/danų/anglų: ‚älg /elg/elk‘) - briedis.
Todėl labai jau tikėtina, kad alkavietėse baltai ne tik aukodavo alksnynų smarkuoliui, kuris brido per pelkes, upokšnius - briedžiui, bet ir vaišindavo praalkusius, bet ne įvaryto į duobes briedžio kepsniais (- išlikdavo alkani), o turbūt dar ir kartu sumedžioto bei iškepto šerno: skrandis, skilvis, blužnis, vėdaras, lašinys yra tik baltams būdingi žodžiai.
Saulės Kultas ir Ugnies Svarba
Lietuvoje žinoma daugiau kaip dvi dešimtys alkakalnių, vadinamų Saulės kalnais, sietinais su jos krėslu (prūs. Suomių dangaus dievas Ukko, kuris vėliau sutapatintas su jų Perkele yra gretintinas, kaip pastebėjo Leopoldas von Šrioderis (Schröder) su prūsų panteono Okopirmu.
Į paleolitinį laikotarpį dėl globalios etimologijos ‚par‘ ( - skristi, šokti, bet kodėl tada ne ir liepsnai sparnuotai mišku?) pretenduojantis helėnų kalboje žodis „ugnis“ yra ,πῦρ (pŷr)‘, kuri pas mus įsitvirtinusi ‚pirkšnyse (smulkios žarijėlės tarp pelenų), pirkiose, pirtyse, kibirkštyse‘, gal net senoviniuose titnago ‚pirkiniuose‘ bei ‚beržuose‘ (nuo ugniai - ‚pirkšniai ragu rėžti‘ tošį) ir, net … rūkorių ‚papirosuose‘. Iš čia bus kilęs ir griausmavaldis PERKŪNAS - įvardijantis žmogaus nutrenkimą žaibu: helėniška ugnis mažytės milžiniško dangaus atžvilgiu ‚pirkšnies‘ - žaibo (iš ‚gaibo‘?) pavidale pereina per kūną (vėlgi tai iš globalios etimologijos, o tai rodo išskirtinį jo archajiškumą, žodis) ir žmogus žūsta (slav. ‚gibniet‘ - dar žr.
Žynių Vaidmuo ir Mokymas
Stiprų argumentą mezolitiniam žynių kildinimui duoda baskų *e-akin - žinoti, nes priebalsių ‚g,k‘ evoliucija į ‚ž‘ yra gerai įtvirtinta lyginamojoje kalbotyroje, o sugretinimas su ‚akimis‘ (žr. posakį ‚krito akin‘), kurios būtinos žinių kaupime dar labiau padidina sąryšio tikėtinumą, juolab atsektas ‚žinios‘ giminigumas ir germaniškam, ir fino-ugriškam žodžiui: suomių ‚kone(h)‘ - mašina, įrankis (ir kt.), karel. ,koneh’ - burtas < *koneš yra kildinama iš pragerm. *gn̥(H)-yo- (germ. *kunja-: s.isl. ‚kyn‘- nuostaba, kažkas stebinančio, keisto )< ide.
Žyniai - žinių skleidėjai turėdavo ir mokinius (vėl ‚kn’ derinys). Tai galėjo būti senovinės apeiginių žinių perdavimo mokyklos vieta, juolab 980 m. Kai kuriose versijose ji laikoma Perūno žmona, bet tuo pačiu ir Veleso meiluže - tai atspindi gamtos ciklų ir kovojančių priešingybių sąveiką. Gi šykštesni sūduviai aukodavo ožius. Betgi kepdavo net ant ąžuolų lapų.
Globalios Etimologijos
Eidami link išvadų pabrėžkime, kad žodžiai ‚kūnas‘ ir ‚alkūnė‘ priklauso Merith‘o Ruhlen‘o konstatuotoms globalioms etimologijoms, todėl jie sietini su pirmuoju žmonijos išplitimu ir galimai itin artima kalbine išraiška buvo naudojami dar paleolitinės Aurinjako kultūros žmonių.
Visa tai rodo, kad itin stipriai įsišaknijęs mūsuose Alkų garbinimas yra vos ne archajiškas bendraeuropinis Rygos - Atėnų kryptimi, o ir germanų - baltų vektorius nuo baskų krypties atrodo gan įtikinamai. Tačiau pastarasis liudija neparastai senus laikus - ne žalvario amžių, o bent jau mezolitą ir judėjimą pajūriais nuo Iberijos link Arkties ledjūrio. Pagaliau ir ‚lokys‘, ir ‚elnias‘, ir...
| Šaltinis | Informacija |
|---|---|
| Archeologiniai kasinėjimai | Akmens amžiaus gyvenvietės, aukojimo vietos, kapinynai |
| Mitologiniai tyrinėjimai | Poetinė klausa, kalbos reliktai |
| Kalbiniai ryšiai | Žodžių "alkas", "kūnas", "alkūnė" etimologija |