Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, privati nuosavybė yra konstituciškai ginama. Tačiau praktikoje neretai kyla konfliktų dėl nuosavybės ribų, naudojimo ir kitų aspektų, ypač sodų bendrijose. Šiame straipsnyje aptarsime vieną konkrečią situaciją Šilgalių sodų bendrijoje, kurioje susidūrė skirtingi interesai dėl kelio ir kūdros.
Konflikto Užkuliai Šilgalių Sodų Bendrijoje
Po Šilgalių sodų bendriją važinėja televizija. Ši žinia žaibišku greičiu apskriejo visus nuolatinius gyventojus. Nuo 2006 metų nesprendžiama vietinių kelių problema pasiekė kulminaciją - vieną gegužės vakarą kelio viduryje išdygo tvora. Praeiti galima, bet pravažiuoti neįmanoma.
Į klausimą, kam priklauso sodų keliukai, kas turi tvarkyti ir prižiūrėti miškovežių išklampotus sodininkų kelius, atsakymo ilgai nerado nei Šilgalių sodų bendrojoje gyvenantys žmonės, nei savivaldybė. Rajono valdžiai ne kartą teko spręsti užtverto kelio problemą, kai į savo sodybas negalėdavo patekti už sodo ribos sodybas turintys žmonės.
2006 metų gegužės pradžioje savivaldybės tarybos sudaryta komisija, kuriai vadovavo tuometinis mero pavaduotojas Elvydas Paliukėnas, dėl savivaldžiavimo, t.y. kelio užtvėrimo, tik įspėjo, bet pinigine bauda Juozo Eizos nenubaudė. 2012 metų sausio mėnesį posėdžiavusios administracinės komisijos, sprendusios tą patį kelio užtvėrimo klausimą, pirmininkė vicemerė R.Rauktienė konstatavo faktą, kad reikia ne bausti, o spręsti pačią problemą.
Beklaidžiojant įstatymų labirintais, paaiškėjo, kad leidimą, kas gali ar negali pravažiuoti sodo keliais turi duoti ne vienas žmogus, šiuo atveju Danutė Eizienė, bet bendru nutarimu visi sodininkai. Toks leidimas pravažiuoti iki sūnui Valdui Antanaičiui priklausančios sodybos Juozui Antanaičiui buvo duotas gegužės mėnesį vykusio visuotinio sodininkų susirinkimo metu.
Aistroms įsisiautėjus, ne kartą į šį sodų bendrijos kraštą teko vykti policijos pareigūnams, dažnais svečiais tapo ir televizijos laidų žurnalistai. Tad visai Lietuvai buvo parodyti dokumentai, kuriuose minėto bendro naudojimo kelio nėra, o už sodų ribos esančių sodybų savininkai turi savo privažiavimą per mišką. Tačiau šis jau tiek metų netvarkomas yra netinkamas važiuoti, todėl visi ir važiuoja per sodus.
Žmonės tuo vandeniu ne tik daržus laisto, bet ir maudosi, skalbia skalbinius. Problemai „įsiskaudėjus“, pagalbos kreiptasi į kitą televizijos laidą.
Rugpjūčio 23 dieną Šilgalių sodų bendrijoje vyko visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo šiek tiek daugiau nei 50 sodininkų ir „TV pagalbos“ žurnalistė Gerda. Tada būtų galima reikalauti užversti ir kitų sodininkų išsikastas kūdras. Be to, visiems aišku, kad pilti žemes į vandenį beprasmiška - dabar padarysi krantą, o pavasarį jo jau nebeliks.
Žmonės piktinosi, kad su sodų bendrija tvoros užtvėrimas nebuvo suderintas, kad nė vienas iš Eizų nedalyvauja susirinkime. „Siūlau išsiaiškinti, kas leido D.Eizienei užtverti tvorą į kelio pusę? - kalbėjo buvęs sodų pirmininkas Gediminas Jokūbaitis. - Juk nė vienas neturime teisės užtverti greta savo sodo ribos einančio keliuko? Kas būtų, jei visi taip pasielgtume? “
Įsiaudrinusi minia už kūdros krašto užpylimą nebalsavo. Pasigirdo balsai, siūlantys nuversti tvorą, jei jos statyba nebuvo suderinta sodininkų susirinkime. Tam pritarė visi susirinkime dalyvavę sodininkai. Atsitikus nelaimei, iki sodybų, likusių už sodų ribos, privažiuoti negalėtų nei greitoji medicinos pagalba, nei gaisrinė.
„Tokia situacija jau buvo, - prisiminė Šilgalių sodų bendrijos pirmininkas Antanas Masidunskis. - Kai Elenai Butvilienei prireikė medikų pagalbos, ją vaikai su karučiu turėjo atvežti iki sodų tvoros. Svarbiausias čia turėtų būti ne principas, o žmogiškumas.“ Pasak jo, kai matininkė lankėsi jo namuose, kalbėjo, kad yra pusės metro paklaida, tačiau kodėl buvo užtverti du metrai, kodėl viskas padaryta labai greitai, per vieną vakarą? Niekas atsakyti negalėjo.
„Mano manymu, tai ambicijų karas, - konstatavo faktą pirmininkas. - D.Eizienei tiesiog nepatinka, kad žmonės pro šalį važiuoja, pro šalį eina. Nacionalinės žemės tarnybos Šakių žemėtvarkos skyriaus vedėjas Algirdas Vaičiūnas patikino, kad tvora, žyminti D.Eizienės sklypo ribą, pastatyta teisėtai.
Privati nuosavybė yra šventas dalykas. Todėl, manau, kad sodininkų sprendimas - nuversti pastatytą tvorą, yra absurdiškas. Visus klausimus reikia spręsti civilizuotai.“ Žemėtvarkos skyriaus vedėjas pripažino, jog reikalinga ir kūdra, ir kelias, todėl keista, kad šis klausimas taip ilgai vilkinamas savivaldybėje.
Sodai šiandien - baltos dėmės žemėlapyje. Iki šiol neaišku, nei kas tomis teritorijomis privalo rūpintis, nei koks jose gyvenančių žmonių statusas. Jei bendrija yra miesto teritorijoje, joje gyvenantys žmonės turėtų būti miesto gyventojai, tačiau taip nėra. Jei sodų bendrija yra ne miesto, o rajono teritorijoje, joje gyvenantys žmonės - kaimo gyventojai, tačiau tokių pat teisių jie neturi.
Pavyzdžiui, kaimo bendruomenės gali gauti Europos Sąjungos lėšų projektams vykdyti - tuo rūpinasi savivaldybės. Sodų bendrijų gyventojai tokios paramos gauti negali. Yra žmonių, kurie nuolatos gyvena sodo bendrijos teritorijoje, tačiau į ES paramą pakeisti stogo šiferio dangą nauja jie pretenduoti negali - gali tik kaimo gyventojas.
Tas pats ir su sodo keliais, su geriamu vandeniu, su nuotekų šalinimo sistema. Sodų bendrijos į jokius planus neįtrauktos - niekas ten nesiruošia už ES pinigus kokių nors infrastruktūrų tvarkyti, o ir savivaldybės to daryti neskuba. Sako, kad joms nepriklauso.
Nuosavybės Teisės Lietuvoje: Teoriniai Aspektai
Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė).
Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, taip pat nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Lietuvos Konstitucija - pagrindinis šalies įstatymas, užtikrinantis nuosavybės apsaugą.
Nuosavybės Teisės Apsauga Konstitucijoje
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose.
Konstitucinio Teismo Pozicija
Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Įėjimas į Būstą Be Asmens Sutikimo
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Nuosavybės Formos
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.
- Privati nuosavybė: Priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims.
- Kolektyvinė nuosavybė: Apima akcinę, kooperatinę ir visuomeninę nuosavybę.
- Valstybinė nuosavybė: Priklauso valstybei.
- Savivaldybių nuosavybė: Priklauso savivaldybėms.
- Mišrioji nuosavybė: Derinys skirtingų nuosavybės formų.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Asmeninės nuosavybės teise daugiabučio namo gyventojui gali priklausyti vienas ar keli objektai daugiabučiame name (butas, sandėliukas, garažas, palėpė). Bendroji dalinė nuosavybė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.
Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos: pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų disponavimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma.
Nuosavybės Teisės Istorija Lietuvoje
LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė.
10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.
Lietuva - valstybė, kurioje nuosavybės teisė yra konstituciškai ginama.
1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).
SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje vėl įsigalėjo privati nuosavybė.
Ką Daryti, Jei Kaimynas Neteisėtai Naudoja Jūsų Žemę?
Lietuvoje dažna situacija, kad kaimynas neteisėtai naudoja daugiau žemės, nei jam priklauso - t.y. “atima” ar kitaip savo tikslais išnaudoja ir dalį kaimyninių sklypų žemės. Pirmiausia, su kaimynu verta pamėginti susitarti geruoju. Jei pavyks būtina pasirašyti sutartį (kitaip kaimynas galės sakyti, kad nieko nesitarė).
Nepavykus susitarti, galite kaimyną skųsti. Taip pat įmanoma mėginti situaciją spręsti pačiam - pavyzdžiui, perkelti tvorą, jei kaimynas ją pastatė ne vietoje. Tačiau čia yra pavojus, kad jums pačiam skirs baudą už savavaldžiavimą (ypač jei kaimynas žemę užėmęs jau seniai ir jūs ilgai nieko nedarėte).
Prieš skundžiantis institucijoms būtina pasiruošti - surinkti informacijos apie savo ir kaimyno sklypus, kaimyno daromus pažeidimus, nepavykusius mėginimus su juo tartis. Reikės planų, nuotraukų, kitų dokumentų.
Atkreiptinas dėmesį, kad, pavyzdžiui, jums pareiškus reikalavimą uždrausti neteisėtai naudotis jūsų sklypu, kaimynas gali reikšti reikalavimą (priešieškinį) leisti jam tam tikru būdu naudotis jūsų sklypu (t.y. nustatyti servitutą).
Viena dažniau pasitaikančių išimčių: atvejai, kai į kaimyno sklypą negalima patekti kitaip, kaip tik per aplinkinius sklypus (t.y. kaimyno sklypas iš visų pusių apsuptas sklypų ar vandens telkinių ir nėra šalia kelio). Tokiu atveju teismas ir turėtų nustatyti servitutą, leidžiantį kaimynui į savo sklypą važiuoti per svetimą (pvz. jūsų) žemę.
Tačiau jeigu kaimynas pats padarė, kad negalėtų patekti į savo sklypą (pvz. nusipirko sklypą, į kurį nėra jokio privažiavimo), tai servitutas jam neturėtų būti nustatomas.
Galimi Reikalavimai Kaimynui
- Nustatyti tikslią ribą tarp sklypų (kai ji neaiški / ginčijama).
- Kompensuoti už svetimo sklypo naudojimą (pvz. mokėti nuomą).
- Leisti tam tikru būdu naudotis svetimu sklypu ar jo dalimi (t.y. nustatyti servitutą).
Žvejyba Privačiame Tvenkinyje: Ar Galima?
Aiškinama, kad Lietuvos piliečiai turi teisę džiaugtis gamtos turtais. Tik naudojant nuosavybę išryškėja galimybės vykdyti savarankišką ūkinę veiklą ir gauti pajamų. Geriausiu atveju tai yra naivumo ir gamtos pažinimo trūkumo indikatorius.
Jei žmogus išsikasė kūdrą ir joje užveisė žuvų, jas maitino, prižiūrėjo, negi čia yra ne žmogaus darbo vaisius? Valdžia dar kartą parodo savo nenuoseklumą. Be to, medžių kirtimas ribojamas tuo pačiu argumentu - dėl gamtos apsaugos.
Iš tikro, greičiausiai į žvejybą bandoma perkelti netikusias medžioklės reglamentavimo praktikas. Tokia įstatymo leidėjo praktika gali nuvesti prie absurdo. Privatūs pastatai pasmerkiami nugriauti dėl valstybės ar savivaldybės institucijų klaidų, ar kitų bendruomeninių įsitikinimų ginant viešąjį interesą.
Galime ar negalime mes žvejoti tvenkinyje? Ant kranto sutikta moteris tikino, kad ji yra žemės savininkė ir šiuo metu laukia atvykstančių poilsiautojų.
Klaipėdos rajono žvejų asociacijos vyrai 2016 metais rankomis kėlė į specialų transportą Laukžemių tvenkinio įspūdingas žuvis ir išvežė jas į Malūno tvenkinį. Žvejai skaičiavo, kad visos šios žuvys vertos 10 mln.
„Mes esame atsakingi už visa tai, kas vyksta vandens telkinyje. Bet tai, kas vyksta kranto juostoje - jau nėra mūsų atsakomybė. Susidaro tokia keista situacija - stovyklauti negali, o žvejoti gali. Žvejyba yra nedraudžiama. Žmogus gali žvejoti, bet negali vaikščioti svetimais daržais.
„Mes stengiamės, kad šis vandens telkinys atgytų. Su visais kitais žemių savininkais mes esame sutarę - mainais už galimybę žvejoti, pažadėjome, kad penki metrai nuo vandens ribos visuomet bus švarūs. Visas ruožas šienaujamas ir prižiūrimas. Krantas skirtas tvarkingiems žvejams, ne išgertuvių ir krikštynų mėgėjams.
„Nuotaikos žmogus. Ji penkiolika metų gainioja visus nuo kranto, kad tik niekas nežvejotų. Privažiuojamuosius keliukus perkasinėja, tveriasi juos kaip tik išmano. Žemė yra jos, o vanduo - mūsų. Ji jau norėtų nuomoti žvejams valtis. Gyvenime taip nutinka, kad lazda turi du galus. Man atrodo, kad taikiu būdu visuomet galima daugiau pasiekti.
Nežinau, ar šį siūlymą priims valdyba, artimiausio posėdžio metu mes svarstysime šį klausimą. Žvejyba yra nedraudžiama. „Toje vietoje nėra jokios infrastruktūros, kokia prasmė laikyti apžėlusias pakrantes? Gal geriau įžvelgti kokią nors perspektyvą.
„Mes norėtume, kad atvažiavę žmonės galėtų sugauti savo svajonių žuvį. Tvenkinys turi traukti žvejus, net ir profesionalus, nors ir šiuo metu vyksta daug žvejybos varžybų. Asociacijos tikslas - šį tvenkinį paversti žuvų Eldoradu. Jis turi būti pilnas žuvų. Tačiau teks laikytis taisyklės - pagavai, paleisk. Tam, kad tvenkinys nebūtų beprotiškai išgaudomas. Asociacija įsipareigojusi jį įžuvinti.
„Tvenkinį per mėnesį aplanko apie tūkstantis žvejų. Jei kiekvienas išsineš po tris žuvis, per mėnesį tvenkinyje neliks trijų tūkstančių. Tai yra labai daug. Per sezoną išgaudoma daugiau, nei įžuvinama.
„Moteris klausė, kokios tvarkos gina jos teises. Manyčiau, kad kalbant apie stovyklavimą, vis tik reikėtų žemės savininko sutikimo. Žvejyba yra nedraudžiama. Žmogus gali žvejoti, bet negali vaikščioti svetimais daržais. Jei vykdoma veikla, tai jau ne ėjimas pakrante.
„Sutarimą galima rasti. Tačiau privati nuosavybė - šventa. „Inspekcijai gyventoja skundėsi, kad žvejai patys nusitiesia takus. Nekviestas niekas neturėtų vaikštinėti svetimoje teritorijoje. Aš nežinau, kokiu būdu privačios žemės buvo suformuotos iki pat vandens linijos. Bet jau taip nutiko. Nelabai ką galime pakeisti. Tema - visiems skaudanti. Bet privačios teisės turi būti gerbiamos.
Bėda ta, kad lietuviui leidus privažiuoti 100 metrų iki kokios nors ribos, jis būtinai nuvažiuos 130 metrų. Laukžemių tvenkinys, priklausantis Klaipėdos rajono savivaldybei, kuri užtvankos remontui investavo 257 tūkst.
Šiame straipsnyje aptarėme sudėtingą situaciją, susijusią su privačia nuosavybe, keliais ir kūdromis sodų bendrijoje. Akivaizdu, kad tokių konfliktų sprendimas reikalauja ne tik teisinių žinių, bet ir gebėjimo rasti kompromisus, atsižvelgiant į visų suinteresuotų šalių interesus.
Dr. Eugenijus Laurinaitis. Kaip pamatuoti savivertę ir užčiaupti vidinį kritiką?
