Antikos literatūra - tai vienas didžiausių bei svarbiausių istorinių, literatūrinių ir kultūrinių palikimų visame pasaulyje, kiekvieną žmogų stebinanti savo išskirtinumu, autentiškumu ir įtaigumu. Antikos literatūros suformuotos vertybės bei humaniškumo samprata atsispindi net ir šių dienų žmoguje: jis aukština kalokagatiją, harmoniją, protinius gebėjimus, kovoja už gėrį bei savo įsitikinimus, o visų svarbiausia - nepaliaujamai ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Žmogui surasti atsakymus labiausiai padeda Antikos literatūra, kuri yra tikrasis mūsų pasaulio veidrodis, skatinantis tyrinėti savo sielą, protą, širdį ir jos gelmes. Tad kiekvienam individui, norinčiam reflektuoti savo būtį, privalu nuolat iškelti klausimą - į kokius svarbiausius gyvenimo klausimus šiuolaikiniam žmogui atsako Antikos literatūra?
Mano giliausiu įsitikinimu, tėvynė ir žmogaus egzistencija yra glaudžiai susiję tarpusavyje, kadangi gimtieji namai - tai laisvės, meilės ir galėjimo būti tuo, kas iš tiesų esi, simbolis. Juk žmogus gali prisitaikyti prie įvairių aplinkybių: prie šalčio ir karščio, prie turto ir skurdo, tačiau ta vieta, kurioje žmogaus siela džiaugiasi, kur gyvena jam brangūs ir mylimi žmonės, kurioje gimė daugiausiai neįkainojamų atsiminimų, visada primins tėvynės vardą.
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti. Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra.
Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas. Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.
Kaip apibūdintumėte savo studentus? Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y. užsirašinėja tai, ką aš kalbu). Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis. Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų.
Kuo Jus patį žavi istorija? Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“.
Pasaulio BVP vienam gyventojui
Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes. Tai yra didelė vertybė. Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko.
Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems. Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose („Teoriniai atminties studijų pagrindai“, „Istoriografija tarp mokslo ir meno“, „Kinas ir istorija“ ir kt.) daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.
Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas. Už ką, Jūsų nuomone, buvote taip įvertintas studentų?