Trakai - miestas, turtingas istorija ir kultūra, kuriame susipina įvairių tautų ir religijų tradicijos. Keliaudami po Trakus, galime atrasti unikalius architektūros paminklus, sakralines vietas ir istorines gatves, liudijančias miesto praeitį.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bazilika
Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Trakų salos pilies rūmams savo mastu ir didybe prilygstanti bažnyčia yra dvasinis Trakų miesto centras. Ši bažnyčia - ne tik unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas. Itin garbingas bazilikos titulas jai suteiktas pagal specialius kriterijus, nustatytus Domus Ecclesiae, t. y. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dekrete.
Lietuvoje iš viso yra 8 bazilikos: Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra ir Kristaus Prisikėlimo bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos.
XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia yra netaisyklingo stačiakampio formos, joje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Bazilikoje saugomas gausus sakralinis bei dailės lobynas: molbertiniai paveikslai, memorialiniai paminklai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa ir kt. Išskirtinio dėmesio vertas Dievo Motinos paveikslas, garsėjantis stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemenso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas. Juk Trakų bazilikos pagrindiniame altoriuje šešis šimtmečius pagarbiai kabo Dievo Motinos paveikslas, kuris prieš 300 metų susilaukė popiežiaus Klemenso XI dovanotų karūnų.
Dar prieš susilaukiant popiežiaus pripažinimo, apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį vaizduojantį paveikslą sklido garsas po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nuo pat pirmų XVII a. metų prie paveikslo buvo kabinami votai, padėką už sulauktas stebuklingąsias malones išreiškiančios dovanos, pavyzdžiui, širdelės pavidalo dirbinėliai iš tauriųjų metalų ar vėriniai. Originalus gotikinių bruožų XV a. tapytas paveikslas turi ypatingą istorinę reikšmę. Kitoje paveikslo pusėje užrašyta, jog tai Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui - Vytautui Didžiajam - krikšto proga. Tas pats užrašas byloja, jog tai Dievo Motina Nikopėja, kas graikų kalboje reiškia „pergalingoji“.
Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota stovinti, vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. Paveikslas, matyt, pasirodė esąs per didelis naujam altoriui, todėl nupjauta apatinė jo dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta bizantine stilistika, virš paveikslo kabo anksčiau patį paveikslą puošusi prabangi karūna. Marijos su Kūdikiu atvaizdas žavi auksuotais kalstytos sidabro skardos aptaisais bei popiežiaus dovanotais auksiniais vainikais. Smulkios raižybos XV-XVI a.
Jubiliejinių metų proga 2017 m. konsekruojant didįjį bazilikos altorių, buvo iškilmingai pašventinti nauji varpai. Jie išlieti garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve, Lenkijoje. Didysis varpas yra skirtas Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - garbei. Jis sveria net 700 kg!
Vertas dėmesio ir 2015 m. Švč. Bazilikos titulo suteikimas įpareigoja rodyti pavyzdį kitoms bažnyčioms aktyviu bendruomenės gyvenimu, sielovada bei vedant šventines liturgines apeigas.
Šv. Jono Nepomuko Koplytstulpis
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis - vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankrytoje, buvusios Rotušės aikštės centre. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau XVII a. Trakų krašto gyventojams svarbus ir garbinamas simbolis - klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statula.
Po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą. Sakoma, kad vietos gyventojai pasipriešino ir nesutiko vykdyti caro įsakymo. Visgi vienas nenaudėlis stvėrė kirvį ir buvo besiruošiąs sunaikinti skulptūrą, bet nukrito nuo kopėčių ir susilaužė koją. 1935 metais į koplytstulpį buvo įkeltas naujas šv. Jono Nepomuko atvaizdas, jį sukūrė Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas-Poplavskis. Pokario metais jai vėl iškilo grėsmė. Šįkart uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! Apie tai sužinoję Trakų muziejaus darbuotojai išgriebė skulptūrą iš ežero gelmių ir ėmėsi saugoti muziejaus fonduose. Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra.
Apie šv. Jono Nepomuko koplytstulpį sklando nemažai legendų. Viena byloja, kad XVIII a. Užutrakio dvaro savininkui Laurynui Odinecui plaukiant Galvės ežeru staiga kilo smarki audra ir šis pradėjęs skęsti. Prisiminęs šv. Nepomuką dvarininkas ėmė iš visos širdies jam melstis ir prašyti pagalbos. Kitas pasakojimas yra apie tai, kad kai caro valdžia išėmė statulą iš koplytstulpio, vietos gyventojai neapsakomai nusiminė. Pradėta tikėti, jog kiekvieną pavasarį Galvės ežeras pasiglemš po žmogaus gyvybę, jei šv. Nepomukas negrįšiąs ant kolonos.
Būdamas 40-ties Nepomukas buvo įšventintas į kunigus, vėliau paskirtas Prahos Šv. Vito katedros kanauninku, t. y. aukštesniuoju katalikų dvasininku, kapitulos nariu. Čekijos karaliaus Vaclovo IV Liuksemburgiečio žmona Joana savo nuodėmes išpažindavo tik šiam kunigui. Sakoma, kad karalius Vaclovas, įtardamas žmoną neištikimybe, bandė priversti Nepomuką išduoti išpažinties paslaptį. Neilgai trukus karalystėje kilo ginčas dėl bažnyčios įtakos valstybei. Jonas Nepomukas gynė Prahos arkivyskupo Jano Jenšteino viršenybę prieš karalių Vaclovą IV, šitaip jį dar labiau užrūstindamas. Karalius įsakė kunigą suimti, ištardyti, kankinti ir nužudyti. Manoma, kad 1393 m. kovo 19-osios naktį jį surištą nuo arkinio Karolio tilto įmetė į Vltavos upę. Laikui bėgant jis imtas garbinti kaip kankinys, išpažinties paslapties gynėjas.
Iš Čekijos šv. Jono Nepomuko kultą dar XVIII a. antroje pusėje į tuometinę Lietuvos-Lenkijos valstybę atnešė jėzuitai. Greitai šis vardas tapo vienu žinomiausių ir plačiai garbinamu. Įdomu, kad tuometinis valdovas Augustas II šv. Joną Nepomuką - greta šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero - išrinko valstybės patronu, t. y. valstybės globėju ar užtarėju. Šventojo vardu buvo įkurta brolija Vilniuje, pavadintos kelių kaimų bažnyčios, o ežerais nusėtoje Utenos srityje aptinkamos jam skirtos koplytėlės.
Šv. Jono Nepomuko diena švenčiama gegužės 16-ąją. Jis laikomasČekijos, kunigų,upeivių, sielininkų, žvejų, malūnininkų, jūrininkų bei tiltų globėju, saugančiu nuo potvynių ir visų vandens nelaimių. Tikima, kad šv. Mene šv. Nepomukas dažniausiai vaizduojamas vilkintis balta kamža arba rochete, t. y. baltu plačiu, kelius siekiančiu liturginiu drabužiu, kokį dėvi tik aukštesnieji dvasininkai - prelatai, vyskupai ar kanauninkai. Dažnai rankose laiko knygą, krucifiksą arba palmės šakelę, kuri krikščionims simbolizuoja kankinystę, dvasios pergalę prieš kūną arba rojų. Dar vienas išskirtinis šv. Jono Nepomuko atributas vaizduojamajame mene - nimbas su penkiomis žvaigždutėmis.
Karaimų Gatvė
Nuo seno Trakų miestas garsėja įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Būtent tai lėmė, kad net ir šiandien tą galima išvysti vaikštant po skirtingomis architektūros tradicijomis išmargintą miestą. Kitas ypatumas, traukiantis turistus į Trakus, yra karaimai. Neabejotinai tai unikali tiurkų grupės tauta, tikinti tarpine judaizmo atšaka. Manoma, kad karaimų religijos doktrina susiformavo VIII amžiuje Mezopotamijoje.
Kurdami gyvenimą Trakuose, karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir svarbiausia - kalbą. Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 1398 metus po pergalingo mūšio Kryme XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Trakus perkraustė maždaug 380 šios tautybės šeimų. Atvykę čia, Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį. Laikui bėgant karaimai įgavo Vytauto Didžiojo ir kitų Lietuvos valdovų pasitikėjimą. Šie savo ruožtu, norėdami atsidėkoti, suteikdavo karaimų bendruomenei tam tikras privilegijas.
Viena jų - Magdeburgo (savivaldos) teisė. Apie tai yra išlikęs istorinis 1441 metų liudijimas. Viena jų - Mažasis miestas arba karaimų gyvenamoji miesto dalis. Ši privilegija traktavo tai kaip savarankišką miestą, turintį savo antspaudą ir iždą. Čia karaimai galėjo statytis savo maldos namus, kuriuose išpažino savo religiją - karaizmą. Karaizmas - tai žodis, turintis gilią ir įdomią prasmę, nes yra kildinamas iš semitų žodžio „karą“, reiškiančio „skaityti", „garsinti" ir „studijuoti" šventraštį - Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju.
Pati Karaimų gatvė tuo metu atrodė neatpažįstamai kitaip, nei atrodo dabar. Ji ėjo aukščiausia kalvos ketera, per centrą. Abipus jos viena šalia kitos buvo išsidėsčiusios karaimų sodybos: šalia gatvės - gyvenamasis namas, už jo - ūkiniai trobesiai, už kurių iki pat ežero kranto leidosi daržai arba sodai. Dabar Karaimų gatvėje galima aplankyti vienintelę Europos Sąjungoje šios tautos kultūrą atspindinčią ekspoziciją.
Tuo metu, kai karaimai statėsi savo namus, visi jie turėjo vieną išskirtinumą, kuris matomas ligi šių dienų. Visi tradiciniai karaimų namai turi tris langus į gatvę. Pasak legendos, po Žalgirio mūšio pergalės Vytautas nusprendęs atsidėkoti visiems kitataučiams, dalyvavusiems mūšyje ir padėjusiems pasiekti jam pergalę.
Po totorių atėjo eilė karaimams. Ilgų metų tau valdyti, išmintingasis ir teisingasis valdove!Dėkoju tau už palinkėjimus ištikimasis kitatauti, - atsakė valdovas, - atėjo tavo eilė prašyti savo tautai už ištikimybę ir narsą. Išpildysiu viską, kas yra mano jėgomis.Žinau, Didysis kunigaikšti, kad labai sunki buvo ši pergalė ir dar ilgai visiems reikės gydyti žaizdas. Aukso, sidabro ir žemių neprašysiu, tu ir taip esi mus apdovanojęs. O prašymas mūsų būtų toks. Nejaugi savo gyvybėmis tik dėl to rizikavote?Ne, Didysis kunigaikšti, - atsakė senolis, - ne dėl to, o dėl taikos, nes bloga taika visada yra geriau už gerus karus.
Kitos Įdomios Vietos Trakuose
- Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos Gimimo Stačiatikių Cerkvė - cerkvė statyta 1863 m. Vytauto g.
- Napoleono Žygio Atminimo Plaketė - Trakų miesto savivaldybės užsakymu 2012 m. tai progai įamžinti buvo pagaminta dekoratyvinė atminimo lenta.
- Šokolado Skulptūrų Muziejus - muziejuje eksponuojama daugiau nei šimtas per pastaruosius metus meistrų sukurtų skulptūrų.
- Supynių Parkelis - prie Šv. Jono Nepomuko skulptūrą įrengtas jaukus, lemputėmis apšviestas Supynių parkelis.
- Buvęs Rusijos Imperijos Paštas - pastatas yra Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje.
Trakai - tai miestas, kuriame kiekvienas gali atrasti kažką įdomaus. Nuo istorinių paminklų iki gamtos grožio, Trakai palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam lankytojui.