Gelgaudiškio Dvaras: Istorijos ir Kultūros Paveldo Perlas

Gelgaudiškis - tai vieta, kur susipina istorija, kultūra ir gamta. Šiame straipsnyje apžvelgsime Gelgaudiškio dvaro istoriją, architektūrą, bendruomenės gyvenimą, vietos gyventojų atsiliepimus apie gyvenamąją aplinką bei ateities planus.

Gelgaudiškio dvaras - XIX a. architektūros ansamblis, įsikūręs Šakių rajone, kairiajame Nemuno krante. Tai vienas iš originaliausių Lietuvos dvarų, įaugęs į apylinkės gamtą. Nuo 1992 m. dvaras įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Dvaro Istorija ir Savininkai

Gelgaudiškio vietovė istorijos šaltiniuose minima jau XVI amžiaus pradžioje. Nuo 1992 m. XV a. buvo Gelgaudų palivarkas ir vadinosi Gedigaudiškiu. 1507 m. Ldk Aleksandras padovanojo šį palivarką Jonui Sapiegai. 1585 m. nusipirko Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nusipirko Kasparas Oziembovskis. 1599 m. pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio vardas.

Per keletą šimtmečių Gelgaudiškį valdė įvairūs savininkai: Sapiegos, Dembskiai, Ozieblovskiai, Čartoryskiai, Gelgaudai, Zabielos ir kiti. XVII amžiaus inventoriniuose raštuose jau minimi keli kaimai, o pats dvaras tada priklausė Veliuonos valsčiui. Atėjus prūsų valdžiai Gelgaudiškį pradėjo valdyti baronas Teodoras von Keudell. Keideliui valdant buvo naikinami kaimai ir kuriami dvarai.

XVIII a. Gelgaudiškį valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. 1797 m. Dvaro rūmų pastatas pastatytas Gustavo Koidelio iniciatyva 1842-1846 metais. XIX a. viduryje Koideliai pardavė Gelgaudiškį ir išvyko į Drezdeną, nes Rusijos valdžia 1887 m. uždraudė svetimtaučiams valstybės pakraščiuose turėti dvarų. XX a. pradžioje dvarą įsigijo Medardas Komaras ir jį rekonstravo. Kartu buvo perplanuotas 300 margų parkas, įrengta Koidelių šeimos koplyčia ir kapinės.

XX a. nykstantį Gelgaudiškio dvarą, nualintą Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos, Komaras pardavė Lietuvos moterų draugijai, įkurdinusiai čia vienuolių šaričių globojamą vaikų prieglaudą (apie 80 globotinių), veikusią iki 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūręs štabas, vėliau karo ligoninė. Sovietmečiu įkurdinti vaikų namai, o 1966 m. - pagalbinė internatinė mokykla. Nuo 2009 m. vyksta dvaro restauracijos darbai: sutvarkyti rūmai, oficina, kumetynas, oranžerija, vandens bokštas, kuriame 2015 m.

Architektūra ir Ansamblis

Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir dvaro sodybos parkas. Rūmai - tai vienaukštis, neoklasicistinio stiliaus pastatas - respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas.

Dabartinis barokinio stiliaus pastatas statytas 1842-1846 m. sudegus pirmiesiems dvaro rūmams, medinei pilaitei. Statybomis rūpinosi dvaro šeimininkas prūsų baronas Gustavas Koidelis. Po pusšimčio metų dvarą dar labiau išgražino dvarininkas Medardas Komaras.

Rūmų pastatas buvo išlenkto stačiakampio formos. Fasadas stebina kolonomis, dailiomis baliustradomis, gražiais metalo dirbiniais ir kitais puošybos elementais.

Dvaro Sodybos Elementai

• Virtuvė: Gardžiausius kvapus gėrusi dvaro sodybos virtuvė statyta XX a. pradžioje. 1 aukšto pastatas turėjo specialų priestatą - koridorių, jungiantį su rūmų cokoliniu aukštu. Spėjama, kad juo į pagrindinius rūmus buvo gabenami paruošti valgiai, ir atgal parnešami ištuštinti indai.
• Svirnas: Ir maisto ir buities rakandų sandėliavimo vieta buvęs dvaro sodybos svirnas statytas 20 a. pr. Stačiakampis raudonų plytų pastatas turėjo net tris aukštus. Langai ir durys pusapvalės. Svirne anuomet tilpdavo viskas, ką tik reikėjo sutalpinti.
• Oficina: Dvaro sodybos oficina statyta tuo pačiu metu kaip ir dvaras. 1927-1930 m. oficina rekonstruota. Tai 1 a. statinys su pastoge ir rūsiu po centrine pastato dalimi.
• Bokštas: Pietvakarinėje dvaro sodybos dalyje stovintį vandentiekio bokštą daugiau kaip prieš pusantro šimto metų projektavo tuometinis dvaro valdytojas baronas Gustavas Koidelis. Keturkampis pastatas su neįprastu keturšlaičiu stogu išlikęs iki šių dienų. Tiesa dabar bokštas turi keturkampį priestatą, pastatytą 1938 m.
• Tvartas: Dvaro sodybos tvartas pastatytas XIX a. I p., Gelgaudiškį valdant baronams Koideliams. Vieno aukšto stačiakampio formos statinys 1927-1930 m. rekonstruotas. Tvarte buvo laikomi įvairiausi gyvuliai. Daug dėmesio buvo skiriama galvijams, mat galvijų veisimas buvo vienas iš Koidelių verslų. Tvarte itin atsakingai buvo prižiūrimi veisimui laikomi anglų ir jutlandijos veislės galvijai.
• Rūsys: Pasivaikščiojus dvaro sodyboje, galima atrasti išlikusius du rūsius. Šlaituose skliautuoti rūsiai buvo įrengti XIX a. I p. Iš viršaus, kad rūsiuose būtų tinkama temperatūra, apipilti žemėmis. Spėjama, kad į rūsius dažniausiai sukdavo dvaro gaspadinės. Viename rūsyje, kur buvo laikomos daržovės.
• Oranžerija: Gelgaudiškio dvaro oranžerijoje šilumą mėgstančios gėlės dažnai užleisdavo vietą daržovėms. Taip dvaro šeimininkai ištisus metus galėjo mėgautis šviežiais žalumynais ir daržovėmis. Čia buvo auginamos ne tik prieskoninės žolelės, agurkai ar žirniai. Oranžerijoje sukastose lysvėse palikta vietos ir egzotiškoms augalų rūšims.
• Kumetynas: Samdomiems dvaro darbininkams skirtas kumetytas pastatytas dar Koidelių valdymo laikotarpiu XIX a. I p.. Vėliau XIX a. vid. stačiakampis, raudonų plytų pastatas buvo rekonstruotas. Prie vieno aukšto statinio pristatytas priebutis. Pačiame statinio centre stovėjo kaminas. Amžininkai pasakoja, kad dvarą valdant Komarams samdiniams patalpų šildymu ir kuru pasirūpinti nebuvo lengva.

Parkas

Rūmus supa senas parkas (118,5 ha). Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra - griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Išilgai Nemuno kranto besidriekiantis medžių alėjų ir tvenkinių parkas nustebins ne vieną. Pasakojama, kad istorinis dvaro parko plotas siekė net 118 hektarų. Dabar parko plotas kiek daugiau nei 5 ha, tačiau ir tiek pakanka, kad jis būtų laikomas vienu didžiausių parkų Lietuvoje.

Pagrindinė parko ašis - ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Parke yra aikštelė, vadinama žvaigžde. Iš jos aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Legenda pasakoja, kad medžiojantys dvarininkai šioje vietoje pietaudavo ir norėdami matyti žvėris įsakę iškirsti takus.

XX a. sandūroje parkas buvo pertvarkytas, jo gamtovaizdis išplėtotas bei praturtintas retaisiais augalais: sidabriniais klevais, paprastaisiais ir pilkaisiais kaštonais, juodosiomis ir Veimuto pušimis, baltažiedėmis robinijomis, amerikinėmis liepomis.

Koidelių Šeimos Porceliano Kavinukas

Kaip sunku iš šukelių surinkti dvarų istorijas žino ne tik šios srities specialistai. O Koidelių porceliano kavinukas buvo surinktas kaip tik iš šukelių... Kavinuką iš šukių surinko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai.

Vos dviejų dienų prireikė, kad Koidelių šiemos relikvija įgytų dar 1861 metais pagaminto kūrinio žavesį. O į restauratorių dirbtuves kavinuko šukelės atkeliavo beveik iš Lietuvos pajūrio, iš Rusnės, etnografinio Skirvytėlės kaimo. Ten jas aptiko LRT laidos „Daiktų istorijos" redaktorius ir vedėjas Saulius Pilinkus ir tos laidos prodiuserė Edita Mildažytė. Jau dvaro rūmuose unikalią dovaną - porceliano kavinuką - laidos kūrėjai įteikė Šakių savivaldybės merui Edgarui Pilypaičiui (taip pat šakniniam gelgaudiškiniui, vienam šių rūmų atstatymo iniciatorių).

Bonos universiteto Teisės fakultete studijavęs Francas Teodoras Rudolfas Johanas fon Koidelis (1842-1903), gimė Gelgaudiškyje, priklausė „Borussia" studentų korporacijai. Jos nariai turėjo tradiciją dovanoti vieni kitiems draugystės ženklus. Indai su giminės heraldika buvo tinkamiausia draugystės dovana.

Gelgaudiškio Bendruomenės Gyvenimas ir Rūpesčiai

Gelgaudiškio bendruomenė aktyviai dalyvauja miestelio gyvenime, rūpinasi aplinka ir infrastruktūra. Vietos gyventojai pastebi ir vertina gražiai puoselėjamą miesto aplinką, atnaujintą infrastruktūrą, džiaugiasi glaudžiu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, tačiau yra kur pasistūmėti į priekį.

Žmones neramina, jog Gelgaudiškio dvaro sodybos parko takeliai jau baigia užželti žole. Meras patikino, jog dabar netikslinga mesti finansavimą į takų tvarkymą, nes dvaro parko laukia projektas, kuriuo bus tvarkoma viskas iš naujo.

Susitikime dalyvavęs verslininkas Edmundas Rinkevičius pastebėjo, jog savivaldybei galbūt reiktų pirkti paslaugas iš šalies, jeigu seniūnija nesuspėja sutvarkyti teritoriją, nes jos pajėgumai per menki.

Kalbant apie kelius, bendruomenė turėjo ir daugiau pastabų - nors seniūnas V. Dabravolskis ir pasidžiaugė, kad žvyrkelių priežiūrą šįmet gerai atlieka Remigijaus Damkaus įmonė, tačiau vietos gyventojai sako, jog kelio į Skaistakaimį būklė yra labai prasta ir ten verkiant reikia asfalto.

Dar vienas sopulys Gelgaudiškyje - medžių graužikų puolamas eglynas, vietinių vadinamas šiliuku. Seniūnas sako, jog mišką nedelsiant reikia gelbėti, nes tas parazitas plečiasi.

Taip pat gelgaudiškiečiai norėtų, kad mieste atsirastų krepšinio aikštė. Žmonės pastebi, jog vaikams žaidimų aikštelių atsirado ir yra kur prisiglausti, o paaugliams užimtumo dar trūksta.

Gelgaudiškiečiai džiaugiasi savo kraštu - šiais metais čia baigti miestelio projekto atnaujinimo darbai, atsirado nauja turgaus aikštė, vaikų žaidimų aikštelės, įrengta naujų šaligatvių, tvarkoma aplinka.

Gyventojų Atsiliepimai Apie Gyvenamąją Aplinką

Kasmet Gelgaudiškio, Lekėčių miestelio švenčių metu apdovanojami gyvenamąją aplinką nuosekliai, kruopščiai, išradingai ir su meile puoselėjantys gyventojai. Šį kartą Lekėčiuose aplankėme Virginijos Vaitkuvienės, o Gelgaudiškyje - Lino ir Kristinos Pranaičių sodybas.

Abiejų sodybų šeimininkai vienbalsiai tvirtina, kad savo gyvenamąją aplinką gražiai tvarkosi ne tam, kad kas nors pagirtų, įvertintų, o dėl savęs.

Pasitikusi sodybos šeimininkė Kristina sako, kad čia jos tėviškė, o sodybą kurti pradėjo prieš maždaug dešimt metų. „Teko išpjauti senas obelis. Kasmet pasodinam po vaismedį. Palikom aukštesnius kelmus, vyras iš jų grybus išdrožė, o apie žemesnius kelmus suformavau gėlių klombas. Čia labai žema teritorija, tai klojom akmenimis takus. Prie namo vengiu sodinti augalus ar gėles, nuo jų žaliuoja sienos, tai išpylėm akmenimis“, - dalijasi rūpesčiais Kristina.

Pajotijo kaime gyvenanantys Rita ir Antanas Matučiai beveik prieš ketverius metus iškasto tvenkinio žemių krūvą pavertė alpinariumu, kuris džiugina ne tik sodybos šeimininkus, bet ir pravažiuojančius.

Tradiciškai per Žolinę Gelgaudiškyje apdovanojamos gražiausiai tvarkomos sodybos. Šiemet šis titulas atiteko Gelgaudiškyje Miško gatvėje gyvenantiems ir savo sodybą puoselėjantiems Redai ir Alvydui Macijauskams bei Pajotijo kaime gyvenantiems Ritai ir Antanui Matučiams.

Matučiai pasakojo, kad įsigiję sodybą nemažai darbavosi, kad taptų miela patiems gyventi. Prie namo pasistatė terasą, kurioje klesteli atokvėpio, sodybos teritorijoje nugriovė buvusius nereikalingus pastatus, iškirto nereikšmingus krūmus.

Antanas pirmiausiai įgyvendino savo svajonę - išsikasė tvenkinį, kurį apsodino kalninėmis pušimis ir lanksvos krūmais. „Man nereikia lėkti prie Nemuno, pirkti žvejo bilieto. Aš užsimaniau, vakare pasigavau žuvį, išsirūkinau...“ - sako A. Matutis.

Kai prieš maždaug ketverius metus Matučiai išsikasė tvenkinį, Ritai ir kilo mintis ant supilto žemių kalno įrengti alpinariumą. Didelius lauko riedulius, sako, pirko, alpinariumas užsodintas žiemą-vasarą žaliuojančiais tujiniais augalais bei spygliuočiais. Alpinariumo galuose auga raugerškio krūmai.

Lankytinos Vietos Gelgaudiškyje

Gelgaudiškis siūlo įvairias lankytinas vietas, kurios praturtina krašto kultūrinį ir istorinį paveldą. Štai keletas iš jų:

tags: #raganu #sodyba #gelgaudiskis