Vaikštinėdami po mišką, parką, sodą ar šiaip gamtoje nesunkiai galime pastebėti ant medžių kamienų augančias samanas ar kerpes. Neretai kyla klausimas, ar šie augalai - kerpės ir samanos - yra naudingi, ar kenksmingi medžiams. Ar šie tarsi svetimkūniai ant medžių žievės įsikūrę kiti augalai daro jiems didelę žalą? Nors vizualiai panašūs, jie atlieka skirtingus vaidmenis ekosistemoje ir turi savitų savybių.
Šiame straipsnyje panagrinėsime kerpių ir samanų gyvenimą miškuose, jų savybes, panašumus ir skirtumus, taip pat aptarsime, kaip jas atpažinti ir pritaikyti įvairiose srityse.
Kas yra Samanos ir Kerpės?
Kerpės dažniausiai priskiriamos prie grybų, o samanos yra augalai, todėl gamtos sistemoje jos yra toli vieni nuo kitų. Tai simbiozė tarp dumblių ir grybo, primenanti neperskiriamus dvynius. O kerpės yra simbiotinis organizmas, susidedantis iš darnios dumblio ir grybo ląstelių sąjungos.
Nepaisant to, kerpes ir samanas vienija viena bendra savybė - jos neturi šaknų, o tik rizoidus, į šaknis panašius darinius, prisitaikiusius prisitvirtinti prie substrato. Substratas jiems yra tik gyvenamoji vieta, savotiškas būstas, kur patogu įsikurti ir kur galima pasinaudoti saulės šviesa bei drėgme. Jais samanos ir kerpės vandenį ir maisto medžiagas siurbia ne iš medžio liemens, o iš to, kas susirenka ant medžio.
Samanos - Epifitai
Gamtininkas Almantas Kulbis aiškina, jog samanos yra vadinamieji epifitai - augalai, augantys ant kitų augalų, bet jais pasinaudojantys tik kaip atrama ir nesimaitinantys jų medžiagomis. Panašiai gyvena ir prie grybų priskiriamos kerpės. Tai reiškia, kad šie organizmai auga ant substrato ir neturi šaknų.
Todėl, pasak gamtininko, kai kurių žmonių manymas, kad samanos ir kerpės yra žalingos medžiui ir jas reikėtų kuo greičiau pašalinti, pavyzdžiui, nuo vaismedžių, yra neteisingas. Iš tiesų tai tik praturtina sodybos aplinkos biologinę įvairovę.
Kaip Atpažinti Kerpes ir Samanas?
Miško lankytojai dažnai painioja kerpes su samanomis dėl jų panašaus smulkumo ir buveinių. Tačiau kerpės ir samanos skiriasi spalva - kerpės nebūna ryškiai žalios, o samanos dažnai puikuojasi šia spalva. Kerpių spalvos yra labai įvairios: nuo baltos ir juodos iki raudonos, melsvai žalios, geltonos, pilkos, oranžinės ir rudos. Kuo daugiau saulės spindulių gauna kerpė, tuo ji ryškesnė ir spalvingesnė.
Kerpių Įvairovė Pagal Formas
Kerpės - nuostabi Kūrėjo išmonė, sudaranti savitą įmantriausių formų pasaulį. Pagal formas kerpės skirstomos į tris grupes:
- Krūmines: susiraizgiusios iš šakotų juostelių ar siūlų, nukarusių barzdų, rečiau tiesių išaugų. Prie paviršiaus prisitvirtina vienu galu ar kraštu - šaknų plaukeliais ar kitokiomis išaugomis. Krūminės kerpės paplitusios labiausiai.
- Lapines: skrotelės pavidalo, prie paviršiaus prisitvirtina įvairiomis išaugomis. Jaunos apvalios, vėliau - netaisyklingų formų, kuriomis derinasi prie paviršiaus nelygumų. Tai nemaži, iki 10-20 cm skersmens lopiniai, nesunkiai atsilupantys nuo paviršiaus.
- Žiauberies: sudarytos iš žvynelių, plokštelių, grūdelių ir kitokių formų gniužulėlių. Sunkiau pastebimos, kartais ir visai praslysta pro regėjimo lauką. Slapstosi akmenų, dirvos, medžių, žievės plyšeliuose ir tarpeliuose, į paviršių iškeldamos smulkius vaisinius kūnelius.
Kerpių Gyvenimo Būdas ir Mityba
Kerpės per gyvenimą keliauja lyg snausdamos. Praeina metai, gniužulas pasipučia vos keliais milimetrais. Grybienos gijos pritvirtina augmenį prie paviršiaus ir aprūpina dumblį vandeniu su jame ištirpusomis mineralinėmis medžiagomis. Bakterijos ir dumbliai gamina organines medžiagas, kaupia gliukozę, įvairius spiritus, kuriais maitina grybą.
Kerpės labai gajos, įsisavina anglies dioksidą ir gamina organinę medžiagą kepinant karščiui ar spaudžiant šalčiui. Vis dėlto našiausiai auga, kai oras įšyla iki 10-15 laipsnių. Kerpės drėgmę geria visu paviršiumi, prisigėrusios gali pasunkėti nuo 100 iki 4000 kartų. Sudrėkusios iškart pabunda iš ramybės būsenos, tampa elastingos, putlios ir švelnios.
Kerpių Sudėtis ir Dauginimasis
Savita kerpių sandara, pagrindinis jų komponentas - hemiceliuliozė, sudaranti iki 60-80 proc. bendros masės. Jose kaupiasi nemažai angliavandenių, ypač polisacharido lichenino, alkaloidų, baltymų, fermentų, riebalų, proteinų, mineralinių ir kitų medžiagų bei vitaminų. Jos sintetina aktyvias aminorūgštis, artimas rauginėms medžiagoms.
Kerpės dauginasi labai paprastai: atitrūksta gniužulo gabalėlis, lapelis ar šakelė, ją nuplukdo kritulių vanduo ar nupūkština vėjas, ir įsitvirtina pasiuntinys naujoje vietoje. Kitas kerpių bruožas - labai neišrankios aplinkai ir augimo sąlygoms. Jos pilasi ant dirvos, kelmų, medžių, nuokritų, net ant eglių spyglių, mėlynių uogienojų ir žolynų stiebų.
Populiariausios Kerpių Rūšys Lietuvoje
Norint pasigrožėti kerpių pasauliu, verta aplankyti sausus pušynus, kur kerpės turi savo mišką - jomis nužilusį kerpinį šilą.
- Alpinės šiurės: krūmeliai užsibaigia apvaliomis kupolo pavidalo viršūnėlėmis, o galinės šakutės - trumpučiais smaigiukais.
- Elninės šiurės: pilkai melsvos, nuo dirvos paviršiaus pakyla į 5-10 cm aukštį. Viršutinės šakelės nulinkusios žemyn, pačios viršūnėlės parudavusios.
- Miškinės šiurės: gana artimos elninėms.
- Laibosios šiurės: augina vertikalias žalsvai pilkas arba rausvai rudas šakeles.
- Dulkėtosios šiurės: panašios į laibąsias, tik jų vaisiniai kūneliai ne raudoni, o rudi.
- Norvegiškosios šiurės: išsiskiria ryškiai raudonais pirminiais lakštukais.
- Flerko šiurės: panašios į dulkėtąsias, bet jų šakelės padengtos ne dulkelėmis, o žievės sluoksneliais.
- Laibažiedės: skiriasi gelsvu gniužulu.
- Pirštuotosios kerpės: kerelis stambesnis, sukurptas iš apskritų nekarpytų lakštukų.
- Islandinės kerpenos: kerelis sukurptas iš netaisyklingai išsišakojusių 0,5-2,5 cm pločio plokštelių, tarpais susisukusių į vamzdelius.
Islandai islandines kerpenas maišo su miltais ir kepa duoną, skandinavai verda sriubas. Islandinės kerpenos - vaistinės, renkamos vasarą, džiovinamos saulėje. Nuoviru gydomas bronchitas, kosulys, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, tuberkuliozė, virškinimo trakto negalavimai, taip pat nudegimai, odos ligos, pūliuojančios žaizdos.
Samanos: Neatsiejama Miško Dalis
Samanos - tai mažos, bet itin atsparios augalų rūšys, kurios gali greitai apimti didelius plotus, ypač drėgnose ir šešėlinėse vietose. Samanoms daugintis vanduo yra būtinas: judrios vyriškosios lytinės ląstelės gametos ant augalo paviršiaus esančiais vandens lašeliais plaukia nejudančių moteriškųjų gametų link ir jas apvaisina. Samanos auga ant įvairių substratų: dirvožemio, riedulių, tačiau kai kurios rūšys renkasi tik medžių kamienus ar jų papėdes - auga miško paklotėje ir tartum sulipa ant medžio liemens padengdamos jo apatinę dalį maždaug iki 2,5 m aukščio.
Dalis samanų rūšių gali augti tik ant liemenų ir net pakilti iki smulkių šakelių. Tipinis pavyzdys yra vienos įspūdingiausių šepšių genties samanos. Šios samanos primena mažus kelių centimetrų dydžio krūmelius. Kartais medžių kamienai būna tiesiog apšepę tokiais krūmeliais. Kone visą medį gali padengti visliosios pilezijos. Šios labai paplitusios samanos auga prisiplojusiais arba iškiliais žaliais arba gelsvai žaliais patiesalais ant medžių kamienų, parkuose, alėjose. Yra ir tokių samanų, kurios gali augti ant akmenų, yrančios medienos.
Pagal ant medžio augančias samanas galima nustatyti pasaulio dalis. Mat samanos linkusios augti šiaurinėje kamieno pusėje, nes ten nebūna įsaulio, ilgiau išsilaiko drėgmė.
Samanos yra įdomios tuo, kad galima stebėti jų dauginimosi procesą. Iš vandens lašelyje apvaisintos moteriškos ląstelės išsivysto naujas augalas, vadinamas sporofitu, kuris dėžutėje užaugina sporas. Dauguma samanų dėžučių turi „burną“, kurią dengia dangtelis. Sporoms subrendus dangtelis nukrinta ir pasirodo dvi arba trys į vidų lenktų dantukų eilės. Sausais orais šie dantukai išlinksta į išorę, atverdami dėžutės „burną“ ir leisdami oro srovėms išnešioti sporas. Sporoms platinti netinkami drėgni orai priverčia dantukus įlinkti į vidų ir užverti dėžutės „burną“.
Beje, kadaise samanos buvo vandens augalai, tačiau per ilgus metus išrėpliojo į sausumą ir čia prigijo. Tai įrodo faktas, kad joms daugintis reikalingas vanduo ir kad jos neturi gerai išvystytų ramstinių audinių. Tad samanų augimas ant medžių yra vienas iš faktų, liudijančių jų prisitaikymą užkariavus sausumą.
Samanų Žala ir Poveikis
Nors samanų augimas gali atrodyti nekenksmingas ir net gražus, tačiau jos gali tapti dideliais trikdžiais soduose, daržuose ar ant grindinio.
- Slidūs paviršiai: samanomis apaugę takai, terasos ar stogai tampa pavojingai slidūs, ypač po lietaus.
- Augalų augimo slopinimas: samanos plinta tankiu kilimu, kuris gali trukdyti kitiems augalams gauti pakankamai šviesos ir maistinių medžiagų.
- Drėgmės perteklius: samanų struktūra sugeria didelį kiekį vandens, todėl jos ilgai išlaiko drėgmę. Tai gali lemti dirvožemio įmirkimą ir net augalų šaknų puvimą.
- Estetinė problema: samanų apaugę plotai gali atrodyti neprižiūrėti.
Ekologiški Būdai Kovoti Su Samanomis
Jei sodui ligos ir kenkėjai padaro daug žalos, reikėtų sunaikinti jų slėptuves, atsikratyti kerpių ir samanų. Tačiau palikti jas ramybėje negalima dėl vienos svarbios priežasties: jos veikia kaip „viešbutis“ žiemojantiems kenkėjams ir grybelinių ligų sporoms.
- Medienos pelenai: yra šarminės medžiagos, kurios padidina dirvožemio pH lygį, sukurdamos samanoms nepalankias augimo sąlygas.
- Acto tirpalas: galima purkšti samanoms skirtą acto ir vandens mišinį (santykiu 1:3). Acto rūgštis sunaikina samanų paviršiaus struktūrą.
- Druskos tirpalas: sumaišius druską su vandeniu ir užpurškus ant samanų, jos pradės džiūti. Tačiau šis metodas netinka vejai ar augalams, nes druska gali taip pat pakenkti ir jų augimui.
- Kalkės: kaip ir pelenai, kalkės padeda sumažinti dirvožemio rūgštingumą ir sukuria nepalankią terpę samanoms.
- Mechaninis šalinimas: pašalinti samanas mechaniškai - šepetėliu, grėbliu ar specialiu grandikliu.
Kiti Būdai Kovoti Su Samanomis
- Tinkama ir reguliari vaismedžių priežiūra padės išlaikyti kamienus švarius visą sezoną.
- Tai viena veiksmingiausių priemonių kovojant su samanomis ir kerpėmis, kurią sodininkai naudoja jau dešimtmečius. Šis tirpalas pasižymi tuo, kad prasiskverbia į ataugų struktūrą ir jas tiesiog išdegina. Norėdami paruošti šią priemonę, ištirpinkite 300 g geležies kuporošo 10 litrų šilto vandens.
- Jei jūsų sode auga jauni medeliai, kurių žievė dar plona ir jautri, geriau rinktis švelnesnį metodą. Priemonei paruošti jums reikės 100 g ūkinio muilo, 4 valgomųjų šaukštų paprastos sodos ir 10 litrų karšto vandens.
- Tiems, kurie sode vengia bet kokios chemijos, šiuolaikinė mokslinė praktika siūlo naudoti biofungicidus.
- Reguliariai praretinkite medžių lajas. Taip pat stebėkite, kad aplink medžius neužsistovėtų vanduo, ypač sunkiose dirvose.
- Nepamirškite vaismedžių balinimo. Tai turėtų būti daroma du kartus per metus: vėlyvą rudenį ir pavasarį.
3 Žingsniai Kaip Išvalyti Sodą
- Gramdymas - fizinis pašalinimas (geriausia per atlydį)
- Purškimas - geležies sulfato „ugnis“
- Priežasties šalinimas - genėjimas ir vėdinimas
Kerpės Kaip Aplinkos Indikatorius
Labai dažnai apie kerpes sakoma, kad jos yra aplinkos kokybės indikatorius, nors iki galo ši jų savybė nėra atskleista. Gamtininkai išsiaiškino, kad sieros oksidus pajutusios kerpės iškart ima trauktis iš šiomis medžiagomis užterštų augaviečių. Tokioje aplinkoje nebelieka krūmiškųjų kerpių kupstelių arba itin jautrių, pavyzdžiui, išvaizda plaučius primenančių plačiųjų platužių, kurioms būtinas neužterštas oras. Užterštam orui gerokai atsparesnės yra žiauberiškosios kerpės, pavyzdžiui, sieninės geltonkerpės, vienos dažniausių ir pastebimiausių kerpių, kurių itin gausu visur, kur daug dulkių ir azoto junginių. Jos dažnai išstumia kitas toje pačioje vietoje augančias gentaines.
Beje, šių kerpių gausumas dar nerodo, kad vietovė užteršta. Tiesiog jos pakančios aplinkos taršai ir gyvuoja ten, kur jautresnės kerpės jau išnyko.
Medžiai Viliotojai
Pasak gamtininko, ne visi medžiai vienodai patogūs samanoms ir kerpėms augti. Mažiausiai jų būna ant jaunų beržų, nes nuo jų kamieno lupasi tošis ir paviršius tampa glotnus. Nereikėtų tikėtis jų surasti ant pušų, nes jų žievė linkusi atsisluoksniuoti, nebent galima būtų aptikti ant senų medžių. Nedidelė kerpių ir samanų įvairovė randama ant blindžių bei drebulių. Dėl specifinio substrato rūgštingumo šiuos medžius labiausiai pamėgusios sieninės geltonkerpės.
Bene didžiausios įvairovės reikėtų tikėtis sename lapuotyne. Pasidairę sename parke tikrai surastume krūmiškų kerpių, liudijančių švarią aplinką. Kai kurios kerpių rūšys atsiranda ant labai senų medžių ir artimose sengirėms bendrijose. Tai vertingiausios į raudonąją knygą įrašytos kerpių ir samanų rūšys.