Šiauliuose planuojama pertvarkyti Prisikėlimo aikštę arba bent jau jos dalį iš „Urban“ lėšų - daugiau nei už 6 mln. eurų. Šiam tikslui buvo surengtas architektūrinis konkursas, kuriame šeši autoriai, kurių vardai neatskleidžiami, pristatė savo projektus-idėjas, kaip būtų galima naujam gyvenimui prikelti Prisikėlimo aikštę. Techninis projektas šį kartą bus perkamas ne pagal mažiausią kainą, o pagal geriausią pasiūlytą idėją, nors gali būti ir taip, kad nė viena idėja nebus pasirinkta.
Viešas darbų aptarimas ir vertinimo posėdis numatytas gruodžio 16 d., bet architektūros specialistai jau pasidalijo savo mintimis. Panašu, kad juos nuvylė tiek konkurso darbų kiekybė, tiek kokybė - tik keli pataiko „į temą“.
Architektų Nuomonės ir Kritika
Lietuvos architektų rūmų ekspertų komisijos narį architektą Joną Barkauską konkurso rezultatai šiek tiek nuvylė. „Pirmiausia konkurso sąlygos buvo labai suveltos. Matyt, gal dėl to nesulaukėme tiek dalyvių: kas tas sąlygas panagrinėjo, paskaitė gal ir nepanoro dalyvauti. Sąlygose surašyta apie viską ir apie nieką“, - sako architektas.
Anot architekto, sąlygos kartais prieštaringos: „O kai sąlygose norima, kad aikštė dar ir šventėms, ir dieną, ir naktį būtų įgalinta - tai jau tampa nebe visai aišku. Kam aikštės dalyje rengti „parkingą“, kuris kainuos 20 mln ir pastatysime 20 automobilių? Štai sąlygose užduotis - spręsti transporto srautų klausimą ir kitką.“ Tai, pasak architekto, turėtų būti daroma atskirai.
„Kaip suprantu ir kiek buvo kalbėta, šituo etapu reikia sutvarkyti pačią aikštę ir jos prieigas, kad turėtumėme išbaigtesnę centrinę dalį ir daug metų vėl prie to nereikėtų grįžti. Aikštė yra gyvas organizmas, nuolat tvarkomas, bet iš esmės jos kažkaip kitaip pakeisti nereikia, ji jau yra susiklosčiusi“, - teigia J. Barkauskas.
Kaip susiklosčiusiai aikštei suteikti gyvybingumą, trauką? „Dabar nėra scenarijaus, nes Šiauliuose turime pėsčiųjų gatvę - ten viskas persikėlę, o aikštė - negyvybinga vieta. Priemones įvykdžius aikštė iškart neįgaus gyvybės.“ Esminės, visai kitokios rekonstrukcijos ar perstatymai, erdvių performavimas, visai nebūdingas aikštės raidai, kitų architektų nuomone, yra neteisingas žingsnis. Tai deklaruoja detalusis planas. Urbanistinės erdvinės struktūros kaip vertybės yra nusistovėjusios žmonių sąmonėje, tampa istorine atmintimi.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Algis Vyšniūnas taip pat pasidalijo savo mintimis apie Prisikėlimo aikštės su prieigomis sutvarkymo projekto architektūrinės koncepcijos projekto konkursą - jam teko recenzuoti darbus. Pirmiausia profesorius pastebi, kad kai kurios konkurso sąlygų formuluotės nepakankamai tikslios, todėl jas galima traktuoti įvairiai. Pasak jo, aikštės sutvarkymas ir erdvinis formavimas yra iš esmės skirtingi dalykai.
„Šitai supranta ne visi, todėl nieko keista, kad viename projekte sprendžiami fundamentiniai aikštės erdvinio formavimo klausimai (pvz., projektas „ABC“), o kituose apsiribojama paprasčiausiu dangų planu arba bendro pobūdžio nekonkrečiais teiginiais (projektai „292312“; „452671“). Tai rodo, kad konkurse dalyvauja skirtingos kompetencijos dalyviai arba dalyviai, atstovaujantys skirtingus profesinius žanrus. Profesionalūs architektūriniai ir urbanistiniai teiginiai akivaizdžiai kontrastuoja su dangų ornamentais, kuriuos daug kas vadina „kraštovaizdžio architektūra“.
A. Vyšniūnas primena, kad urbanistiniai projektai yra sudėtingi - čia reikalinga ne tik meninė intuicija, bet ir fundamentalios žinios, susijusios su miesto morfologija, erdvinėmis dimensijomis ir pan. Architektai, projektuojantys pastatus, nelabai mėgsta dalyvauti tokiuose konkursuose, nes reikalinga specifinė kompetencija, didelės darbo sąnaudos ir t. t.
Pasak jo, panaši situacija yra daugelyje kitų Lietuvos miestų, bet profesorius stebisi kuo kitu. „Kyla klausimas: kodėl ignoruojamas Šiaulių miesto centrinės dalies detalaus suplanavimo projektas (architektas A. Vyšniūnas, 1985) ir Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės detalusis planas (architektai A. Černiauskas, V. Rudokas, A. Vyšniūnas, 1999), kur labai aiškiai apibrėžti pagrindiniai aikštės urbanistinio formavimo principai.
Iš 6 konkursui pateiktų projektų du projektai - „ABC“ ir „Valdovas“, pasak A. Vyšniūno, laikosi 1999 m. Prisikėlimo aikštės detaliojo plano nuostatų. „Ypač preciziškas šiuo aspektu projektas devizu „ABC“, kuris yra itin aukšto lygio. Silpniausia šio projekto vieta - siūlymas iškelti rusų karių kapus, tokiu būdu beveik garantuotai įsiveliant į politinę diskusiją su nedraugiška, itin agresyvia kaimynine valstybe. Reikia suvokti, kad ši problema yra politinė, o ne urbanistinė. Tokių siūlymų yra ir daugiau kituose projektuose“, - į pavojingą siūlymą atkreipia dėmesį A. Vyšniūnas.
Netikėtu kampu į aikštės formavimą pažvelgė konkursinio projekto „Valdovas“ autoriai. Koncepcijos išeities taškas - režisierės A. Ragauskaitės 1974 m. Šiaulių dramos teatre pastatytas spektaklis pagal V. Mykolaičio-Putino dramą „Valdovas“.
„Konkursinio projekto autoriai siūlo sėdinčio soste „valdovo“ metaforą, kurioje galima atpažinti P. Piauloko portretinius bruožus. Tokio stipraus kultūrinio užtaiso neturi nė vienas konkursinis projektas. Jis panašus į Saulės laikrodžio aikštės projektą, realizuotą 1986 m., kuris savo metu visus taip pat papirko unikalia idėja, bet ne techninių-ūkinių sprendimų pagrįstumu ar priimtina kaina. Įdomu, kokia bus teatralų reakcija į tokį pasiūlymą. Šis projektas gali būti realizuojamas nepriklausomai nuo pačios aikštės dangų tvarkymo koncepcijos.
Kaip sako profesorius, kuo silpnesnis projektas, tuo daugiau gražbyliavimo. O ir labai mėgėjiškai skamba deklaracijos apie baltų genčių vienybę, Lietuvos etninės kultūros identitetą ir pan. (projektas „Saulė“).
Paradoksalu: konkurso sąlygose neužsimenama apie paminklą, bet jis minimas prie konkursinių projektų kokybės vertinimo kriterijų. „Sunkiai įsivaizduoju, kaip reikės pamatuoti projektų kokybę šiuo aspektu, nes viename projekte nurodomas taškas, kuriame turėtų būti pastatytas paminklas pagal būsimo meninio konkurso nugalėtojo projektą, o kitame pateikiama pačių autorių sukurta abejotinos meninės kokybės abstrakti kompozicija“, - dėsto A. Vyšniūnas.
Projektų analizei A. Vyšniūnas parengė specialų pristatymą, kuriuose projektus lygina pagal bendras erdvines-urbanistines dimensijas, o ne pagal verbalines deklaracijas, intencijas ir pan.
A. Vyšniūnas: „Kyla daug įvairių minčių, bet aišku viena - netgi tokiame projektų margumyne yra racionalus grūdas, kuris padėtų optimizuoti visus sekančius veiksmus. Svarbu nepaskęsti smulkmenose ir duoti eigą projektui, kuris turi labai aiškią erdvinę viziją.“
Kas atsitiko, kad 1999 m. įvyko konkursas meninei idėjai, įprasminančiai Prisikėlimo apygardos partizanų atminimą Šiaulių miesto centrinėje aikštėje, bet paminklas buvo pastatytas Šeduvoje? Kodėl buvo reikalingos 2010 m. vykusios Šiaulių m. Prisikėlimo aikštės sutvarkymo ir paminklo Tautos laisvės ir nepriklausomybės gynėjams kūrybinės dirbtuvės ir koks jų rezultatas?
„Kyla daug įvairių minčių, bet aišku viena - netgi tokiame projektų margumyne yra racionalus grūdas, kuris padėtų optimizuoti visus sekančius veiksmus. Svarbu nepaskęsti smulkmenose ir duoti eigą projektui, kuris turi labai aiškią erdvinę viziją, neprieštaraujančią fundamentiniams urbanistikos mokslo dėsniams, o svarbiausia nesukurtų naujų problemų miestui savo neprofesionaliais siūlymais (pvz., požeminės gatvės, istoriškai susiklosčiusio skvero likvidavimas ir pan.).
A. Konkursinio projekto „Valdovas“ autoriai siūlo sėdinčio soste „valdovo“ metaforą, kurioje galima atpažinti P. Piauloko portretinius bruožus. Tokio stipraus kultūrinio užtaiso neturi nė vienas kitas konkursinis projektas.
Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės detalusis planas (architektai A. Černiauskas, V. Rudokas, A.Vyšniūnas, 1999). Maketas.
tags: #saules #laikrodzio #aikstes #techninis #projektas