Indoeuropiečių (ide) problemos formulavimo būdas: prokalbės rekonstrukcija, protėvynės paieška yra pakankamai nekorektiškas. Problematika, atrodytų, neįveikiama - vien lingvistiniams ide aspektams yra skirta didžiulis 300 tūkstančių viršijantis publikacijų kiekis, o kur dar naujausios genetikos, archeologijos, mitologijos žinios ir aiškinimai. Vis tik, kad su šia tampančia klasikine ir trečią šimtmetį skaičiuojančia teorija ne viskas tvarkoje rodytų ir tas faktas, kad protėvynės paieškos ir prokalbės vienetų atkūrimai tęsiami iki šiol, o ide lokalizavimo ir chronologizavimo problema, pasak įžymiojo indoeuropeisto Dž. P. Malorios (J.P.
Yra nemažai ir kitų ide protėvynės lokalizacijų, neapeinant ir Centrinės Europos ar net Lietuvos. Kadangi nei vienos, nei kitos pagrindinės teorijos negalima atmesti dėl archeologinių, genetinių bei etnosocialinių, kalbinių faktų gausos, tai belieka padaryti itin drąsiai skambančias išvadas, kad jokios vienos indoeuropiečių protėvynės, kurios aiškinimų priskaičiuota bent aštuoniolika, bei prokalbės nebuvo, o kalbines bendrybes formavo ir ką tik suminėtos abi įtakos, kuomet maišėsi vyravę Centrinėje Europoje pietryčių Anatolijos žemdirbių kitokių genetinių pogrupių dalis su rytų - Ponto stepių gyvulių augintojų R1a (šio tipažo pogrupių įtaka Vakarų Baltams ryški Žalvario amžiuje nuo Tčineco kultūros - dėl prekybos Karpatų vario rūda), kaip ir kitos kilusios iš daugybės leksinių inovacijų centrų dar ir gerokai anksčiau.
Archeologas, slavų ir baltų etnogenezės tyrinėtojas V. Sedovas priima už aksiomą vokiečių kalbininko G. Krahe nuomonę, kad armėnų, graikų ir trakų kalbos pasirodė šia prasme palyginus anksti, o centrinės Europos - keltų, italikų, slavų, baltų ir ilyrų kalbos susidarė vėlai. Kalbant paprastai ir aiškiai, kalbinės - proistorinės evoliucijos buvo kur kas gerokai sudėtingesnės ir gilesnės laike, nei tai galėtų tilpti į akimis aprėpiamą medžio pavidalo schemą.
Viena pagrindinių pastaruoju metu vis labiau įsitvirtinančių indoeuropiečių kilties teorijų yra dar 1886 metais Oto Šraderio (Otto Schrader) pasiūlytas ir M. Gimbutienės nuo 1956 m. gerokai pagilintas bei išplėtotas archeologine argumentacija modelis, pasak kurio pietų Kurganų archeologinės kultūros atstovai - Prieuralės, Ponto stepių karingi ginkluoti raiteliai trimis bangomis veržėsi į Senąją Europą, kur vyravo matriarchatas, ir siaubė ją. Kita ilgą laiką buvusi populiari K. Renfriu (C. Renfrew) teorija indoeuropiečių protėvyne laiko derlingąjį Viduržemio jūros rytinį pakraštį iš kur su žemdirbystės palaipsniu įsigalėjimu išplito ir į Europą, ir į Aziją ide kalbos.
Juk palyginus nauji žymaus nostratisto A. Betgi tai reiškia nepaprastai plačias kalbines įtakas ir mainus tarp skirtingų kalbinių grupių, neatmetant netgi pirmojo žmonijos išplitimo paveldo, kuris bus sudaręs leksinį substratinį pagrindą M. Gimbutienės Senajai Europai. Prielaidų gali būti ne viena: pirmojo žmonijos išplitimo po platųjį pasaulį palikimas, skirtingų kalbinių grupių kontaktai, galingos klimato sąlygotos ar minėtos kultūrinės militarinės ekspansijos.
Kalba prasidėjo nuo žmogaus - savęs identifikavimo, tad nenuostabu, kad nostratiniame kalbų žodyne V. Iljičiaus-Svytyčiaus (V. Illyč-Svityč) ar Dolgopolskio variantuose figūruoja šios ir kitokios ‚man-‘‚ ‚mun-‘, ‚mun(y)-‘ ar kitų žodžių su ‚mn‘ reikšmės: ‚vyras, būti tvirtam, progenitorius, būti pirmuoju, asmuo, veidas, ašara, tėvas, patinas, sėklidės, kiaušinis, geisti, aistringai trokšti, kopuliuoti, daugintis, mąstyti, manyti, skaičiuoti, net kalbėti, gyventi, namas, valda, tvora, apgauti, sargyba, frontas, bėgti, vaikščioti, pasilikti vietoje, tvirtai stovėti…‘.
Gan ryškiais pamatiniais paleolito-mezolito sandūros nostratizmais lietuvių kaboje bei hidronimijoje derėtų laikyti ir neaptiktas Baltų kalbose vokiečių lingvisto Theo Vennemann tyrinėtas baskų-germanų sandūros izoglosas:
- ‘izoz’ - šaltis, ledas, betgi, tai lietuvių kalboje ‘ižas’, vedantis link ‘ežeras’
- baskų ‘alde’ atitinka lietuvių ‘nuolydis’
Kad Baltų ir Slavų kalbos mena poledynmečio mezolitą rodo ir šis tarpusavyje susijusių žodžių, kurie mena Senąją Europą, lizdas:, baskų ‚haritz‘ - ąžuolas, medis, ‚zur‘ - medis, slavų ‚goretj‘ - degti, lietuvių ‚garas‘, baskų dumbo - rūkas (žr. nr. 536 šaknį A. Dolgopolskio nostratiniame žodyne), gi sietinas su dūmu, sen.a.vok. ‚toum‘ - dūmas, prūsų ‚dumpbis‘ - ažuolas, o dumis - dūmas‘. Kitaip tariant, pirminė dūmo prasmė - nuo degančio ąžuolo.
Dž. Šmitas (Joseph Schmidt) aptikęs daug neatitikimų germanų kalbose prokalbės skilimo medžio pavidale aiškinimui, jau pačią prokalbę traktavo kaip dialektų visumą, o šios gerokai sudėtingesnio ir adekvatesnio lingvistinių inovacijų sklidimo idėjos, nors ir susilaukę skepsio yra gvildenamos iki šiol kitų kalbų ar baltogermanų ir baltoslavų dialektų analizėje. Jo bendrapavardis žinomas kalbininkas Volfgangas Šmitas (Wolfgang Schmid) nustatęs, kad Baltų kalbų skirtingumai nuo visų kitų ide kalbų yra mažesni, nė bet kurių kitų kalbų grupių tarpusavyje, visai teisėtai patalpino Baltų kalbas „Indogermanijos“, t.y.
Ankstyvoji 4400-4200 m.pr.Kr. skverbtis pasiekus Balkanus ir Dunojaus slėnį sukūrė pvz. Vinčos kultūrą. Suprantama, susilaukė ir vietinių žemdirbių pasipriešinimo, tad naujai karingai Kurganų kultūros bangai 3400-3200 m.pr.Kr. sukūrusiai Badeno, Rutulinių amforų ir ankstyvąją Virvelinės keramikos kultūras prireikė viso tūkstantmečio. Galutinė ekspansija, kurioje susiliejo atneštas į Europą Anatolijos žemdirbių gyvenimo būdas su Volgos-Dono žemupių stepių gyvulių augintojų, vyko laikotarpiu 3000-2800 m.pr.Kr. Suprantama, kad archeologė M.
Tad nereikia stebėtis, kad viena paskutinių itin solidaus žurnalo „Nature“ publikacijų skirtų Kurganų kultūrų plitimo genetikai, totalią kalbinę ide ekspansiją, kurios šerdyje buvo Jamnos kultūra, iš Prieuralės laiko tik tikėtina. Tad šiek tiek suliteratūrintai vaizdingu siužetu panagrinėkime Kurganų kultūros įtakas Pabaltiijo gyventojų leksikai ir jų gyvenimo būdui. Tų karingų Kurganų raitelių bene pagrindiniu atributu buvo judėjimo priemonė - žirgas. Šis žodis, keistai asocijuojantis sąskambiu su ‚irigacija‘, yra būdingas tik Baltų kalboms (prūsų ‚sirgis‘, liet. ‚žirgas‘, la. ‚zirgs‘).
Ką tai galėtų reikšti? Gal būt, atsižvelgiant į dažną g →ž kaitą, žirgui bus suteikę nuolat girdymo reikalaujančio gyvūno įžodinimą - ‚girgą‘, kuris vėliau davė pradžią ir ‚žergti‘, nors galėjo būti ir atbulai: aliuzija į girdymą galėjo tik stipriai įtvirtinti ‚žirgą‘ , atspindėtą tochariškame žodyje ‚kärk-‘‚ - rišimas‚ kalbininkų drąsiai sietą su ‚kergimas‘, žalvario amžiaus kalboje, keliavusiame greta Anatolijos krypties ‚eržilas‘ (dar. žr. Baltams įvaldžius žirgininkystę ir pradėjus su jais skaitytis atėjūnams bei prekiauti, matyt, buvo perimtas atneštinis kumelės pavadinimas - ‚ašva‘. Gi iš čia gal bus kilęs ir žodis ‚uošvis‘ - tas žmonos tėvas, kuris kraičio jaunikaičiui duodavo ir ašvą ar ašvienį.
Tam neprieštarauja ir žirgų kapų chronologizacija Lietuvoje: seniausi žirgų laidojimai yra Vakarų Lietuvoje - Kveciuose netoli Baltijos jūros yra datuojami vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga-ankstyvuoju geležies amžiumi ir siejami su išskirtinės žirgo padėties formavimusi Baltijos regione nuo II ir I tūkst. pr. Kr. iki vieno apogėjų Marvelės kapinyne, kurį ištyrinėjo archeologai A.Astrauskas ir M. Paralelizmas ‚ašva-aš‘ esantis ir kitose Europos kalbose (lot. ‚equa ir ego‘ (!), ide *ekuo-s- ir * eg(hom) ir t.t. ) bus davęs leksinę inovaciją - kitą savęs sampratą: žmogaus nuosavybėje turinčio jojimui skirtą gyvūną, o taip pabrėžiamas visai kitas socialinis statusas, kurio siekdami bemaž visi indoeuropiečiai įvykdė pirmojo asmeninio įvardžio perkaitą - išstūmė įvairiose kalbose tik pirmas asmenavimo įžodinimo formas su ‚mn‘, tačiau nepergalėjo visos asmenavimo sistemos, o tai rodo, kad ši susiformavo gerokai anksčiau (dar žr. samplaikas Hettitų ‚eːsmi‘, Sanskrito ‚ásmi‘ - aš esu).
Pastebėkime, kad žodis ‚arklys‘ yra giminingas graikų άροω - arklas, todėl šis žirgo pavadinimas bus iš Anatolijos įtakų, pasiekusių Baltus žalvario amžiuje. Toks žemės ūkio padargas bus davęs pavadinimą prūsų genčiai - Sembai, ne viename istoriniame šaltinyje vadintai Samia, Samen, Sami, Samen, Semen. Iš čia ir ‚žambas‘ bus kilęs garsusis žemėlapinis Samogetų pavadinimas gilias žemdirbystės tradicijas turinčiai Žemaitijai, kurios tikrasis autentiškas vartas, galėjo būti Žambgeitija→Žambaitija, kadangi prūsiškai duona - ‚geits‘, kuri gretintina su slavų ‚žito‘ - javai. Šis žodis savo ruožtu sietinas su Getų genties, kurios kultūrą nušlavė vėlesnė Romos etnocidinė invazija į Dakų valstybę, vardu (dab. Rumunijos teritorija).
Visgi, kiaulininkystė yra buvusi tiek svarbi, kad gausybė ‚paršo‘ ide bendrybių bus ėję su vyravusiu javų auginimu ir iš Anatolijos, todėl, tikriausiai būta tam tikro abiejų kultūrinių krypčių susikalbėjimo kiaulininkystėje. Gi unikaloka Baltų ‚kiaulės‘ etimologija vestų hipotetiškai link ‚kaulės‘ ir šerno, būtinai mitologizuoto atitikmeniu - Kernius, kurį A.J. Greimas nagrinėjo ‚Kirniaus‘ pavidale kaip nedekoduotą mitologemą. Žirgų, ašvų, arklių aptarinėjimuose problema lieka su ‚kuinu‘. Kodėl kalbininkai jo negretina su slavų ‚konj‘ yra absoliučiai neaišku - matyt, to vėlgi neleidžia kažkurios ide garsų kaitos lentelės.
Gali būti, kad tai pats seniausias laukinio arklio pavadinimas žinotas Rytų Baltų pirmiau vakarinių. Gal ir mūsų papročiuose pasiturėjęs kūmas, panašiai, kaip ir uošvis su ašva, sietinas su paprotiniu kumelės, ar bent jau kamanų dovanojimu vardynų proga? Tocharai turi žodį apibūdinantį namų (dvaro) valdytoją - ‚kañcuki’, tai ar ne iš čia bus kilęs, davus gal ne tik laisvę vaizduotei, Kurganų kultūros invazijos laikų kilmės lietuviškas žodis ‚kančia‘, beje, giminingas tik helėniškai formai? Juolab tocharų ašara yra ‚ākär‘ .
Dar ir turintis žemės dirbimo atspalvį toch ‚kapyāre*‘ - ,darbininkas’ greta ‚liga‘ - ‚kapille*‘ ir identifikavimo ženklas - ‚kapci’, gal suponuoja nuorodą nuo tradiciškai suriestų dėl žemės kietumo pietuose negyvų tochariečių ir virvelininkų kauleliių dar ir iki Baltų žemėse - ‘kape’, galimai išstūmusį ankstesnę ‘duobę’, reikalingą ką nors nudobus: toch.A ‚ko‘-, B ‚kau‘- ‚užmušti, nužudyti‘. Buvusius socialinius atėjūnų ir vietinių mezolitinių Baltų palikuonių neolite santykius kažkiek atspindi nešta toch. ‚neske *‘ - duoklė, (ñäsk-‘ - reikalauti, ‚näk‘- naikinti) ir toch. A ‚ ,näs‘ - tai atitinka slavų gi ‚naš‘ - mūsų.
Oldest European languages 🇱🇹🇱🇻🇦🇱🇬🇷 (Indo-European)
Apibendrinant nagrinėjamą itin plačią Kurganų kultūros įtakų Pabaltijui temą, derėtų pastebėti, kad būtent šios kultūros kalbiniai reliktai tebeslypi menkai išlikusioje artimokų Prieuralei, nuo Aralo jūros į Rytų Turkestaną išmigravusių, tocharų A,B,C kalbose, deja, dar neišsluoksniuotose į seniausią paleolitinį bei žalvario amžiaus kalbinius klodus (žr. jų leksikoje buvusius ‚auksas‘, pr.‘ ausis‘, ‚valda‘, ‚širšė‘, ‚kriaušė‘….ir kitus atitikmenis , ėjusius ir per Juodosios jūros - Pontus Euxeinos skitų protėvių auksą).
Bene pats ryškiausias žalvario amžiaus kalbinis Kurganų kultūros krypties artefaktas yra tocharų ugnis - ‚puwar‘ iš kur bus kilę ir slaviški-baltiški virimo įžodinimai ir mūsų ‚varis‘, (dar žr. toch.A ‚virti‘- ‚wratk-‘ ir ‚varis‘ - marių ,vorgene‘, pr. ‚vorgene‘), kurio rūdos gausu Prieuralės Mednogorsko apylinkėse, nors dėl šios iškasenos šaltinio tebėra diskutuojama nurodant ir Kaukazą ar net pietų Ukrainą. Iš ‚virti‘ bus gal kilęs ir kalbininkų nepastebėtas vedinys - ‚tvirtas‘. Baltų ir Slavų technologiniu - leksiniu žalvario išlydymo lopšiu dera laikyti Kurganų kultūros įtakas, o žalvarinių papuošalų stilių nemenka dalimi būdingu Juodosios jūros stepėms.
Tocharams negiminingų iranėnų krypties įtakos kelia daug kalbėsenos rekonstrukcijos problemų vien jau ir dėl žymiai vėlesnių persų - skitų karų ir prekiavimo palikimų jau erų sandūroje. Turbūt svarbiausi šios Kurganų įtakų krypties padariniai darbštiems Baltams yra susiję su gyvulininkystės, itin svarbios žirgininkystės ir žalvario technologijų atnešimu, tačiau, kaip parodyta A. Miliūtės-Chomičenkienės buvę pakankamai riboti gyvūniją charakterizavusios tocharų leksikos prasme, tad, matomai, neištrynė buvusios vietinės kalbos.
Algimanto Merkevičiaus kruopščiai surinkta enciklopedinė įspūdingiausia žalvario amžiaus dirbinių atvaizdų ir aprašų gausa tik patvirtina M. Archeologai akmens ir žalvario amžių tyrinėjimuose turi labai aiškias ir gan produktyvias užduotis - kasinėti, klasifikuoti ir aiškintis kultūrų tęstinumą bei inovacijas. Žinoma, kyla klausimas, kokiu būdu galėjo per bent dešimtį tūkstančių išlikti savotiški Baltų ir jų kaimynų ankstesnėje publikacijoje argumentuoti dar ir slaviški, germaniški „logotipai“ - ‚LOKYS‘, ‚DUB‘, ‚BÄR‘, žymintys tris skirtingus etnosus dar bent mezolito pradžioje.
Kyla esminis klausimas - kur ir kaip tų mezolitinio palikimo kalbinių Baltų unikumų reliktų ieškoti? Kur kas paprastesniu atrodo bandymas suklasifikuoti chronologiniu požiūriu tik Baltams būdingas bent jau ankstyviausias gyvensenas charakterizuojančias leksines išraiškas. Klasikinis ide leksikos raidos aiškinimas gerai žinomas savo chronologiniu nuoseklumu: pirma su ide prokalbe siejami dalykai, po kurių eina baltų-slavų leksinės bendrybės, kaip ir užsimintos baltų-germanų, baltų- suomių, ir tik po šių - tik baltams būdinga leksika.
Panašiai yra ir A. Gi atsisakius šių metodologinių dogmos padiktuotų „spąstų“ klystkelio ir sugrįžus atgal prie ide tyrimų ištakų bei laikantis bent jau J. Tokių geriausiu pavyzdžiu bus jau aptartas ‘žirgas‘ bei netgi jody...