Lietuvos Gyvenamosios Vietovės: Istorija, Skirstymas ir Įtaka

Lietuvos gyvenamosios vietovės - tai apgyvendintos teritorijos, turinčios savo istoriją, funkcijas ir įtaką gyventojų gerovei. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip apibrėžiamos gyvenamosios vietovės Lietuvoje, kokia jų istorinė raida ir kaip gyvenamoji aplinka veikia žmogaus emocinę bei fizinę būklę.

Gyvenamųjų Vietovių Skirstymas Lietuvoje

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves.

• Miesto gyvenamosios vietovės: Miestai.
• Kaimo gyvenamosios vietovės: Miesteliai, kaimai ir viensėdžiai.

Miestai

Miestai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau nei 3000 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 2/3 dirbančių asmenų dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Mažiau kaip 3000 gyventojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą, kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui.

Miesteliai

Miesteliai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, t. p. tradiciniai miesteliai. Miesteliuose paprastai būna administracija (seniūnija), kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas.

Kaimai

Kaimai - gyvenamosios vietovės, nepriskiriamos prie miestų, miestelių ir viensėdžių; atskira kaimo (kartais miestelio) sodyba, esanti atokiau nuo kitų sodybų, vadinama vienkiemiu.

Viensėdžiai

Viensėdis - istoriškai susiformavusi gyvenamoji vietovė, paprastai sudaryta arba kilusi iš vienos sodybos ir turinti ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Nuo vienkiemių, kurie atsirado per kaimų skirstymą, viensėdis skiriasi tuo, kad turi savo tikrinį vardą.

Visos gyvenvietės turi pavadinimus, skirstomos pagal funkcijas ir hierarchiją (seniūnijos, rajono savivaldybės, apskrities administracinis centras, sostinė), t. p. skirstomos į polifunkcines (sostinė Vilnius, apskričių centrai), pramonės (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai), mokslo (Dotnuva, Baisogala), transporto (Radviliškis), poilsio rekreacines (Palanga, Neringa, Birštonas, Druskininkai), žemės ūkio (dauguma kaimų), paslaugų (Kelmė, Kretinga ir kiti), religines (Šiluva, Žemaičių Kalvarija).

Pagal dydį skiriamos smulkios, mažos, vidutinės ir didelės gyvenvietės; miestai ir kaimai skirstomi atskirai.

Lietuvos Gyvenamųjų Vietovių Istorija

Lietuvoje seniausių apgyvendinimo pėdsakų išlikę iš paleolito (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas-penktas tūkstantmetis prieš Kristų). Akmens amžiui (išskyrus neolitą) būdingos laikinos (klajoklių) ir pastovesnės (medžiotojų) gyvenvietės (stovyklavietės). Daugiausia jų rasta smėlėtose Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse, paežerėse, Kuršių nerijoje. Neolito ir bronzos amžiaus pradžioje (1600-500 pr. Kr.) pastovesnių gyvenviečių būta ir toliau nuo vandens, atvirose ir prie pelkių, vandens telkinių ar kitose sunkiau prieinamose vietose.

Pirmosios Nuolatinės Gyvenvietės

Pirmosios nuolatinės gyvenvietės susikūrė pradėjus verstis augalininkyste ir gyvulininkyste (antras tūkstantmetis prieš Kristų). Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta statyti įtvirtintas gyvenvietes - dažniausiai ant saugių kalvų (piliakalnių). 11-14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys. Jų papėdėse kūrėsi įtvirtinti (aptverti) kaimai (priešpiliai) arba paprastos (papilių) sodybų grupės.

Miestų Susiformavimas

10-11 a., pradėjus formuotis feodalinei santvarkai, amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir prasidėjo reguliarūs mainai, prekyba. Dalis gyvenviečių (dažniausiai priešpilių) plėtėsi kaip miestai, kitos liko kaimais arba išnyko. Iš stambesnių to laikotarpio gyvenviečių žinomos Apuolė, Žardė, Kernavė, Aukštadvaris, Maišiagala, Šatrija. Kai kurios pilys tapo įtvirtintais dvarais.

Miestų Teisės Ir Privilegijos

13-14 a. dalis kaimų tapo miestais, gavo Europos miestų teises ir privilegijas. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko miesto teisę. Kiti miestai gavo Magdeburgo miesto privilegijas (Vilnius 1387, Kaunas 1408, Vilkmergė apie 1435, Trakai - manoma, apie 1409, Veliuona 1443). Nuo 15 a. miestams ir miesteliams Lietuvos didieji kunigaikščiai teikė prekybos privilegijas. 16 a. viduryje miestų teises turėjo 13 gyvenviečių.

Gyvenviečių Raida XVII-XIX a.

15 a. pabaigoje-16 a. 17 a. viduryje-18 a. viduryje dėl politinės ir ekonominės suirutės miestų gyvenimas smuko. 1776 Magdeburgo teisės paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė miestų įstatymą, kurio pagrindinės nuostatos pakartojo magdeburgines teises ir kai kurias savivaldos privilegijas (teisę turėti magistratą, savo teismą, patiems reguliuoti prekybą ir amatus). Pagal šį įstatymą 1791-92 savivaldos teisė buvo atnaujinta daugeliui miestų ir miestelių.

Nuo 1808 Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai, pradėti valdyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Naujas administracinis suskirstymas skatino gubernijų (Vilniaus, Kauno) ir apskričių (Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Telšių, Zarasų, Vilkmergės) centrų plėtrą. 19 a. antroje pusėje, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos ir kitus geležinkelius, sparčiai plėtėsi šalia jų buvusios gyvenvietės (Pabradė, Švenčionėliai, Dūkštas, Kaišiadorys, Radviliškis, Mažeikiai). Klaipėda tapo svarbiu (1701 susikūrusios Prūsijos karalystės) ekonominiu ir politiniu centru (1807-08 buvo karalių rezidencija), gyventojų skaičiumi 19 a. pradžioje lenkė Kauną.

Valakų Reforma

Kaimų sistema labiau kito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, per Valakų reformą (Valakų įstatymas paskelbtas 1557, vėliau ne kartą buvo papildytas). Reforma vyko 1547-66 ir turėjo įtakos visų gyvenviečių raidai. Ji buvo vykdoma ir karališkuose miestuose bei miesteliuose, neturinčiuose magdeburginių ar kitų miestų teisių.

Valakų reforma, apėmusi beveik visą Lietuvą, be agrarinių pertvarkymų, pertvarkė ir kaimus. Vienkiemiai ir maži kaimeliai buvo perkelti į didesnius kaimus su sodybomis abipus kelio. Sodybų šeimininkai gaudavo 3 rėžius žemės; taip susikūrė gatviniai kaimai, kurių dalis išliko iki 20 a. vidurio. Kai kurios, daugiausia šlėktų, sodybos išliko vienkiemiais.

Įsteigta nauja kaimo savivalda - vaitas, tarėjai (renkami valstiečių ir tvirtinami dvaro administracijos). Jie turėjo atsiskaityti didžiojo kunigaikščio revizoriams.

Gyvenvietės Po Baudžiavos Panaikinimo

Po baudžiavos panaikinimo (1861) dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius. Žymesnių gyvenviečių pakeitimų įvyko per 1906-17 Stolypino reformą. Jos tikslas - panaikinti pasenusią Valakų reformos žemėvaldą ir sukurti stiprius ūkius. Tuo pačiu metu buvo ardomi senieji kaimai.

Gyvenvietės Tarpukario Lietuvoje (1918-1940)

1918 atkūrus Lietuvos valstybę socialiniai ekonominiai pertvarkymai apėmė ir gyvenviečių sistemą. 1920-40 miestai buvo skirstomi į 2 kategorijas: turinčius apskrities teises (>10 000 gyventojų; vėliau jie vadinti I eilės miestais) ir turinčius valsčiaus teises (>3000 gyventojų; priskiriami ir apskričių centrai, turintys <3000 gyventojų; vėliau vadinti II eilės miestais). Administracinės reformos pradžioje apskrities teises turėjo 4 miestai (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė), valsčiaus - 22.

Pagal 1931 Savivaldybių įstatymą apskrities miesto teises gavo 10 gyvenviečių (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus - 21. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, apskričių centrais tapo Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai.

Klaipėda buvo ir krašto centras, kuriame rezidavo Lietuvos Prezidento skiriamas krašto gubernatorius, veikė centriniai krašto savivaldos organai.

Lietuvos Gyvenviečių Ir Gyventojų Pasiskirstymas Pagal Apskritis 1923 M.

Žemiau pateikta lentelė iliustruoja Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymą pagal apskritis 1923 metais. Konkretūs duomenys gali būti paimti iš to meto statistikos šaltinių.

Gyvenvietės Okupacijos Metais (1940-1990)

Po II pasaulinio karo Lietuva iki 1990 liko okupuota SSRS, ūkis buvo tvarkomas pagal jos įstatymus. 1946 miesto teisės suteiktos 54 gyvenvietėms (iš jų 5 respublikinio pavaldumo - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir 49 apskrities pavaldumo). 1951 buvo 70, 1979 - 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 rajoninio pavaldumo), 1989 - 114 miestų (iš jų 11 respublikinio, 81 rajoninio pavaldumo ir 22 miesto tipo gyvenvietės).

Didelę įtaką Lietuvos gyvenviečių sistemai turėjo bandymas įgyvendinti architektų, ekonomistų ir geografų sukurtą projektą, vadinamąją Vieningąją gyvenviečių (apgyvendinimo) sistemą. Joje buvo numatyta traukos zonų pagrindu sukurti 10 regionų, iš jų 5 didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) ir 5 ugdytinų miestų (Alytaus, Marijampolės, Utenos, Jurbarko ir Telšių). Regioną sudarė mažesni nusistovėję administraciniai rajonai, šiuos - teritoriniai mikrorajonai.

Ši programa buvo įgyvendinama 1967-80 ir vėliau. Planinio-komandinio ūkio sąlygomis daugiausia buvo ugdomi 5 mažesnieji regionų centrai. Ne visi (pvz., Jurbarkas) pasiekė numatytą 50 000 gyventojų skaičių, bet buvo pritraukta didelė dalis kaimo migrantų, kartu stabdyta hipertrofinė 5 didžiųjų miestų plėtra. Dėl pramonės įmonių statybos plėtėsi Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, kitos gyvenvietės (Elektrėnai, Naujoji Akmenė).

Miesteliai ir kaimai buvo suskirstyti į 3 kategorijas: centrinės (dalis jų, ypač miesteliai, turėjo atlikti mikrorajonų centrų funkcijas), pagalbinės ir nevystytinos (neplėstinos) gyvenvietės. Toks skirstymas stabdė statybas neplėstinose gyvenvietėse. Prasidėjus masinei melioracijai buvo sunaikinta daug vienkiemių ir mažų kaimų. 1959-89 kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 153. 1967-83 išnyko nuo 616 iki 101 vienkiemių.

Dalis jų gyventojų, gavę valstybės kompensacijas už sodybas (pastatus ir sodus), persikėlė į centrines gyvenvietes. Dėl šių ir kitų priežasčių kaimo gyventojų 1959-89 sumažėjo nuo 1670,8 iki 1188,0 tūkstančių.

Gyvenvietės Nepriklausomoje Lietuvoje (Nuo 1990)

Toks gyvenviečių sistemos pertvarkymas nutrūko 1990. Atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą gyvenvietes pradėta plėtoti naujomis laisvosios rinkos sąlygomis. Prasidėjo statybos, daugiausia didžiuosiuose miestuose. Kaime plėtojama ne tik žemės ūkis, bet ir verslai, rekreacinis turizmas. Kuriasi prekiniai ūkiai, paslaugų centrai. Jų kiekybinę plėtrą stabdo gyventojų emigracija ir depopuliacija.

Po 1994 administracinės teritorinės reformos dalis miestų tapo apskričių (10), rajonų ir miestų savivaldybių (60) centrais.

Gyvenamosios Vietos Įtaka Žmogaus Būsenai

Gyvenamoji aplinka formuoja mūsų veiklą ir pomėgius, bet lygiai taip pat, mes darome įtaką aplinkai ir jos pokyčiams. Nors kartais norime pabūti vieni, esame sutverti bendruomeniškumui ir siekiame patogumo. Todėl, anot specialistų, gyvenamoji aplinka daro įtaką net ir emocinei žmogaus būsenai.

Pasaulyje atliekama daugybė tyrimų, kurių tikslas išsiaiškinti, kas žmonėms kelia džiaugsmą ir prisideda prie emocinės ir fizinės būsenos gerinimo. Pavyzdžiui, 2018 m. Jungtinių Amerikos valstijų Jeilio (angl. Yale) universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kokioje aplinkoje gyvena laimingiausi žmonės. Buvo apklausta daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, iš kurių net 90 proc. įvardijo, kad jų teigiamoms emocijoms įtaką daro gyvenamosios vietos lokacija. Dauguma apklaustųjų teigė esantys nelaimingi, jei jų gyvenvietėje nėra patogaus susisiekimo su darbu, ugdymo įstaiga ar prekybos centru.

Tyrimas parodė, kad laimingiausi jaučiasi tie respondentai, kurie iki darbo ar kitos reikiamos lokacijos gali nuvykti pėsčiomis ar dviračiu. Anot tyrimą atlikusių mokslininkų dažnesnis keliavimas pėsčiomis ar minant dviratį pagerino apklaustųjų nuotaiką bei maždaug trečdaliu sumažino širdies smūgio riziką.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) doc. dr. Mykolas Simas Poškus pažymi, kad organinis ir tvaresnis keliavimo būdas žmonėms suteikia saugumo jausmą, dėl to gyventojai gali jaustis laimingesni.

"Žmonės jaučiasi ne tokie priklausomi nuo infrastruktūros, taip pat, geriau pažįsta gatves ir aplinką, kurioje gyvena, taip stiprėja vietos tapatumas. O su vietos tapatumu stiprėja ir įsipareigojimas tai vietai, pavyzdžiui, tie žmonės, kurie į darbą keliauja pėsčiomis ar dviračiu, bus linkę mažiau šiukšlinti", - keliavimo pėsčiomis arba dviračiu naudą pažymi mokslininkas.

Jis pabrėžia, kad tos vietos, kurios yra pasiekiamos ranka, pasąmoniniame lygmenyje yra suprantamos, kaip gyventojui artimos. O jei reikia važiuoti ilgą atstumą, visos vietos, išskyrus namus ir darbą, yra tiesiog kitų rūpestis, sako mokslininkas.

Anot MRU psichologo, Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, žmonės gali jaustis pakankamai laimingi, nes gyventojų tankumas nėra didelis. Pasak doc. dr. M. S. Poškaus, labai dideli ir absurdiškai tankūs miestai gyventojus gali veikti neigiamai. Kaip pavyzdį jis pateikia Paryžių, kuris pagal oficialų plotą yra apie keturis kartus mažesnis už Vilnių, tačiau Paryžiuje gyvena beveik keturis kartus daugiau žmonių ir, dėl didelio gyventojų tankio, miestas yra emociškai slegiantis. Todėl kuriant miesto veidą, anot mokslininko, svarbu vengti gyventojus slegiančių sprendinių.

Miesto tankumas turi būti optimalus, tiek užtikrinantis miesto gyventojų poreikių patenkinimą ir galimybę vystyti verslus, suteikti gyventojams reikiamas paslaugas, tiek ir neperžengiant ribos, kuomet dėl per didelio tankumo prasideda socialinės ir sveikatos problemos.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau žmonių išmainė kaimiškas vietoves į didmiesčius. Tik pastaruoju metu pastebimos tendencijos, jog jaunos šeimos, pavargusios nuo didmiesčių šurmulio ir užteršto oro, vis dažniau renkasi ramesnes, kaimiškas vietoves.

Gyvenamosios vietovės pasirinkimas yra svarbus sprendimas, darantis įtaką mūsų gyvenimo kokybei, sveikatai ir gerovei.

tags: #rusijos #politikas #vykdes #suskirstymo #i #vienkiemius