Privati nuosavybė ir lieptai Lietuvoje: teisės aktai ir realybė

Karštą vasaros dieną lietuviai traukia atsigaivinti prie ežerų. Lietuva - ežerų kraštas, tačiau vandens telkinių ne tiek, kad galėtume išsidalinti po vieną. Tenka dalintis visiems. Ir vis dėlto - kai kurie piliečiai, turintys žemės prie ežero, nusprendžia, jog kitiems čia nevalia kelti kojos. Taip gražiausiuose Lietuvos kampeliuose atsiranda tvoros ir geležiniai masyvūs užtvarai. Turbūt neatrastume žmogaus, kuris nė karto nėra „gavęs per nosį“ ženklu „Privati valda“.

Lietuvos reljefas

GRYNAS.lt aiškinosi, kokios iš tiesų yra tokių sklypų savininkų teisės bei pareigos, ar jie gali drausti žmonėms naudotis ežeru bei ko iš gyventojų prašoma paskambinus ant užtvarų nurodytais telefono numeriais.

Aptvertas „labai blogas krantas“

Iš tiesų savininkų įsipareigojimai įstatymuose lyg ir apibrėžti, tačiau dažnas moka juos gražiai apeiti. Sklypo savininkas, net išsipirkęs dalį vandens telkinio pakrantės, negali jos aptverti iki pat vandens - turistai, gyventojai, stovyklautojai turi turėti galimybę praeiti ežero pakrante. Dažniausiai, atsižvelgiant į teritoriją, numatoma palikti nuo 5 iki 25 metrų pakrantės iki vandens (tai priklauso nuo telkinio dydžio, kranto statumo - nustatoma apsauginė vandens zona). Tačiau kaip iki šios pakrantės prieiti - štai kur klausimas.

Lietuvoje yra ežerų, kur sklypas prilipęs prie sklypo, ir gali tekti pėdinti net porą kilometrų, kol įmerksi kojas į pro tvoras šmėžuojantį ežerą. Jeigu nusišypsos laimė. Paskambinus ant kelią į Bebrusų ežerą pastojusios užkardos nurodytu telefonu, vyras tikino, jog paėjusi kiek į šoną rasiu pliažą. „Čia niekaip neišsimaudysit. Labai blogi krantai. O nueikit į šoną, ten įrengtas pliažas. Ten ir mašiną bus pastatyt patogu. Turiu tas užkardas ne vienoj vietoj, tai tiksliai nežinau, kur jūs ten esat“, - patarė vyras ir ryšys nutrūko. Detaliau paaiškinti, kur gi tas ežero pliažas, vyras nesivargino.

Užkardas padeda susimokėti mokesčius

Prie kito ežero Molėtų rajone kelią iki pakrantės taip pat užstojo užkardas su telefono numeriu. Juo atsiliepusi senyva moteris tikino, kad praeiti iki ežero galiu, o iš automobilių imamas mokestis „kas kiek gali“. Tokiu būdu užkardas praktiškai „išmaitina“ šeimą.

„Žinok, čia užimta. Jau penktadienį užsisakę žmonės, užsimokėję jau. Ar pasimaudyt tiktai? Aa, tada eikit eikit. Pas mus žmonės užsiima eilę, užsimoka ir tada nėra jokių pašalinių žmonių, niekas nevaikšto ir netrukdo. Žemių savininkas yra žuvęs ir likę trys vaikai. Jie labai sunkiai verčiasi, negali net už butą susimokėti. Todėl ir imam mokestį, yra ten pirtis, namukas, lieptas, tiesa jau kiek papuvęs. Ir elektros nėra. Per brangu mums ją atsivesti“, - nuoširdžiai papasakojo moteris. Nepykstame ant senjoros, jei prie ežero neįmanoma privažiuoti, bent jau leidžia prieiti.

Vienintelis kelias iki ežero - privatininkų apsuptyje. Molėtų rajone, Miežonių kaime prie Galuonų ežero sodybą turinti Jūratė (vardas pakeistas) teigia, kad „aukščiau stovintys“ gyventojai kėsinasi į paskutinį priėjimą prie vandens. „Yra likęs vienintelis savivaldybės paplūdimys ir jį mėgino privatizuoti. Gerai, kad nepavyko, priešinosi visas kaimas. Kitas paplūdimys yra gal už dviejų kilometrų ir tikrai ten nekokia vieta - niekas neina. O visi kiti sklypai aplink tą ežerą yra išpirkti. Dauguma savininkų nėra palikę 5 metrų praėjimo, o vienas vyras tvorą pastatęs net vandenyje.

Keli paaugliai ėjo pasivaikščioti, nuėjo ant tiltelio, esančio ežere ir netrukus buvo išprašyti lauk. Baudos? Taip, savininkai jas susimoka ir toliau stovi tvoros. Tokia situacija tęsiasi jau kokius 4-5 metus. Žmonės tyliai perlipa tvoras ir nueina palei pakrantę ten, kur jiems reikia. Žinoma, tada, kai nėra šeimininkų. Net policija ne kartą buvo atvažiavusi. Ir nesiryžta aktyvesnių veiksmų imtis. Nes, žinot, tie savininkai sklypų - ne paprasti paprasti. Prie pinigų tokie ir... „iš aukščiau“,“ - guodėsi moteris. Ji tikino, jog savo tvoras žemės palei ežerą savininkai pateisina tokiais žodžiais: „Čia - mano žemė. Aš ją nusipirkau.“ Jas gerokai į vandenį pastatęs ir vienos garsios langų firmos vadovas.

Jūratė teigė, jog savivaldybei priklausantis paplūdimys visuomet išlieka tvarkingas ir prižiūrėtas - Miežonių kaimo gyventojai vertina galimybę poilsiauti prie ežero ir jo pakrančių nešiukšlina.

Ar žmonės pavargo skųstis?

Aplinkos apsaugos agentūros Kontrolės organizavimo skyriaus vedėjas Audrius Želvys pritarė minčiai, kad sklypų savininkai be didžiavimosi savo valdomis dar turi ir pareigas, tik ne visuomet jas prisimena. „Tuos įstatymus žmonės mėgina apeiti: vieni iš viso nusispjauna ir daro ką nori, kiti - gudrauja. Esu važinėjęs į reidus, vykdėme akciją respublikos mastu, bet tai vyko prieš kelerius metus. Aiškinomės, kur kokios tvoros ir kieno jos nuosavybė. Ieškojome sklypų savininkų. Būna atvejų, kai žmogaus sklypas baigiasi dar 50 metrų iki vandens, tačiau jis vis tiek užsitveria visą pakrantę. Dėl to buvo gausybė nusiskundimų ir vykdėme reidus. Dabar gauname daug mažiau skundų šiuo klausimu, dėl to ir reidų nevykdome - ar žmonės pavargo skųstis, ar vilties neteko... O gal kaip tik atsirado šiokia tvarka?“, - svarstė vyras.

Pagal įstatymus, A. Želvio teigimu, net pakrantę išsipirkę gyventojai turi palikti laisvą praėjimą palei vandenį - artimiausia tvora turėtų stovėti bent 5 metrų atstumu nuo kranto.

Dalydami sklypus apie praėjimus negalvoja

„Kiekvienas, užtvėręs teritoriją iki pat vandens jau yra pažeidėjas. Bent 5 metrai turėtų būti palikta. Bet privati valda yra privati valda ir jei žmogus nori pravažiuoti pro užkardą, gali būti, kad ir savininkas yra teisus. Iš dalies suprantu mąstymą ir logiką žmonių, kurie užsitveria tvoras. Ta problema aktuali ir užsienyje, nors ir ten teisės aktai numato palikti tam tikrą atstumą iki vandens telkinio. Žmonės neretai tveriasi ne iš savininkiškumo, o todėl, kad turistai, poilsiautojai, žvejai prišiukšlina pakrantę, o už jos švarą atsako savininkas. Tačiau išimčių įstatyme nėra - praėjimą turi palikti visi“, - pateisinti kai kuriuos savininkus mėgino A. Želvys.

Kontrolės organizavimo skyriaus vedėjo teigimu, įstatymai niekaip nereglamentuoja kelių iki ežero. „Kalbame apie pakrantes, o ne apie miško kelius, pievas. Jei pieva ar miškas privati, savininkas turi teisę apriboti lankymąsi toje teritorijoje. O kad nėra priėjimo iki vandens - kita problema. Anksčiau buvo sklypų dalinimo „vajus“ ir niekas nepagalvojo apie tai. Pats mačiau vietų, kur paliktas vos vienas privažiavimas ar priėjimas prie ežero. Visa kita pakrantė - privatizuota. Ir savininkams nieko negali prikišti - jei jie netveria tvoromis pačios pakrantės. Todėl nieko ir nepadarysi. Reikėtų žemėtvarkininkų paklausti, kaip dabar formuojami sklypai“, - dėstė A. Želvys.

Užtvėrę savo valdas iki pat ežero piliečiai gauna piniginę baudą ir įpareigojimą tvoras pašalinti. Nesilaikydami įpareigojimo jie baudžiami pakartotinai.

Privati valda vs. visuomenės interesai

„Iš­si­ruo­šiau vie­ną die­ną gim­ti­nėn, į Pa­bal­vės kai­mą, kur užau­gau. Kaip vi­sa­da, no­rė­jau pa­si­va­ži­nė­ti pra­min­tais ke­liu­kais, ap­lan­ky­ti šir­džiai mie­las vie­tas. Ypač troš­kau pri­va­žiuo­ti prie Bal­vės eže­ro, ta­čiau ke­lią man pa­sto­jo to­liau va­žiuo­ti drau­džian­tis ženk­las ir len­te­lė „Pri­va­ti val­da“, - guo­dė­si į re­dak­ci­ją at­vy­kęs Tel­šių ra­jo­no gy­ven­to­jas. Vy­riš­kis ste­bė­jo­si, jog da­bar nei pa­bal­viš­kiai, nei Tryš­kių gy­ven­to­jai, nei kas ki­tas ne­be­ga­lės nei nu­si­mau­dy­ti, nei pa­žve­jo­ti.

Su­si­sie­kus su Na­cio­na­li­nės že­mės tar­nybos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Vie­šų­jų ry­šių sky­riaus vy­res­niuo­ju pa­ta­rė­ju Rus­la­nu Go­lu­bo­vu paaiš­kė­jo, jog mū­sų mi­ni­mas že­mės skly­pas yra pri­va­tus ir jis bu­vo grą­žin­tas na­tū­ra nuo­sa­vy­bėn 1999 m. R. Go­lu­bo­vas paaiš­ki­no, jog bend­ro­ji tai­syk­lė yra to­kia, kad priė­ji­mas prie van­dens tel­ki­nių ne­ga­li bū­ti už­tver­tas.

Tę­sė­me bend­ra­vi­mą su Vie­šų­jų ry­šių sky­riaus vy­res­niuo­ju pa­ta­rė­ju R. Go­lu­bo­vu. Jo tei­gi­mu, skly­pe esan­tis ke­liu­kas yra įtrauk­tas į bend­rą šio pri­va­taus skly­po plo­tą, jam nė­ra nu­sta­ty­tas ser­vi­tu­tas, t. y. „Bend­ro­ji tai­syk­lė yra to­kia, kad priė­ji­mas prie van­dens tel­ki­nių ne­ga­li bū­ti už­tver­tas. Šiuo konk­re­čiu at­ve­ju priė­ji­mas nė­ra už­tver­tas, o tik sto­vi drau­džia­ma­sis ženk­las pa­tek­ti į pri­va­čią nuo­sa­vy­bę. Tai nė­ra pa­žei­di­mas.

Pa­sak R. Go­lu­bo­vo, priė­ji­mo prie van­dens tel­ki­nių te­ma yra ak­tua­li nuo­lat, ypač va­sa­rą. Že­mės įsta­ty­me ir ki­tuo­se tei­sės ak­tuo­se, reg­la­men­tuo­jančiuo­se že­mės nau­do­ji­mo san­ty­kius ir są­ly­gas, nu­sta­ty­ta že­mės skly­pų, be­si­ri­bo­jančių su van­dens tel­ki­niais, sa­vi­nin­kų (nau­do­to­jų) pa­rei­ga leis­ti ki­tiems as­me­nims priei­ti prie van­dens tel­ki­nių nu­sta­ty­to­mis ir Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re įre­gist­ruo­to­mis pa­kran­tės ap­sau­gos juos­to­mis.

R. Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų įsta­ty­me nu­ro­dy­ta, jog as­me­nų tei­sė nau­do­tis pa­kran­te be už­tvė­ri­mų ir čia ap­si­sto­ti yra neats­ki­ria­ma nuo pa­rei­gos už­tik­rin­ti, kad ap­si­sto­ji­mo vie­to­je ap­lin­ka ne­bū­tų ter­šia­ma at­lie­ko­mis ir kad čia esan­čios at­lie­kos bū­tų su­rink­tos ir iš­vež­tos (iš­neš­tos).

„Jei­gu pa­si­rink­to­je ap­si­sto­ti pa­kran­tės be už­tvė­ri­mų da­lyje yra nu­ro­dy­ta in­for­ma­ci­ja, kad že­mės skly­pas yra pri­va­ti nuo­sa­vy­bė, sa­va­ran­kiš­kai pa­kran­tė­je be už­tvė­ri­mų ap­si­sto­sian­tys as­me­nys be že­mės sa­vi­nin­ko su­ti­ki­mo ga­li ap­si­sto­ti tik švie­siuo­ju pa­ros me­tu (ne anks­čiau kaip pu­sant­ros va­lan­dos iki sau­lės pa­te­kė­ji­mo ir ne vė­liau kaip pu­sant­ros va­lan­dos sau­lei nu­si­lei­dus)“, - pa­sa­ko­jo R.

Paežerių ežeras

Teisinis reguliavimas ir praktiniai iššūkiai

Po laikraštyje išspausdinto Andriaus Grygelaičio straipsnio „Dviračių tako idėja toliau kursto aistras“ (spalio 15 d. „Santaka“, Nr. „Sakykit, kas tokie priešinasi dviračių tako tiesimui paežere pro sodus? Ar ne tie, kurie patys pažeidžia įstatymus? Aš tikrai labai abejoju, ar ten legaliai įrengti lieptai, akmenimis išgrįstos pakrantės. Apiplaukite aplink ežerą valtimi, pamatysite, kiek sodų pusėje įvairiausių lieptelių pristatyta gal kas 30 metrų. Per juos nepriplauksi prie kranto pažuvauti! Jei žvejys su savo kėdute atsisėda pažvejoti, kai kurie paežerės sklypų savininkai atėję nuveja! Aš vietoj to žvejo paprašyčiau dokumento, jog lieptas pastatytas legaliai. Pats kažkada buvau neetatinis inspektorius ir baudžiau visokius pažeidėjus - kai kurie tvorų iki pat vandens nusitiesę buvo, bet turėjo patraukti. Ten juk valstybinė, o ne privati žemė, yra vandens apsauginės juostos, kokie čia privatūs interesai gali būti?“ - nuoširdžiai piktinosi J. K.

Apie paežerės tiltelius „Dobilo“, „Kooperatininko“ ir „Eglės“ sodų bendrijų teritorijose „Santakoje“ jau buvo rašyta lygiai prieš 12 metų. Tačiau vertėtų žinoti, jog buvusi tvarka - Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymas Nr. V-73 „Dėl Nekomercinių mažųjų, pramoginių ir sportinių laivų prieplaukų steigimo ir registravimo taisyklių patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais - yra pripažinta netekusia galios 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr.

Apie lieptelius ir draudžiančius užrašus pakalbinome Aplinkos apsaugos inspekcijos vyr. „Tose vietose liepteliai statyti labai seniai, per tą laiką keitėsi leidimų išdavimų tvarkos. Apie tų statinių legalumą reikėtų klausti žemės savininko, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT). Neseniai buvo atvejis, kai man paskambino žvejys ir pasakė, kad buvo nuvytas nuo vieno iš šioje vietoje esančių lieptų. Mano žiniomis, tą sklypą naujas šeimininkas įsigijo ne taip seniai. Jis iš pradžių net ir paežere žmonėms vaikščioti neleido, bet išaiškinome, kad jis tam neturi jokios teisės. Dabar, žvejui paskambinus, sklypo savininką įspėjau dar kartą - jis nebuvo patenkintas, tačiau žmogui žvejoti leido. Vis dėlto manau, kad čia turėtų įsikišti ir situaciją kontroliuoti NŽT specialistai, nes, kaip minėjau, tai - jų valdos“, - kalbėjo V.

Kaip minėjo V. Bakas, įstatymai ir poįstatyminiai aktai keitėsi. Tie, kas lieptus paežerėje statė iki 2010 m., turėdavo pasirašyti sutartį su apskrities administracija dėl leidimo naudoti valstybinio vandens telkinio dalį nesudėtingo statinio statybai. Pasak Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialisto Edmundo Rumbino, taip pat buvo privalomas supaprastintas projektas bei rašytinis Savivaldybės administracijos vyr. „Ar tie visi liepteliai buvo pastatyti su leidimais - negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Kas juos statė, turėtų šiuos dokumentus turėti. O užrašai, draudžiantys lieptais naudotis, manau, atsiradę nepagrįstai“, - kalbėjo E.

NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėja Vilija Belozarienė aiškino, kad šiuo metu, jei žmogus nori pasistatyti lieptą paežerėje, jo sklypas turi ribotis su vandens telkiniu. Ar anksčiau pastatytiems lieptams buvo išduoti leidimai, V. Belozarienė pasakyti negalėjo, nes tvarka seniai pasikeitė. Užrašų, draudžiančių lipti ant tiltelio, skyriaus vedėjos įsitikinimu, būti negali, nes vandens telkinys - valstybinis. „Nacionalinė žemės tarnyba nėra ta institucija, kuri važinėja paežerėmis ir tikrina. Žmonės dirba kabinetuose, su dokumentais, mes ne aplinkosaugininkai ar policininkai. Jei gyventojai mato, kad vyksta kas nors negero, jie turi teisę kreiptis į mūsų tarnybą ir rašyti prašymą. Tada atsakingi darbuotojai kelia dokumentus ir tikrina konkretų atvejį, žiūri, ar yra leidimai, kam jie išduoti ir pan.“, - dėstė NŽT Vilkaviškio skyriaus vyr. specialistas D. V.

„Mes nesudėtingų statinių nekontroliuojame, juo labiau - netikriname visokių užrašų, - tokias kalbas atrėmė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) vyr. specialistas Saulytis Kurtinaitis. - Kontroliuoti turi tie, kas davė sutikimą statyti, t. y. žemėtvarkininkai. Ar galima reikalauti teisės lipti ant svetimo tiltelio - labai abejoju, nebent savininkas pasirašė sutikimą, kad tiltelis bus skirtas visuomeninėms reikmėms. Bet čia - ne mūsų tarnybos reikalas, nebent žmogui kyla klausimų, ar statiniui reikėjo statybos leidimo.

Beje, ta pati VTPSI tinklalapyje primena, kad liepto statyba valstybiniame vidaus vandens telkinyje, neturint galiojančio tarnybos sutikimo, laikoma savavališka statyba ir pažeidėjui gresia bauda nuo 289 iki 579 eurų. Anot jos, valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje pastatytas nesudėtingas statinys yra laikinas statinys ir Nekilnojamojo turto registre neregistruojamas.

„NŽT duoda žmogui sutikimą statyti tiltelį visuomenės poreikiams, bet ne sau asmeniškai. Juk kalbame ne apie kažkieno sklypų privatizavimą, o apie valstybinę žemę, ir čia neturėtume paisyti privačių interesų. Ežeras taip pat nėra privatus, ir leidimą lieptą pasistatyti kiekvienas gavo su sąlyga, kad juo bus galima naudotis visuomenei. O kontroliuojančių institucijų tuoj bus daugiau negu gyventojų, gal todėl ir nebeišsiaiškina, kas už ką atsakingi. Kol žmogus nepasiskundžia, valdininkai nemato, kas negerai, arba nenori matyti. Kiekvienos institucijos priedermė atlikti prevenciją - tai turi daryti tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek Statybos inspekcija, tiek aplinkosaugininkai, tiek Savivaldybės specialistai.

Išgirdusi, kad domimės lieptais, su redakcija susisiekė ir vieno iš paežerės sklypų savininkė vilkaviškietė Lina Skaisgirienė. „Lieptai statomi ir viskas tvarkoma privačiomis lėšomis. Asmeniškai mes niekada nesame nuviję jokių žvejų, ir tikrai bet kas gali ateiti, maudytis. Bet šią vasarą į paežerę atvažiavusiems kokiai 15 jaunuolių ne tik aš, bet ir šalia gyvenantys žmonės davė pastabų: jie keikėsi, mėtė šiukšles, spjaudė saulėgrąžas. Jei matėte, priekyje lieptas įlaužtas. Kaltų nėra, o taisyti teks mums“, - pasakojo L.

Vilkaviškiečiai Skaisgiriai buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad lentelė su užrašu, įspėjančiu nelipti be leidimo, stovi visiškai teisėtai: L. Skaisgirienės vyras lieptą 2010 m. įregistravo kaip mažųjų laivų prieplauką, už kurios priežiūrą ir saugą atsako pats savininkas. Mat, kaip paaiškino V. Kolpakovienė, dabar NŽT vadovaujasi „Sutikimų statyti ir naudoti valstybinės reikšmės paviršiniuose vandens telkiniuose laikinuosius nesudėtingus statinius išdavimo taisyklėmis“. Pagal jas sutikimai statyti lieptus išduodami 10 metų laikotarpiui.

„Kodėl niekas neinformuoja savininkų, kai pasikeičia įstatymai? Ką veikia tos tarnybos? Kodėl lieptų savininkai negavo jokio pranešimo ar žinios? Kodėl tokie dalykai aiškėja tik dabar, kai atsirado dviračių tako idėja, prieš kurią mes netgi nesame nusiteikę? Ar mūsų statiniai legalūs, o jei ne - kaip juos galima įteisinti?“ - iškart daugybė klausimų natūraliai kilo L. Kaip paaiškino V. Kolpakovienė, iki 2010 m. Tad koks dabar teisinis statusas lieptų, pastatytų iki 2010 m. pabaigos? Šiuos klausimus V.

Apibendrinant, situacija dėl privačios nuosavybės ir priėjimo prie vandens telkinių Lietuvoje yra sudėtinga ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei aiškaus teisinio reguliavimo. Svarbu rasti balansą tarp savininkų teisių ir visuomenės interesų, užtikrinant, kad visi galėtų mėgautis Lietuvos gamtos grožiu.

tags: #privati #nuosavybe #lieptas