Pjero Busto - menininkas, kurio gyvenimas ir kūryba apipinti įvairių kultūrų ir patirčių. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo biografijos vingius ir kūrybinės veiklos aspektus.
Kelionės ir atradimai
Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį.
#153 Kaip valdomas Lietuvos paštas? Biologinių mėginių bankas.
Alberto Veščiūno atradimas
Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958-1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“.
Susitikimai su menininkais
Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis.
Kūrybos bruožai
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Akis danguje“. 1996 m. Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Abu išėjo“ (2020), „Junk“ (2019). Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Kaip tortas tapo choru“ (1994), „Pilkas dūmas“ (1997). Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Zefyras“. 2020 m. Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Pieno butelis su komentaru“ (1996) ir „Batlaižys“ (1997). Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė,„Abu išėjo“ (2020), „Galva“ (1994), „Brangus draugas“ (2020). Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Spalvotas namo stuburas“ (1992). Autorės nuotr.Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Vanduo“. 1994 m.
Laimono Noreikos įtaka
Ištarus šį vardą prieš kelis dešimtmečius, iškart tapdavo aišku, apie ką kalbama. Mano kartos žmonės suprastų: žinoma, Laimonas Noreika. Apie aktorių, kurį iš jo vaidmenų spektakliuose, kino filmuose, iš poezijos vakarų pažinojo didžioji pusė Lietuvos, rašyti nelengva. Savo paveikslą turiu ir aš. Paauglystėje ir jaunystėje - tai mano vyriausiosios sesers Sigitos vyras, į mūsų šeimą atėjęs linksmas, šnekus žmogus iš paslaptingo teatro pasaulio. Sulaukus brandos - skatinęs mąstyti žodžiu, tartu nuo scenos ir iš kino ekrano, ir ypač poetine kalba, įdomių istorijų pasakotojas. Ir pagaliau, saulelei krypstant vakarop - eseistas ir memuaristas, netikėtai įtaigiai prabilęs savo knygomis. Ir nuolatinis pašnekovas, kai vienam kito reikėdavo.
Laimono Noreikos vaidmenys
Štai ir vėl pagrindinis vaidmuo, Rudolfo Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (pjesę, beje, iš latvių kalbos dar prieškariu vertė mano tėvas ir džiaugėsi jos pasisekimu abiejų mūsų sostinių teatruose). Vėl linksmybės, šmaikštavimai, bet Laimono sukurtas Aleksas šįkart neįstrigo taip giliai atmintin. Jau jaunuolio akimis mačiau ir daugiau Kauno dramos teatro spektaklių. Ypač dažnai prieš akis iškyla kailiniuotieji prūsai Juozo Grušo „Herkaus Manto“ spektaklyje; toks neįprastas, trapus ir pažeidžiamas Laimonas Neznamovo vaidmenyje A.
Kelionė į Vengriją
Pirmą kartą iš arčiau Laimoną pažinau kelionėje į Vengriją tolimais 1960-aisias. Tuo metu aš, aštuoniolikmetis, dieną dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, o vakarais mokiausi Vilniaus universitete. Buvo toks Nikitos Chruščiovo laikų eksperimentas - įstoję į aukštąją mokyklą ir neturėję dvejų metų darbo stažo pirmame kurse dieną privalėjo dirbti.
Poezijos programos
Persikėlęs kartu su šeima į Vilnių ir sugrįžęs į savo jaunystės teatrą, Laimonas kurį laiką neturėjo svarbesnių vaidmenų. O jis gi buvo nepataisomas darboholikas. Tad paruošė vieną poezijos programą, pradėdamas Vincu Mykolaičiu-Putinu, kitą, trečią. Pajuto, kad jis labai reikalingas ir laukiamas ir dideliuose miestuose, ir miesteliuose, ir kaimuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose, pagaliau ir rinktinės intelektualų publikos susiėjimuose.
Visuomeninė veikla
Kaip ir daugelį menininkų bei mokslininkų, Laimoną Atgimimo banga įtraukė į politikos verpetus. Tais nepamirštamais, entuziazmo kupinais metais jo visur buvo pilna. Išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu jis skaitė eiles mitinguose ir kituose renginiuose, lydėjo po Lietuvą Bernardą Brazdžionį, ypač dažnai atsiliepdavo į kvietimus suruošti poezijos vakarus.
A. Nykos-Niliūno laiškai
Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu. Visa tai sudarė jo Visatą, be šito neįsivaizdavo būties pilnatvės. 1944-ųjų istorinių pervartų nublokštas atsidūrė Vokietijoje, o vėliau Baltimorėje (JAV). Daugiau nei šešiasdešimt metų, iki pat savo mirties 2015-aisiais, gyveno svetur. Tačiau namų ilgesys nuolat pulsavo kraujyje.
Laiškai iš Vilniaus
Skaitytojams siūlome pluoštelį A. Nykos-Niliūno (tuomet dar Alfonso Čipkaus) laiškų, rašytų namiškiams iš Vilniaus 1942-1943 m. (Šie laiškai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kaune.) Istorinis fonas buvo sudėtingas: karo siautulys, vokiečių okupacija. Tuo metu poetas Vilniaus universitete bebaiginėjo romanistikos studijas, rašė diplominį darbą. Laiškuose nerasime jo nusiskundimų ar nevilties krislelių. Anaiptol, laiškai tampa padrąsinimų, pastiprinimų, viltingo tikėjimo ateitimi ženklais.
Laiškų ištraukos
* Laišką Jums beveik visuomet rašau sekmadienį rytais, nes tuomet būna nuostabiai tylu ir ramu.* Štai aš gavau Onos1 rašytą laišką. Jūs nežinot, kaip malonu skaityti šitas pažįstamas raides ir žodžius.* Šiandien yra Užgavėnės7, vasario 17 diena, ir jau Jums rašau laišką, nors Jums vieną tik ką vakar išsiunčiau.* Man labai malonu, jei Adelpas rašo, kad namie ir jam esą nuostabiai gera gyventi. Pagaliau įsitvirtino. Ar mama visuomet nesakydavo, kad niekur nebus geriau, kaip namie.
Pavasario ilgesys
Labiausiai tai aš Jums norėčiau pasiskųsti dėl nykumos: nyku, ir gana, taip sau, nežinia nė ko. Tada gera gryčioje, nes laukuose dar pučia žvarbus vėjas, bet saulė jau visą dieną atsimuša tamsiose sienose ir nuskaidrina laikrodį ir apmusijusius paveikslus. Ir tie langai buvo daug artimesni. O ten, atsimenu, tamsiomis žiemų dienomis sėdėdavau po savim basas kojas pasėdęs.
Gyvenimo džiaugsmas
* Man visuomet gera, tegu bus ir kitiems.* Aš manau, kad greit baigsis visi karai ir būsim laimingi. Tuomet jau tikrai bus gera ir linksma. Bet reikia išmokti kiekvienu momentu būti linksmu.* Tikrai tokių momentų aš juntu didelį džiaugsmą, kuris ilgai neužgęsta. Reikia pasakyti, kad Ona moka geriausiai rašyti laiškus iš visų mūsų namų žmonių.
| Metai | Įvykis |
| 1942-1943 | A. Nykos-Niliūno laiškai iš Vilniaus |
| 1944 | Emigracija į Vokietiją |
| 2015 | A. Nykos-Niliūno mirtis |
tags:
#pjero #busto #mintys