Romaninis stilius, paplitęs Europoje X-XII amžiais, paliko ryškų pėdsaką architektūroje. Susiklostė būdingi pastatų tipai: pilis, vienuolynas, bažnyčia.
Statiniuose ryšku gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, aiškiai suskaidyti tūriai, storos sienos su nedaug angų, santūri puošyba. Svarbiausias elementas - pusapskritė arka.
Romaninės architektūros elementai
Statybos medžiagos ir technikos
- Statyta iš tašyto akmens luitų, kai kur (Šiaurės Nyderlanduose, Vokietijoje) - iš degtų plytų, nuo 12 a. atsirado ir mišrių (akmens ir plytų) konstrukcijų.
- Naudotas kiautinis (iš akmens arba plytų sumūryti išoriniai sluoksniai, o tarpas tarp jų užpildytas smulkiais akmenimis ir skiediniu), kvadrinis (mūryta iš kvadrų) mūras.
Sakralinė Architektūra
Sakralinėje architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, kuriuos rėmė kontraforsais sutvirtintos sienos, kolonos arba pilioriai.
Bažnyčių fasaduose komponuoti 1 arba 3 portalai, 1 arba 2 bokštai, dar 2 bokštai kartais statyti transepto galuose. Centrinis bokštas (kartais - kupolas) mūrytas transepto ir navų sankirtoje. Presbiteriją juosė 3, 5 arba 7 apsidžių ir apsidolių (mažų apsidžių) vainikas, jos statytos ir prie transepte įrengtų koplyčių. Vidaus erdvė išilgai dalyta navomis ir skaidyta į travėjas; statyti apėjimai (empora).
Šv. Sernino bazilika Tulūzoje
Romaninis stilius Prancūzijoje
10 a.-12 a. viduryje Prancūzijoje intensyviai plėtojosi netaisyklingo plano miestai (Cluny, Avinjonas, jo istorinis centras - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1995, Carcassonne’as, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997).
10 a. Šv. Filibero bažnyčios Tournus (Sonos ir Luaros departamentas) kriptoje buvo suprojektuotas deambulatorijus su jį supančiomis koplyčiomis. Vieni ankstyviausių išlikusių romaninio stiliaus sakralinių statinių - Šv. Hilarijaus bažnyčia Poitiers (10 a., 1870 restauruota, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998), Saint‑Michel‑de‑Cuxa vienuolynas (Pietų‑Pirėnų regionas, apie 1009-40), viena didžiausių romaninio stiliaus bazilikų Europoje - Šv. Sernino Tulūzoje (1080-1120), pastatytos įtvirtintos feodalų pilys (Langeais, Indre’o ir Luaros departamentas, 10 a. antra pusė, Plessis‑Bourré prie Luaros, Meno ir Luaros departamentas, Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo Caene, abi 1047).
Vakarų Prancūzijos bažnyčių pagrindinis fasadas puoštas arkatūromis, kolonomis, skulptūromis, horeljefais (Dievo Motinos katedra Poitiers, su kitais Santiago de Compostelos kelio statiniais - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998, Šv. Savino vienuolyno bažnyčia, Vienne’o departamentas, abi 11-12 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983).
Šalies centrinėje dalyje bažnyčios dažniausiai statytos iš vulkaninio akmens (aukštos, kelianavės), pietvakarinėje - iš kalkakmenio (vienanavės su kupolais).
Romaninis stilius Italijoje
11-12 a. Italijoje išsiskyrė regioniniai romaninio stiliaus savitumai (daugiausia sakralinių pastatų architektūroje).
Šiaurės ir Vidurio Italijoje (Lombardijoje, Emilijoje‑Romanijoje) pastatyta bažnyčių su grakščiais marmuriniais portalais ir arkatūromis fasaduose (Šv. Ambraziejaus bazilika Milane, 1098, Šv. Abondijaus bažnyčia Como, 11 a., Šv. Geminiano katedra Modenoje, 1099-1184, su miesto kitais pastatais - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997, Šv. Zenono bažnyčia Veronoje, Šv. Dominyko katedra Parmoje, abi 12 a.), čia susiklostė tipiškas romaninio stiliaus sakralinių pastatų kompleksas - atskirai stovinti bazilika, kampanilė ir baptisterija (12 a. pradžios Katedros, arba Stebuklų, aikštės ansamblis Pisoje - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987).
Toskanos srities (Florencija, Asyžius) pastatams būdinga inkrustacinis stilius - įvairiaspalvių marmuro plokščių su inkrustacijomis puošyba (Šv. Minjato ant Kalno bažnyčia Florencijoje, 1018-1207, su miesto kitais pastatais - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1982).
Pjemonto ir Ligūrijos sakraliniuose pastatuose derinta Lombardijos ir Prancūzijos architektūros formos (Šv. Andriejaus katedra Vercelli, architektas ir skulptorius B. Antelami, 1227), Marchės - Lombardijos ir Bizantijos architektūros elementai (Šv. Kirijako katedra Anconoje, 11-13 amžius).
Romaninis stilius Ispanijoje
9 a. Ispanijos šiaurinėje dalyje susiklostė savita protoromaninė architektūra (Astūrijos sr. bažnyčios su Astūrijos istorinės srities kitais statiniais - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985).
11 a. pradžioje Katalonijoje (romaninės Vall de Boí slėnio bažnyčios - pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000) pradėjo formuotis romaninis stilius, artimas Lombardijos mokyklai (tiltas per Fluvijos upę Besalú, Katalonija, 12 amžius).
Romaninis stilius Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje
11-12 a. Didžiojoje Britanijoje paplito bažnyčios su kvadratinio plano bokštais, storomis sienomis, ilgomis (iki 170 m) siauromis navomis. Lietuvos architektūroje romaninio stiliaus elementų atsirado plintant krikščionybei (13 amžius).
Nyderlandų Architektūra
Liaudies architektūrai būdinga statinių įvairovė, susiklostė apie 30 pastatų tipų. Nuo 16 a. pradžios liaudies architektūroje paplito plytos ir lovinės čerpės.
Pasiturintys ūkininkai statydinosi L ir T pavidalo plano statinius. Olandijos vakarinėje dalyje plito gyvenamieji namai su rūsiais, grūdines kultūras auginantys ūkininkai juose įrengdavo kūlimo patalpas (statiniai iš Staphorsto, Overijsselio provincija, Budelio, Šiaurės Brabanto provincija; dabar abu Nacionaliniame paveldo muziejuje prie Arnhemo). Olandijos šiaurinėje dalyje vyravo fryziškieji namai (vadinamieji langgevelhuis), kuriuose gyvenamoji erdvė, klėtis ir grūdų saugyklos būdavo įrengiama viename pastato gale, o kūlimo patalpos ir tvartai - kitame.
16 a. Olandijos architektūros raida glaudžiai susijusi su laivininkyste ir jūrų prekyba. Vienas geriausių renesansinio planavimo pavyzdžių - Beemsterio polderis (Šiaurės Olandijos provincija, 17 a. pradžia, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1999). Intensyviai plėtėsi miestai, susiklostė stačiakampio ir spindulinio žiedinio plano kanalų sistema.
Krantinės ir gatvės buvo kompaktiškai užstatomos siaurais 2-4 aukštų plytiniais gyvenamaisiais namais, visuomeniniais ir prekybiniais statiniais. Nuo 17 a. 4 dešimtmečio plėtotas klasicistinis barokas, vadinamasis olandų klasicizmas, vyravo paprasta kompozicija, didingos architektūrinės formos, santūrus dekoras.
J. van Campeno kūrybai būdinga dekoro ir pastato struktūros dermė (Mauritshuiso rūmai Hagoje, 1644, su architektu P. Postu, dabar dailės muziejus, Naujoji bažnyčia Haarleme, 1649, rotušė Amsterdame, 1655, dabar Karališkoji rezidencija ir Valstybinio muziejaus padalinys), Ph. Vingboonsas gyvenamųjų namų architektūroje Amsterdame taikė frontoną (vadinamojo halsgevel tipo Amsterdamo statiniai su paaukštinta vidurine dalimi iš abiejų pusių puoštu frontonu).
P. Postas suprojektavo karalienės rezidenciją Huis ten Bosch Hagoje (pradėta 1645), rotušę Maastrichte (1664). Liudviko XIV stilius paplito iš Prancūzijos atvykus architektui D. Marot, dirbusiam Vilhelmo III Oraniečio rūmuose; 17 a. pabaigoje jis išplėtė, įrengė interjerą Het Loo rūmuose Apeldoorne (Gelderlando provincija, 1686, architektai J. Romanas, J. van Swietenas, dabar Nacionalinio muziejaus padalinys).
Kiti žymesni statiniai: Beeldenhuis Vlissingene (Zelandijos provincija, 1730, architektas J. P. van Baurscheitas), Patraso gyvenamasis namas (1760), Karališkojo teatro rūmai (1767, abiejų architektas P. de Swartas, abu Hagoje). Prancūzijos valdymo laikotarpiu (1810-15) pastatyta neoklasicistinių statinių: Utrechto universiteto biblioteka (architektai J.‑T. Thibault, J. D. Zocheris vyresnysis), neoklasicizmo bruožų įgavo medžioklės namai Soestdijk Baarne (Utrechto provincija, abu 19 a. pradžia, architektai J. de Greefas, Z. Reijersas).
Žymiausias neoklasicizmo statinys - paviljonas Welgelegen Haarleme (1789, architektas J. B. Dubois, pagal H. Triquetti projektą). 19 a. antroje pusėje plito istorizmas, žymesni statiniai: vadinamojo olandų neorenesanso Nacionaliniai pramonės rūmai (1864, neišliko), viešbutis Amstel (1867, abiejų architektas C. Outshoornas, dabar InterContinental Amstel Amsterdam), neogotikiniai Valstybinio muziejaus (1885), geležinkelio stoties (1889, visi Amsterdame) rūmai, neoromaninė bažnyčia Munsterkerk Roermonde (1863-90, visų architektas P. Cuypersas).
19 a. pabaigoje-20 a. Vieni pirmųjų olandų moderniosios architektūros pavyzdžių - draudimo bendrovės De Algemeeke biuras (1894, neišliko), biržos pastatas (1903, abiejų architektas H. P. Berlage, abu Amsterdame). Naujojo daiktiškumo estetika būdinga fabrikui Van Nelle Rotterdame (1930, architektai J. A. Brinkmanas, L. C. van der Vlugtas, M. Stamas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2014), F. L. Wrighto architektūrines idėjas plėtojo V. M. Dudokas (rotušė Hilversume, 1931).
tags: #romenu #gyvenamieji #bustai