Šakiai - miestas pietvakarių Lietuvoje, Suvalkijoje, Marijampolės apskrityje, įsikūręs Šešupės žemumoje. Nors Lietuva nedidelė, regionai pasižymi sava istorija, kultūra, papročiais, kraštovaizdžiu ir, žinoma, savitomis sodybomis. Panagrinėkime Šakių rajono senovines sodybas ir jų istoriją.
Žemosios Panemunės Dvaras
Ilgus metus Žemosios Panemunės dvaras buvo nugrimzdęs į istorinės atminties užmarštį. Pastarųjų poros metų atliekamų tyrimų ir prie šio objekto dirbančių patyrusių specialistų dėka jo didinga istorija atgimsta naujam gyvenimui. Tyrimų eiga atskleidė nepaprastą šio dvaro praeitį bei istorinį ir architektūrinį reikšmingumą Lietuvos valstybės istorijai.
Galima daryti prielaidą, kad dvaras įkurtas buvusios kryžiuočių pilies vietoje, archeologiniai radiniai datuojami XIV - XVII a., o nuo XVI a. Žemoji Panemunė priklausė Sapiegų giminei. Tai seniausias savo amžiumi dvaras Šakių rajone. Dvaro sodyba įsikūrusi ant aukšto Nemuno kranto šlaito, tarp dviejų Žemosios Panemunės piliakalnių.
Plokščių Apylinkės
Iš vienos pusės apsupti Suvalkijos miškų, iš kitos pusės nuo likusios Lietuvos dalies atskirti Nemuno ramiai gyvena Plokščių gyvenvietės gyventojai. Būdami toliau nuo pagrindinių miestų ir kelių Plokščiai atrodo nuo pasaulio atskirta vieta. Tačiau Lietuvos valstybingumui svarbiais momentais čia gyveno ir veikė Lietuvai nusipelnę žmonės. Vienas tokių buvo mokytojas ir visuomenės veikėjas Petras Kriaučiūnas. Pas jį į Plokščius atvykdavo tokie garsūs žmonės kaip Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas ar Antanas Baranauskas.
Kaip sakė pats Vincas Kudirka, Plokščių apylinkių gamta jam buvo tarsi Alpės. Kalnus atstodavo Vaiguviškių piliakalnis ir aplinkinės kalvos, o kalnų upę priminė nuo kalno sruvenantis Vaiguvos upelis. Būtent jame gulėjo didžiulis akmuo, ant kurio rašytojas mėgdavo ilsėtis ir rašyti, o akylesni žmonės užmatydavo jo ir suomių rašytojos pasimatymus. Akmuo per Pirmąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas ir vienas ūkininkas iš jo pasigamino girnas. Niekur nedingo ir Vaiguvos upelis.
Gelgaudiškio Dvaras
Ant vaizdingo Nemuno upės kranto šlaito įsikūrę, didingus laikus menantys ir naujam gyvenimui prieš dešimtmetį atgimę Gelgaudiškio dvaro rūmai. Tai XIX a. perlas Šakių rajono architektūrinio paveldo lobyne. Niekur Lietuvoje nepamatysi tokios panoramos, kaip čia - nuo Vorpilio piliakalnio! Čia pat papėdėje - pilkai melsva Nemuno juosta. Jeigu diena giedri ir skaidri, o regėjimas geras, anapus Nemuno galima įsižiūrėti net už 30 kilometrų esančius Tauragės kaminus.
Sudargo Istorija
Viduramžiais čia stovėjo viena svarbiausių gynybinių pilių kovose su kryžiuočiais. Jų pulkai dažnai puldinėjo Sudargą, ir 1317 m. kryžiuočiams pavyko sudeginti Sudargo pilį, gynusią kelią į Lietuvą. Kautynėse didikas Sudargas žuvo, o jo šeimyna pateko į nelaisvę. Gyvenvietė buvo žvėriškai nusiaubta. Po šių įvykių pilis neatstatyta, tačiau pati gyvenvietė neišnyko. 1724 m. Jurbarko seniūnas Jonas Radvila išrūpino Sudargui miestelio teises. 1792 m. savivaldos - laisvojo miesto teises ir herbą.
Suvalkijos Vienkiemiai
Apie išpuoselėtus Suvalkijos vienkiemius ir jų želdynus pasakojo kraštovaizdžio architektas doc. dr. Suvalkija - Lietuvos etnokultūrinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Užnemunės dalį. Nuo 1795 m. iki XIX a. pabaigos Suvalkijos ūkinė ir visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos, nes kraštas priklausė Lenkijos karalystei.
Puse šimtmečio anksčiau nei kitur Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams suteikta asmens laisvė, įsigaliojo ir daugiau nei 100 metų veikė Napoleono įstatymų kodeksas, kuris skelbė, kad visi žmonės prieš įstatymus lygūs. Dėl to susidarė geros sąlygos plėtotis ūkinei ir kultūrinei veiklai. Pažangios idėjos iš šio krašto plito po visą Lietuvą. Čia pirmiausia atsirado iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija, kuri subrandino nepriklausomos Lietuvos idėją ir padėjo pamatus lietuvių bendrinei kalbai.
Suvalkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo paplitusios gatvinės rėžinės kaimo gyvenvietės. XIX a. ir XX a. pradžioje ūkininkai vienkiemines sodybas kūrė remdamiesi Rytprūsių pavyzdžiu. Taip susiformavo savitas Suvalkijos vienkieminių sodybų planas ir jų želdinimo tradicijos. Nuo to laiko kitų Lietuvos etnografinių regionų vienkieminės sodybos kūrėsi Suvalkijos regiono pavyzdžiu.
Senųjų Vienkieminių Sodybų Išplanavimas
Senųjų vienkieminių sodybų, įkurtų iki 1930 m., apie keturkampį kiemą pastatai išdėstyti tokia tvarka: pietinėje, vakarinėje ar šiaurinėje kiemo pusėje šonu į kiemą statytas gyvenamasis namas. Priešingoje kiemo pusėje - kluonas. Klėtis statyta, žvelgiant nuo namo, dažniausiai prie dešiniojo kiemo krašto, priešais ją (kitoje kiemo pusėje) - tvartas. Kiti sodybos pastatai taip pat grupuoti apie ūkinį kiemą. Švarusis kiemas šliejosi prie gyvenamojo namo. Prieklėčio erdvė jungėsi su švariuoju kiemu. Sodas veistas šalia gyvenamojo namo, klėties arba priešingoje namo pusėje negu ūkinis kiemas.
Mažesni ūkiniai pastatai (lauko virtuvė, bulvinė ar lauko rūsys) taip pat statyti šalia kiemo ribos, išskyrus kalvę, kuri priešgaisriniais sumetimais statyta toliau. Ketvirtadalyje tirtų sodybų rasti specializuotos gamybos statiniai: malūnas grūdams malti, arkliais sukamas maniežas grūdų kuliamajai ar linų minamajai mašinai, aliejaus ar čerpių gamybos presui sukti.
Želdinimo Tradicijos
XIX a. pabaigoje įkurtose sodybose želdiniai sodinti dažniausiai laisvesnės formos juostomis ir eilėmis. XX a. pradžioje skirstydamiesi į vienkiemius, ūkininkai iš senųjų sodybų kasė jaunesnius medžius, vaismedžius, dekoratyviuosius augalus ir sodino juos naujai kuriamose sodybose. Pagal įsigalėjusį naują paprotį medžius sodino eilėmis sodybos pakraščiuose, sudarydami stačiakampę sodybą. Šiaurinėje ir vakarinėje dalyse, kurių nedengė miškas ar kiti natūralūs želdiniai, sodino platesnes medžių juostas ir aukštesnius augalus.
Sodybas gausiai želdino paprastaisiais ąžuolais, klevais, uosiais, mažalapėmis liepomis, baltosiomis ir kanadinėmis tuopomis, paprastaisiais šermukšniais ir lazdynais, pasitaikė savaiminių paprastųjų ievų bei miškinių kriaušių. Šakių rajone naudojo net baltalksnius ir juodalksnius. Stambūs medžiai augo sodybos priekinėje dalyje prie įvažiavimo, sklypo kampuose ar šalia pastatų. Tuopas sodino prie tvarto ar kluono galo arba už jų priešvėjinėje pusėje tam, kad apsaugotų stogus nuo vėjo, o pastatus - nuo žaibo. Lazdynus sodino prie įvažiavimo, sodybos ar sodo laisvame kampe, ant sodybos ribos, apsauginėse eilėse tarp ąžuolų ir kitose vietose. Ąžuolai augo pavieniui prie įvažiavimo į sodybą ar jos kampe, ant sodybos ribos, prie gyvenamojo namo, klėties, tvarto ar kluono kampo, prie vieno ar abiejų pastato galų. Želdinimo intensyvumas sudarė 40-50 proc.
Gėlių Darželiai
Dekoratyvieji augalai puošė gerąjį kiemą, buvo sodinami prie tvorų, gyvenamojo namo, gėlių darželyje, prie klėties ar į ją vedančio takelio. Suvalkijos senosiose vienkieminėse sodybose gėlių darželius rengė švariajame kieme, dažniausiai pietinėje pusėje, tačiau gėlių lysveles formavo ir sode, kieme prie šulinio ar prie klėties. Gėlių darželius tvėrė lazdynų, alksnių, karklų, beržų ar eglių žiogrių tvorele. Tvėrė ir statinių tvorelę su pagražinimais.
Paties gėlių darželio pakraščiuose sukasdavo siauras ištisines lysveles, o viduryje rengė dideles stačiakampes, apskritas ar elipsės formos lysves, kurių keturiose priešingose vietose centro link iki pusės metro įgilindavo kraštus kojai padėti tam, kad palengvintų priežiūros darbus. 1919 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moterys darželiuose rengė net Gedimino stulpų ar šaulių ženklo formos gėlynus, taip išreikšdamos patriotiškumą. Taigi darželio lysvelių ir lysvių formos priklausė nuo prižiūrėtojos išmonės.
Lysvelių kraštus tvirtino žemai karpytų žaliųjų rūtų, mėtų ar daugiamečių saulučių apvadais, tačiau iš kitur atitekėjusios moterys nevengė baltintų akmenėlių. Labiausiai vertino žaliąsias rūtas, baltuosius bijūnus, šiurkščiąsias ir lieknąsias radastas, kvapiąsias razetas, aukštąsias piliarožes. Aukščio atžvilgiu prie namo sienos sodino žemiausias, patvoriais - aukščiausias žiemines, o viduryje - žemesnes vasarines gėles. Rožes sodino centrinių lysvelių viduryje po vieną krūmą, o prie įėjimo į darželį ar gyvenamąjį namą - diemedį.
Sodai ir Daržai
Suvalkijoje XX a. Sodus veisė prie gyvenamojo namo ar svirno. Sodino obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias, juoduosius ir raudonuosius serbentus. Obelis sodino eilėmis kas 12 m, kriaušes - kas 10 m. Tarpai tarp eilių - 8-12 m. Vyšnias sodino sodo pakraščiuose arba atskirame plote - vyšnyne. Slyvos sodintos taip pat sodo pakraščiuose, kartais tarp vyšnių, skirtingose sodo vietose arba slyvynui skirtoje vietoje. Vaiskrūmiai sodinti eilėmis tarp vaismedžių arba sodo pakraštyje. Daržus rengė nuo sodo ir pastatų laisvoje sodybos vietoje, dažniausiai rytinėje ir pietinėje pusėje.
Suvalkijos lygumoje tarp dirbamųjų laukų Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių rajonų senosios ūkininkų vienkieminės sodybos, apsuptos aukštų medžių eilėmis, atrodo tarsi žaliosios salos. Nors Suvalkijos reljefas lygus, tačiau esant kalvelėms sodybas kūrė ir ant jų. Tokių sodybų silueto pagrindą sudaro sodybą supantys stambieji medžiai. Gyvenamasis namas skendi stambių medžių ir gerajame kieme augančių dekoratyviųjų bei sodo augalų žalumoje.
Sodybos siluete ties įvažiavimu į sodybą dažnai būna properša tarp medžių. Stambių medžių ir rečiau pasodintų vaismedžių eilės švelniai pabrėžia ramų sodybos siluetą. Senosios suvalkiečių sodybos atrodo tarsi kompaktiški miškeliai, išsimėtę lygumoje, pro kurių stambių medžių šakas prasišviečia raudonų čerpių pastatų stogai.
Alovės Dvaro Istorija
Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis - žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau atsirado Baltoji Alovė - dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje.
Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis. Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius. Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų).
Raudonajai Alovei pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas). XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime.
Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai. Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone - pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.
Raudonosios Alovės Dvaro Sodybos Fragmentai
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas - stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Pastato stogas pusvalmis, dengtas lygios skardos lakštais su užlankais. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Rytinėje pusėje pristatytas vėlesnis silikatinių plytų priestatas, vakarų fasade durų link veda betoniniai laiptai. Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas - stačiakampio plano pastatas su dvišlaičiu stogu ir įgilintu priesvirniu. Išskirtinis svirno architektūros bruožas - priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūras pastato kampuose, karnize ir angose.
Ilguvos dvaras: mažai pakitusi medinė klasicistinė architektūra ir naujos gyvensenos požiūris
Šakių rajono senovinių sodybų istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos kultūros paveldo. Šios sodybos atspindi skirtingus šalies istorijos etapus ir tradicijas.
Zyplių Dvaras
Lietuvos istorijos mastais matuojant, Zyplių dvaras yra "jaunas". Dvaro istorija nesiekia nė 200 metų. Pirmuoju Zyplių dvaro savininku tapo kunigaikštis Juozapas Poniatovskis (paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus Stanislovo Poniatovskio sūnėnas). Vietoj jų iškilo raudonų plytų mūro pastatai, o neoklasicistiniai Zyplių dvaro rūmai virto neobarokiniais. Grafas Tomas Potockis buvo menamas kaip lietuvybės mylėtojas: dalyvavo "Žiburio" ir "Žagrės" draugijų veikloje, rėmė lietuviškų mokyklų ir senelių prieglaudos steigimą, pats mokėsi lietuvių kalbos, buvo aktyvus Suvalkų žemės draugijos organizatorius ir vadovas, išleido ūkininkavimo patarimų brošiūras lenkų ir lietuvių kalbomis, bendravo su dailininkais, pats tapė, rašė dramos kūrinius.
Šiandien dvaras - vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės. Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame - keramikos dirbtuvės. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Buvusioje vežiminėje įkurtas Zanavykų muziejus. Dvare repetuoja Zyplių dvaro kapela, kuri groja ne tik liaudiškos folkloro, bet ir kantri muzikos repertuarą. Dvaro pastatus supantis parkas užima 21 ha teritoriją. Iš pradžių, XIX a. viduryje, čia augo tik vietiniai medžiai. Vėliau grafas T. Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai. Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Parko pasididžiavimas - popiržievis beržas, kurio skersmuo 75 cm. Tikrais milžinais užaugo paprastieji uosiai (skersmuo - 1,15 m, aukštis - iki 30 m). Dar ne taip seniai čia augo įspūdingas, apie 360 metų senumo ąžuolas. Senolis ąžuolas nuvirto 2008 metų vasarą, minint parapijos 200-ąsias metines. Ten ir paliktas gulėti. Iš pietų pusės prie ąžuolo veda skroblų alėja, iš vakarų iki rytinės parko ribos - liepų alėja.
Nuo 2012 metų rudens duris lankytojams atvėrė ir renovuotas rūmų pastatas su parodų ir koncertų salėmis. Dvaras kviečia svečius susipažinti su kalvystės, medžio drožimo, akmens tašymo, keramikos edukacinėmis programomis. Per metus Zyplių dvarą aplanko apie 10 tūkstančių svečių. Įspūdingas Zyplių renesansas! Nuvažiuokite į Lukšius ir Zyplius. Antraip naujas mūsų valstybės Atgimimas taip ir neįvyks. O taip pat sudalyvaukite vyndarystės puoselėtojų Ramaškevičių šeimos klubo "Vyno kerai" gaminamo vyno degustacijoje (1,5-2 val.). Vyną šioje giminėje gamina jau šešios kartos. Stengiantis žengti koja kojon su pasaulio vyndariais ir Lietuvoje atsiradus tinkamoms auginti bei vynui gaminti vynmedžių veislėms, vis dažniau gaminamas ir degustuojamas vynuoginis vynas. Be to, išgaunami labai įdomūs skoniai, derinant vynuoges ir tradicines lietuviškas uogas: serbentus, vyšnias, aronijas ir kt. 2013 m.
Zyplių dvaro sodyba
