Rūtos Kaimo Sodyba: Istorija, Kultūra ir Atgimimas

Kviečiame pasinerti į Rūtos kaimo sodybos istoriją, kur susipina partizaninis judėjimas, kultūriniai mainai ir atgimimas per turizmą. Tai vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi, o tradicijos įkvepia naujiems atradimams.

Kelmės rajono žemėlapis

Partizaninio Judėjimo Pėdsakai

Kelmės rajone, Pužukų km., Kazio Ruko sodyboje, 1953 m. sausio 17 d. buvo sunaikintas Jūros srities štabas. 1952 m. pabaigoje Jūros srities ir Vyčių Sąjungos štabas buvo įsikūręs 6 km nuo Kelmės. Slėptuvė buvo įrengta daržinėje.

Čia buvo štabo spaustuvė, neblogai aprūpinta spausdinimo technika: turėjo rašomąją mašinėlę, rankines spausdinimo stakles, nemažai šrifto, radijo aparatą. Maždaug 9 mėnesius MGB nepavyko užčiuopti A. Bakšio vadavietės pėdsakų. Tačiau 1952 m. pabaigoje pavyko sužinoti, kad slėptuvė yra įrengta kažkur tarp Kelmės ir Kražių.

1953 m. sausio 17 d. MGB apsupo K. Ruko ir jų kaimynų sodybas. Daržinėje aptiko slėptuvę. Partizanų vadai, supratę, kad priešintis beprasmiška, nusprendė gyvi nepasiduoti. Pirmiausia jie sunaikino dokumentus, sušaudė rašomąją mašinėlę, sudaužė ilguosius ginklus ir kitą turtą.

Taip žuvo vienas žymiausių Žemaitijos ginkluoto pasipriešinimo okupantams organizatorių ir vadų A. Bakšys (Klajūnas), buvo sunaikintas Jūros (Vakarų) srities štabas, kurio, deja, jau nebuvo kam atkurti. Tai buvo Jūros srities, kaip organizuotos partizaninės kovos, pabaiga. Vėliau kovojo tik pavieniai partizanai bei nedideli atskirų būrių daliniai.

Kultūriniai Mainai ir Naujos Patirtys

Šiuo metu sodyba atveria duris kultūriniams mainams ir naujoms patirtims. Susipažinkite su Miguel Angel Gallardo, katalonu, kuris atrado Lietuvą ir jos kultūrą. Apie tokius kaip Migelis įprasta sakyti - meilės tremtinys. Šiuo atveju reikėtų patikslinti - COVID-19 tremtinys.

Prieš kelerius metus atsitiktinai susipažinau su vienu lietuviu, kuris mane pasikvietė į svečius. O ta „gyvenimo moteris“ - pušalotietė Toma Tribytė. Pora mūsų šalyje jau beveik metai. Migelis išrankus maistui. Šaltibarščiai jam neskanūs (juokiasi), nors alkoholio nevartoja, jam labai keista, kad mūsų krašte gaminamas vynas iš pienių žiedų, obuolių ar uogų.

Migelis pasakoja, kad jo vaikystė prabėgo Barselonoje. Nemaža dalis jo draugų pardavinėjo, o kartais ir vartojo narkotikus (teisiškai Ispanijoje nepilnamečiai tuo metu buvo nepakaltinami). Viskas pasikeitė, kai būdamas 16-17 metų dirbau vaikų stovykloje ir kartą sugalvojau vaikų veidus išmarginti indėniškais raštais.

Perskaičiau daugybę knygų, bet taip ir neradau informacijos, kodėl indėnai dažosi veidus (šypsosi). Užtat atradau kai ką svarbesnio - jų kultūrą, papročius, tradicijas. Migelio vaikystėje kompiuterių nebuvo, o televizijos ekrane vyravo trys temos - protingo šuns Rin-tintino nuotykiai, Tarzanas bei kaubojų ir indėnų kovos. Dažniausiai buvo rodomas lakotų genties gyvenimas.

Dalyvavau jų apeigose, ėmiau gilintis į jų kultūrą, gyvenimo būdą. Pirmas dalykas, kurio išmokau - pagarba mus supančiam pasauliui. Iki tol gyvenau taip, lyg būčiau visa ko šeimininkas. Indėniška pasaulėžiūra mane išmokė kitokio santykio su gamta. Aš galiu nuskinti gėlę, bet prieš tai turiu paprašyti jos leidimo, padėkoti.

Migelio „arkliukas“ - Inipi ceremonija arba lakotų sauna. Lietuviškoje pirtyje viskas paremta fiziškumu. Indėniška pirtis - tai dvasinis savęs pažinimo ritualas, kuriame kiekvienas žodis, kiekvienas judesys turi savo reikšmę. Pati pirtis statoma iš 16 į skirtingas pasaulio puses nukreiptų lazdų. Viršuje jos sukryžiuojamos ir tai yra saulės simbolis.

Iš pirties vidaus išimama žemė ir padedama statinio išorėje - tai Žemė. Šalia jos - mėnulis. Taip žingsnis po žingsnio mes suformuojame visatos modelį, kuriame susilieja visos stichijos - ugnis, vanduo, žemė, oras. Jūsų pirtis išvalo kūną, mūsų - atveria protą ir sielą. Žmonės galvoja, kad tai tik paprasčiausia pirtis, tačiau nutinka patys netikėčiausi dalykai. Žinau daugybę atvejų, kai ši ceremonija pakeitė žmonių gyvenimus.

Dvi dienos reikalingos tam, kad žmogus perprastų ir suprastų, kas vyksta. Tai nėra pažįstama kultūra, tad reikia laiko suprasti jos ženklus, išmokti ritualinę dainą, pasimėgauti pypkės ceremonija. Čia kaip su moterimi, negali iš karto pulti (juokiasi)… Turi pakalbinti, švelniai paglostyti… Ši daina - tai šios akimirkos sielos šauksmas. Muzika pažadina sodybos kampe nedidelės kalvės oloje miegantį lapiuką. Jis išlenda lauk.

Tai turėtų būti savotiškas lauko muziejus, į kurį atvykęs žmogus galėtų susipažinti su autentiška aplinka, daiktais, tradicijomis. Tačiau iš tiesų patys daiktai nėra tokie svarbūs. Deja, vyro teigimu, kol kas tokios svajonės tenka atsisakyti.

Viena vertus, tai labai paprastas ritualas. Iš kitos pusės, mes sakome, jog pypkė gali atverti dangų ir padėti susikalbėti su Dievu. Pypkė prikemšama kinnik kinnik - tai tabako ir įvairių žolelių mišinys (aš tabako nenaudoju, tik žoleles), kuri duodama svečiui.

Internete galima rasti vadinamųjų Dešimt indėnų taisyklių. Tai visiška nesąmonė, aliuzija į krikščioniškus dešimt Dievo įsakymų. Krikščionybė paremta principu aš-bažnyčia-Dievas. Indėnų kultūroje yra tik aš ir Dievas. Man nereikia bažnyčios norint bendrauti su Aukščiausiuoju. Aš atsikeliu ryte, išeinu į lauką ir dėkoju saulei, kad man davė dar vieną gražią dieną. Dėkoju ant šakos kabančiam obuoliui. Pasisveikinu su ant stogo tupinčiu varnu. Žiūriu į jį kaip į savo brolį… Labai svarbu būti sąmoningam, suvokti, kas vyksta aplink tave ir neužmiršti, jog pats esi neatsiejama viso to dalis. Kartais man atrodo, jog indėnai yra gerokai tikresni krikščionys nei tie, kurie save tokiais laiko. Krikščionys susigalvojo daugybę taisyklių, bet jų nesilaiko.

Atgimimas Per Kaimo Turizmą

Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo. „Mano vyras Vydas - tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė įsigyti ją. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, - pasakojo moteris.

Visa Rutkų šeima - Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai - ir dar į talką pakviesti draugai, atsiraitoję rankoves, ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame aidėjo laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra tapo dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstinė pirtis.

Gyvenantys nuosavame name netoli Jurbarko Rutkai manė, kad, kol turės darbus, įsigytoje sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės vasaroti. Tačiau teko keisti planus. „Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia - tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Ką gi daryti, jei jauni žmonės taip gražiai prašo, leidome. Po kiek laiko vėl tas pats - „leiskite atšokti vestuvę“: mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, - linksmai vedžiodama po kiemą ir barškinama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija.

Abu Rutkai - tikri savo karšto patriotai. Jie didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje yra gimęs Jonas Jablonskis - lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir suvalkiečių darbštumas lėmė tai, kad jie buvo turtingiausi XIX-XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių.

„Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, - tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas. O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus.

Tačiau supratęs, kad kaimo turizmo reikia imtis iš esmės, teko apsispręsti ir pasinaudoti ES parama. „Romantika, senovės dvelksmas - puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata - daugiau nei pusė milijono, ir kibome į darbus“, - prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats žiūrėjo, kaip einasi darbai.

„Nepamiršiu to vaizdo, kai mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Tada pamaniau: na va, kaip greitai viskas keičiasi. Tačiau visada žmonėms reikia svarbiausių dalykų - nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, - atviravo Aurelija.

Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors priekaištauti. Ši vasara Rutkų kaimo turizmo sodyboje - pirmoji po rekonstrukcijos. Tad įvertinti galima ne tik šeimininkų, statybininkų, bet ir paveldosaugininkų triūsą. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome nė dėl vieno jų keliamo reikalavimo, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos ne klijuotos keraminėmis plytelėmis, o iškaltos ąžuolinėmis lentomis, grindys - molio plytų imitacija. Daržinės stoge neleido daryti stoglangių, tad miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių dėl to būtų skundęsis“, - sakė Vydas.

Išprusę ir puikų estetinį pajautimą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, kad malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas. „Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrenta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda - kiaunės.

Ypatingos „Suvalkiečio sodyboje“ būna vestuvės. Dažniausiai jaunavedžiai nakvynei renkasi kuklų mergų kambarėlį klėtyje. „Ten, prie sienų, stovi dvi lovos. Kyla klausimas, o kaipgi miegoti? Nejaugi atskirai? Jaunamartė dažniausiai kukliai nuleidžia galvą, o jaunikis prašo sustumti lovas, - linksmai kalbėjo Aurelija. - Tada kviečiame į talką kitus vyrus ir iš dviejų lovų padarome vieną.“ Rutkai pasirūpina, kad jaunieji būtų ypatingai pagerbti. Pati Aurelija vadovauja proginėms apeigoms, kurios turi sakralinę prasmę. Ne viena pora, šioje sodyboje atšventusi vestuves, švenčia joje ir krikštynas.

Smagūs būna ir giminės susiėjimai. „Tetulėms, kurios nori iki paryčių kalbėtis, nes reikia aptarti, kam kaip sekasi, įrengėme erdvų dvylikos vietų kambarį buvusiame tvarte. Toks pat atskiras kambarys skirtas ir dėdėms. Kalbos ten ilgai netyla, tad miega visi vos ne iki pietų“, - šypsodamasi pasakojo Aurelija. Gero miego paslaptis labai paprasta - sienos iškaltos pušinėmis lentomis. Ypač malonus jų kvapas veikia raminamai.

Jei būtų gyvenusi kitais laikais, darbšti ir kūrybinga kupiškėnė gal būtų tapusi kokia garsia madų dizainere. Dabar gi, jau senatvėje, ji rankų nenuleidžia - kaimą tebestebina įspūdingais pačios sukurtais apdarais. Standartinis baltų plytų mūrinukas skendi rudeninėse gėlėse. Gėlynus E.Veščiūnienė prižiūri pati, savo jėgom ir daržus nusiravi, o štai kiemo žolei nupjauti jau reikia jaunesnių rankų.

E.Veščiūnienės išskirtinumas - gausybė rankdarbių. Moteris nuo pat jaunumės audžia ir mezga. „Nebe ką močiutė ir turi, jos širdis gera, viską išdalija. Į kreminę liemenę įmegzti tamsiai rudi lietuviški ornamentai, žirgų simboliai. Toliau - įvairiausi pirštinių, kepurių ir šalikų komplektai. Akį patraukia ryškiai raudonas mezginys su tamsiu tautiniu raštu. „Labiausiai mėgstu megzti komplektus, kai viskas tarpusavyje dera“, - sako ji.

Buvo visas kostiumėlis: šliaužtinukai, megztukas, šalikas. „Atsisakiau, kam čia bus įdomu. Anūkė liepė rodyti, bet ją sudraudžiau, argi reikės jaunimui senienų? Dabar persigalvojau, kitąmet būtinai parodysiu. Senolė pasirodo su ryškios jūros spalvos komplektu: sijonu, megztuku ir per petį permesta megzta rankine. „Pokariu tų apsirengimų nebuvo, juk buvo visa ko nepriteklius. Atėjus nepriklausomybei atrodė, kad prieš akis atsivers tiek daug galimybių, bet tais metais vyrą pakirto širdies liga, teko mokytis gyventi vienai. „Žiemą komplektą numezgu per mėnesį. Anūkę nuo mažumės mokė megzti.

Rokiškio kraštas didžiuojasi gausybe garsių, įvairių sričių atstovų. Prisistatydamas, kad yra iš Rokiškio, paminėti mažiausiai po vieną žinomą pavardę gali politikas, medikas, teisininkas, sportininkas, kino ar teatro aktorius, tautodailininkas. Būtent prie pastarųjų garsių krašto menininkų galima priskirti 91-uosius metus skaičiuojančią rokiškietę Genovaitę Matiukienę, kūrusią nepaprasto kruopštumo, susikaupimo ir kantrybės reikalaujančius darbus: unikalius kaimo sodybų ir kitų pastatų maketus.

Sulaukusi itin garbaus amžiaus savamokslė menininkė sako nieko „nebelipdanti“ maždaug penkerius metus, tačiau dalis iki šiol pagamintų darbų dar ir dabar keliauja po Lietuvos muziejus. Nedidelį kambarėlį savo namuose G. Matiukienė pavertė mini muziejumi, į kurį specialiai, iki didžiosios COVID-19 pandemijos, atvykdavo ne tik pavieniai lankytojai, bet ir ekskursijų autobusai.

Vienas ryškiausių tautodailininkės prisiminimų, kaip mažame kambarėlyje jai teko priimti net 84 studentus, kurie, pamatę vežime pakinkytas dvi vištas, galingais balsais užtraukė dainą „Du gaideliai“. G. O pažiūrėti privačiame muziejuje tikrai yra ko. Čia - tiek senovinėse svetainės komodose, tiek ant savadarbio ilgo, medinio stalo - puikuojasi kažkada tautodailininkės sukurti kūriniai: senojo kaimo kiemai su grytelėmis, svirnais, šuliniais, koplystulpiais ir net vežėčiomis ar koromis šienui vežti, garsus Kryžių kalnas. Vieni darbai kruopščiai sunerti iš medžio dalių, kiti - iš šiaudų.

Nors G. Matiukienė patikslina, kad tai - ne paprastas šiaudas, o išskirtinė žolė, kuri, tinkamai paruošta, gali stovėti net ir 100 metų. Kalbėdama apie medinius namelius, G. Matiukienė pabrėžia, jog visi jie - atsakingai sunerti iš atskirų dalių, neklijuoti. Tačiau kaimo vaizdiniai - dar ne viskas, kas puošia moters kambarį. Čia galima pamatyti ir Eifelio bokštą, ir Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios maketą, kuris, autorės teigimu, yra jau trečiasis, stūkso Vilniaus televizijos bokštas ir net dvi Gedimino pilys.

G. Matiukienė pasakojo, kad imtis šio amato ją paskatino... sapnas: vieną naktį ant kambaryje esančio stalo regėjusi būtent kaimo sodybos vaizdą, o nubudusi ėmėsi jį gaminti. Visgi toliau klausant moters gyvenimo istorijos aiškėja, kad talentas jos rankose neatsirado per naktį - tėvelis buvo stalius.

G. Matiukienė didžiuojasi, kad jos darbus matė ne vienas žmogus: ir ne tik tie, kurie asmeniškai apsilankė jos namuose ar ėjo į šalies muziejus, kuriuose jie buvo eksponuojami - apie rokiškietę reportažus rengė visos šalies televizijos - LRT, LNK, Tele-3. Tautodailininkė kruopščiai saugo ne tik savo darbus, bet ir visas iškarpas ar televizijos laidų pavadinimus, kur buvo apie ją kalbama.

„Nuotraukos rėmelius, kuriuose įrėminta jo padėka, reikėjo specialiai vežti į Vilnių, nes V. Lansbergis nesutiko, kad ant padėkos būtų neoriginalus jo parašas...“, - rodydama padėkomis nusagstytą namo kampą pasakojo senjorė tikindama, kad gal Lietuvoje ir yra panašių kūrinių, tačiau tokių pat kaip jos - tikrai niekur. Išdovanojo draugams...

Vertinant tai, kad G. „Argi man gaila? Pavyzdžiui čia stovinti Rokiškio bažnyčia - jau trečia. Vieną išprašė draugė sakydama, kad aš pati ir vėl pasidarysiu, o ji pati juk nemoka. Taip ir dovanojau visiems, kol kartą sūnus sako: „Mama, sukrauk visus savo darbus ant grindų, aš - sukaposiu. Kam dirbi, jei išdalini?“. Išsigandau, o paskui ir galvoju, kad tikrai vaikas teisus, padovanotų darbų juk nesusigrąžinsiu“, - pasakojo tautodailininkė rodydama tik albumuose saugomas kai kurių padovanotų darbų nuotraukas.

O didžiausias G. Matiukienės noras, kad jos kūriniai rastų vietą muziejuje: „Jie tikrai nėra trapūs, nelūžta taip lengvai, kaip daugeliui pažiūrėjus atrodo. Juk ir dabar keliauja po skirtingus šalies muziejus. Į Molėtus vešis jau kelintą kartą, nes muziejininkai sakė, kad paroda buvo gausiai lankoma. Norėčiau, kad Rokiškio krašto muziejuje jie rastų vietą: negi netiktume su Šepka (Lionginas Šepka - aut. past.)? Juk abu dirbom su medžiu. Kol muziejai dar kol kas tik ribotą laiką eksponuoja rokiškietės kūrinius, jų pažiūrėti, juos išnagrinėti ir įvertinti moteris kviečiasi į namus.

Štai keletas sodybų, kurios pretendavo į gražiausios sodybos titulą:

tags: #ranines #kaimo #sodyba