Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, yra sodyba, labai svarbi pokario pasipriešinimo istorijoje - tai Stepono Sajaus sodyba. Sunkią 1949-ųjų žiemą visos Lietuvos partizanų vadai rinkosi į atokią Radviliškio rajono (Balandiškių k. Sajų sodybą).
Lietuvos partizanų apygardos (1944-1953 m.)
1949-aisiais metais vasario 2-ją dieną Lietuvos partizanų vadai, atstovaujantys visoms tuo metu Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, susirinko Šiaurės Lietuvoje - Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje, į savo suvažiavimą. Prieš įkuriant LLKS ir pasirašant garsiąją Vasario 16-osios deklaraciją, aštuoni partizanų vadai tarėsi atokiame Balandiškio kaimo Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemyje (sodyba neatkurta iki šiol, išliko tik namas - aut. past.). Vadų posėdžiams namo šeimininkai paskyrė slaptą belangį kambarėlį, įrengtą už trobos krosnies. Būtent ten 1949 m. vasario 2-9 d.
Partizanų Suvažiavimas Sajų Sodyboje
Istorinis visos Lietuvos partizanų vadų susitikimas įvyko Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyva, kruopščiai ir kantriai jį planuojant. Vadų kelionė į Radviliškio apylinkes iš pradinių taškų truko iš viso beveik šešis mėnesius, o šešerius metus - šiuolaikinis tyrimas, po kurio paaiškėjo, kokiomis vietovėmis jie keliavo.
Rinkosi netekę šimtų kovos draugų, tėvų, giminaičių ir artimųjų, nuosavų sodybų ir gimtosios žemės, rinkosi tam, kad pagaliau suvienytų viso okupuoto krašto vis dar kovojančias pajėgas po bendros vadovybės vėliava.
Pasak V.Šniuolio, po karo okupuotoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi partizanų būriai, apygardos, sritys, tačiau nebuvo juos vienijančios ir vadovaujančios struktūros, kuri, sudariusi politinę ir karinę ginkluoto pasipriešinimo vadovybę, kovotų už šalies išlaisvinimą.
„Apie suvažiavimo vietą mūsų apygardoje žinojo tik mūsų vadas ir keturi partizanai: Kazimieras Laužikas, Laurynas Mingėlas, mano brolis Vytautas ir aš, - pasakojo V.Šniuolis. - Buvo parinkti žmonės, kurie naktimis per miškus vedė partizanų vadus į suvažiavimo vietą.
„Suvažiavimo delegatų pėdsakus snieguotame lauke užžerdavo didelėmis eglišakėmis, kurios buvo velkamos paskui arkliu pakinkytas roges. Nors delegatus reikėjo ir pamaitinti, suteikti nakvynę, ir jų drabužius išskalbti, joks pašalinis nieko nepastebėjo. Sodybos šeimininkė buvo nepaprastai rūpestinga. Ją vadinome partizanų motina, o Rytų Lietuvos partizanų srities štabo atstovas Juozas Šibaila- Merainis Sajų sodybą suvažiavimo metu vadino Lietuvos sostine", - prieš dešimtmetį pasakojo V.Šniuolis.
Jis prisiminė įdomią, iškalbinga detalę - vykstant vadų pasitarimams, Sajų dukra Stasė pranešė suvažiavimo delegatams, kad ketina tuoktis ir atsiklaupusi paprašė partizanų vadų palaiminimo.
Persikėlimas į Minaičius ir Vasario 16-osios Deklaracija
Prasidėjus tose apylinkėse NKVD kariuomenės siautėjimui ir kilus įtarimams, kad suvažiavimui gali grėsti pavojus, vasario 10-ąją tęsti suvažiavimo darbo buvo persikelta į Minaičių kaimą, į Stanislovo Mikniaus sodyboje esantį Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio-Užpalio bunkerį, kuriame vasario 16-ąją Tarybos posėdyje buvo priimta Sąjūdžio tarybos Deklaracija.
Prabėgus savaitei nuo susitikimo ir posėdžių pradžios, sužinota, kad kaimyniniame kaime prasidėjo kratos. Balandiškyje tapo nesaugu. Vasario 10-ąją partizanų vadai buvo nuvesti į kitą kaimą - Minaičius, į Stanislovo ir Antaninos Miknių sodybą. Čia, šeimininkui leidus, sodybos svirne L.Grigonio-Užpalio partizanai dar 1948 m. buvo įrengę štabo bunkerį.
1949 m. vasario 16 d. Deklaracija
Svarbiausias tuomet priimtas dokumentas - tai 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašė aštuoni signatarai: JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS, ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS, JUOZAS ŠIBAILA-MERAINIS, LEONAS GRIGONIS-UŽPALIS, ALEKSANDRAS GRYBINAS-FAUSTAS, VYTAUTAS GUŽAS-KARDAS, BRONIUS LIESYS-NAKTIS, PETRAS BARTKUS-ŽADGAILA. Nė vienas jų nesulaukė laisvos Lietuvos.
Šiame partizanų vadų suvažiavime buvo priimta daugybė svarbių dokumentų. Netrukus po suvažiavimo po Lietuvą pasklido Juozo Šibailos, Broniaus Liesio ir V.Šniuolio brolio Vytauto parengtas laikraštis "Prie rymančio Rūpintojėlio". Tačiau visi partizanų vadai - istorinio susitikimo dalyviai - žuvo kovose arba buvo sušaudyti.
LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai.
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2-22 d. priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą - kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Seimas, įvertinęs LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą "Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija vainikavo Lietuvos laisvės kovotojų veiklą steigiant ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, kuriant pasipriešinimo politinę ir karinę vadovybę.
Sodybų Likimas ir Įamžinimas
Sodybai Mėnaičiuose pasisekė labiau, ten gyvena senieji šeimininkai. Kyla idėjų sujungti Stanislovo Sajaus sodybą su Minaičiuose esančia. Nutarimas išsaugoti partizanų rėmėjų Sajų sodybą priimtas šiemet pavasarį. Po to jokių konkrečių veiksmų nesiimta, kad ji nesunyktų.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) kartu su Radviliškio savivaldybe pradėjo vykdyti 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo vietos įamžinimo projektą.
Šiemet LGGRT centras, Radviliškio rajono savivaldybė ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) pasirašė trišalę bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindinis tikslas - išsaugoti bei puoselėti istorinę atmintį, įamžinant 1949m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarus, istorines vietas bei patį LLKS.
Pagrindinis sutarties akcentas - istorinės Deklaracijos pasirašymo vietos įamžinimas Mėnaičiuose, Miknių sodyboje bei paminklai partizanų vadų suvažiavimo vietose: „Atstatyti vyriausiosios vadavietės bunkerį bei klėtį virš jo ir įsteigti LLKS muziejų atstatytame bunkeryje ir klėtyje Mėnaičių k., Radviliškio r., suprojektuoti ir pastatyti paminklus 1949 m.
Netrukus po sutarties pasirašymo žiniasklaidoje pasirodė kai kurie nagatyvūs vertinimai - esą LGGRT centras drauge su Radviliškio rj. savivaldybe planuoja sunaikinti kitą istorinę vietą Balandiškių kaime, Sajų sodyboje, kur suvažiavimo išvakarėse taip pat buvo susirinkę partizanų vadai, o po suvažiavimo Sajų sodybvietės teritorijoje buvusiame bunkeryje 1949-1950 metais veikė LLKS Visuomeninės dalies būstinė, čia spausdintas periodinis leidinys „Prie rymančio Rūpintojėlio“.
LGGRT centras savo lėšomis yra užsakęs šio bunkerio archeologinius tyrimus, kurie turėtų būti netrukus ir prasidėti. Sajų gyvenamasis namas taip pat įtrauktas į Kultūros pavaldo registrą.
Tačiau už sodybos liekanų išsaugojimą pasisakantys visuomenininkai gali nesunkiai rasti bendrą kalbą su šios sodybos savininke Radviliškio rj. savivaldybe - nei centras, nei savivaldybė be jų sutikimo Sajų sodybos liekanų tikrai negriaus. Na, o kol beprasmiškai ginčijamasi, vyksta ir realūs įamžinimo darbai.
LGGRT centro iniciatyva archeologų atkastas svarbiausias Lietuvos bunkeris Miknių sodyboje Mėnaičiuose. Netrukus prasidės jo atstatymo darbai, bus atkurta autentiška bunkerio konstrukcija, o virš bunkerio atstatytoje klėtelėje bus įrengta memorialinė ekspozicija. Nesnaudžia ir radviliškiečiai: jau gerokai įsibėgėjo tvarto-daržinės perkėlimo bei aplinkos tvarkymo darbai, kurie bus užbaigti jau šį rudenį.
Beje, tokiems planams trišalėje sutartyje pritarė, kaip minėta, ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, puikiai suvokdamas, kad istorinės atminties apie Lietuvos partizanus išsaugojimas yra visų šalies piliečių reikalas, neieškant priešų ten, kur jų niekada nebuvo.
„Milžino“ partizanų bunkeris - gerai įrengta slėptuvė
R.Čekutis Šį kartą kalbėsime apie pokario partizanų bunkerius, jų įrengimą ir, žinoma, tuos žmones, kurie rizikuodami laisve, o dažnai ir gyvybe, leido savo sodybose įrengti tas slėptuves, išlaikė požeminiuose bunkeriuose gyvenusius partizanus bei visokeriopai juos rėmė.
Genocido aukų muziejuje kiekvienas gali pamatyti KGB sudarytas partizanų bunkerių schemas.
Gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo evoliucijos. Kaip savo prisiminimuose rašė daugelis partizanų, pirmaisiais kovos metais gyventa dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais, netgi įtvirtintais kulkosvaidžių lizdais ir pan.
Atstatytas partizanų bunkeris
Nedidelius, vadinamuosius „kiaulinius“ bunkeriukus, skirtus 2-3 žmonėms pasislėpti, masinių NKVD kariuomenės siautėjimų atvejais partizanai kasdavo atokesnėse vietose, dažniausiai niekaip jų nesutvirtindami. Tie bunkeriukai atlaikydavo masines kratas.
Tačiau ilgainiui gyventi dideliais būriais tapo neįmanoma tiek dėl minėtų masinių kariuomenės siautėjimų, tiek dėl vis didėjančio įvairių saugumo informatorių ar agentų skaičiaus, sustiprėjusio sekimo ir pan. Partizanai ėmė skirstytis mažesniais būriais ir pradėjo dažniausiai miškuose įrenginėti slaptus bunkerius, tinkamus ir ilgesniam gyvenimui, štabų veiklai ar pogrindžio laikraščių leidybai. Dar vėliau, ypač žiemą, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose ar šalia jų - šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose ir t.
Pogrindžio vadovybė jau pasipriešinimo kovų pradžioje buvo išleidusi ne vieną instrukciją, net su konkrečiais brėžiniais, kaip įsirengti gyvenamąsias ar kitokios paskirties slėptuves. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės armija (LLA) dar 1944 m. parengė praktinius nurodymus, kaip įrengti slėptuves. Nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti. Tos slėptuvės, sąlygiškai buvo pavadintos: „Rūsys po malkų krūva“, „Fiktyvus kapas“, „Rūsys po daržine“, „Šulinys“, „Lauko kelio tiltas“, „Slėptuvės upių šlaituose“, „Slėptuvės miesto ir kaimo griuvėsiuose“, „Slėptuvė geležinkelio katastrofos vietoje“ ir kt. Nurodymuose buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti.
Buvo statomos paprastos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė slėptuvių sistemas. Slėptuvės būdavo įvairaus dydžio - vienvietės, dvivietės ir daugiavietės. Paprastai didesnės būdavo tranzitinės slėptuvės, kuriose apsistodavo ryšininkai ir keliaujantys partizanai. Dalis šių slėptuvių išliko iki partizaninio judėjimo pabaigos. Daugelio įrenginių čekistai taip ir nerado.
„Bunkeris yra toks dalykas, kuris gali žmogų ir išgelbėti, ir pražudyti.
Vis dėlto ištrūkti iš bunkerio gyviems buvo mažai galimybių. Yra žinoma iš pačių čekistų dokumentų ar net kai kurių sovietinės istoriografijos šaltinių, kad partizanai kartais įrengdavo dviejų aukštų bunkerius. Čekistai, žinoma, išdavus rasdavo pirmąjį aukštą tuščią, o dar žemiau buvo įrengiama kita patalpa, įėjimas į kurią būdavo kruopščiai užmaskuotas pirmajame aukšte, tarkime, gultais. Tik bėda, kad dėl deguonies trūkumo ten išbūti buvo galima tik labai neilgai.
Norisi prisiminti ir tų bunkerių šeimininkus bei laikytojus - partizanų rėmėjus. Vis dėlto, kas skatino juos sutikti išlaikyti kelis partizanus tais tikrai sunkiais pokario metais? Ne visi patriotiškai nusiteikę lietuviai galėjo išeiti į miškus ir imtis ginklo.
Šie minėti rėmėjai ir bunkerių laikytojai dažniausiai turėjo gausias šeimas, kurias reikėjo išmaitinti. Kita vertus, partizanai tokiais atvejais stengdavosi pasinaudoti pačių bolševikų sukurpta teorija apie klasių kovą ir dažniausiai įsirengdavo savo slėptuves vargingai gyvenančiose šeimose. Paradoksas, bet tokių šeimos narių sutikimą įsirengti bunkerį buvo net lengviau gauti, nei vadinamųjų buožių šeimų. Kodėl? Matyt, todėl, kad patys vargą vargdami tokie žmonės sugebėjo labiau atjausti ne mažiau vargstančius partizanus. Kita vertus, tokių nuskurdintų gyventojų to meto Lietuvoje buvo dauguma, jie, be savo sąlygiškos laisvės, nelabai ką turėjo prarasti.
Tačiau kaip tuomet išspręsti maisto trūkumo klausimą? Partizanai stengdavosi maistu apsirūpinti patys, tarkime, „nubuožindami“ besikuriančius kolūkius ar kitus valdiškus ūkius, atimdami maisto produktus ar gyvulius iš „bolševikuojančių“ gyventojų bei sovietinių pareigūnų, net uždėdami pyliavas sovietinių ūkių pirmininkams. Negalima atmesti galimybės, kad tai tiems vargingiesiems gyventojams, sutikusiems priglausti partizanus, buvo taip pat savotiškas motyvas, savotiška parama - juk tais produktais naudojosi ir visa alkstanti šeima. Tačiau pagrindinis motyvas, žinoma, buvo sąmoningas apsisprendimas, sąmoningas susitapatinimas su visos tautos kova už laisvę.
Tačiau laikui bėgant sovietinis saugumas išaiškino visus partizanų laikymosi ypatumus, bunkerių įrengimo subtilybes, atitinkamus gyventojų sluoksnius, kurie rėmė partizanus ir t. Bet nepakanka vien išaiškinti tuos ypatumus. Dar reikia nustatyti tikslią bunkerio buvimo vietą, o to, kaip minėta, be išdavysčių padaryti beveik nebuvo įmanoma.
Čekistai net naudojo specialią pasiklausymo įrangą, aptinkančią menkiausius požeminius garsus, ir vis tiek vien savo pajėgų ar technikos nepakako išaiškinti partizanų slėptuvių vietas. Galima kalbėti tik apie labai abstrakčius čekistų taikinius. Pavyzdžiui, dažniausiai atsitiktinės kratos būdavo vykdomos nuošalesniuose pamiškių vienkiemiuose. Logiška, kad gatviniame kaime, kur daug kaimynų, mažai tikėtina aptikti ir partizanų slėptuvę. Atsitiktinai daugia...
Siūlome pasiklausyti buvusio Prisikėlimo apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimų apie dviejų bunkerių įrengimą Balandiškių ir Minaičių kaimuose, kuriuose 1949 m. vasario mėn. „1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo reikalas sujungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šios iniciatyvos. 1948 m. Minaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę - apygardos štabo bunkerį. Ten buvo toks svirnas, bet nebuvo grindų, buvo plūkta asla, kaip būdavo senovėje kaimuose. Mes iškasėme 3,5 x 2,5 m dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą žemių sluoksnį, maždaug 70 cm, supylėme ant viršaus. Paskui padarėme tokią įėjimo angą - ten būdavo du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo, nieko neįmanoma buvo surasti. Viduje, viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius. O priešais buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti, ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų jei kokia bėda ar reikalas. Šį bunkerį įsirengėme 1948 m. rudeniop.
Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, atsarginį, jei vienas būtų išaiškintas. O čia ateina žiema - kad turėtume kur persikelti. Kadangi turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenas namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara kamaraitė, kurioje nebuvo langų. Ten buvo labai patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo visi delegatai. Paskui pajutome, kad gretimame kaime enkavėdistai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo, vis atsirasdavo vandens. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių.