Piktnaudžiavimas teise yra problema, kuri dažnai iškyla paradoksaliose situacijose. Kartais griežtas teisės įgyvendinimas laikomas neteisėtu, t. y., piktnaudžiavimu teise, o kartais - ne. Tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir teisinių vertinimų.
Civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia, kai asmuo įgyvendina civilines subjektines teises, siekdamas patenkinti savo poreikius. Dar senovės Romos teisininkai pastebėjo, kad asmuo, įgyvendindamas jam suteiktą civilinę subjektinę teisę, gali padaryti žalos kitiems asmenims.
Piktnaudžiavimas teise siejamas su savęs gynimu (lot. *qui suo jure utitur, neminem laedit* - kas naudojasi savo teisėmis, niekam nekenkia), jei naudojasi savo teisėmis. Kiekvienas žmogus galėjo veikti vadovaudamasis tik savo interesais, pavyzdžiui, galėjo pastatyti savo sklype aukštą namą, kuris užstos šviesą kaimynui, o kiti savo interesais tegul rūpinasi patys.
Draudimas piktnaudžiauti teise buvo įtvirtintas teisine formule, kad piktnaudžiavimas yra neleistinas (lot. *malitiis non est indulgendum*). Ši taisyklė apibrėžė, kad yra tam tikros teisės įgyvendinimo ribos. Romėnų teisės indėlis formuluojant draudimo piktnaudžiauti teise principą teisinėje literatūroje vertinamas prieštaringai.
Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų yra asmens teisė kreiptis į teismą, kad šis apgintų jo pažeistas teises. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje nurodyta, kad „civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas <...>“.
Teisinis reglamentavimas ir principai
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.2 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, užkertantis kelią piktnaudžiauti teise. Neleistinumas piktnaudžiauti savo teise detalizuojamas 1.137 str. 3 d., kuriame numatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t.y. Maža to, LR CK 1.137 str. yra įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas. Vadinasi, taikomas tada, kai specialiais atvejais draudimas nėra reglamentuotas kitaip.
Natūralu, kad teismai vadovaudamiesi šia Romos imperijos laikų paveldėta teisės taikymo nuostata *lex specialis derogat legi generali*, taiko konkretaus pobūdžio specialiąsias teisės normas, kurios išsamiau reglamentuoja atitinkamus civilinius teisinius santykius. Kvestionuotina, gal vis dėlto draudimas piktnaudžiauti teise yra perteklinė LR CK nuostata. Ar funkcionalumo požiūriu tikslingiau būtų laikytis pozicijos, kad draudimo piktnaudžiauti teise nuostata yra tarsi rezervinė, t. y. šias teisinio reglamentavimo spragas.
Šios konkretaus civilinio teisinio santykio atžvilgiu, įgyvendinant ir taikant piktnaudžiavimo teise institutą, turėtų būti sprendžiamos vienintelio teisingumo vykdytojo - teismo. Atkreiptinas dėmesys, kad kitų valstybių teismų praktikoje jau yra suformuota atitinkama pozicija neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto interpretavimo bei taikymo klausimais. Iki šiol negausi teismų praktika rodo, kad Lietuvos teismai nedrįsta naudotis šiuo institutu, ir tik pastaraisiais metais matyti tendencija, kad vis dažniau yra apskritai minimas neleistinumas piktnaudžiauti teise kaip savarankiška teisinė konstrukcija.
Paminėtina, kad piktnaudžiavimas teise yra tema, kuriai Lietuvos teisinė literatūra iki šiol nėra skyrusi pakankamai dėmesio. Šiau buvo įvedama netiesiogiai: Konstitucijos 28 str., reikalaudamas, jog asmuo, įgyvendindamas savo teises, nevaržytų kitų asmenų teisių, bei Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso (toliau LTRS CK) 5 str., nustatantis civilinių teisių įgyvendinimo principus, reiškia ne ką kitą, kaip draudimą piktnaudžiauti teise, t.y. šiai ar turint tikslą pažeisti ar kitaip suvaržyti kitų asmenų teises.
Priėmus dabartinį LR CK, neleistinumas piktnaudžiauti teise buvo labai aiškiai įtvirtintas kaip savarankiška teisinė konstrukcija. Nepaisant to, ši teisinė kategorija ir toliau nebuvo kompleksiškai nagrinėta teisės moksle tik fragmentiškai aptariama civilinio kodekso komentare bei civilinės teisės vadovėliuose.
Atsižvelgiant į tai, kad piktnaudžiavimo teise institutas nėra išsamiai nagrinėtas Lietuvos teisinėje literatūroje, nebuvo keltos ar analizuojamos problemos susijusios su šio instituto efektyviu taikymu, yra būtina pateikti Lietuvos teismų praktikos analizę, siekiant atskleisti piktnaudžiavimo teise instituto funkcionalumą Lietuvos civilinėje apyvartoje.
Asmuo įgyvendina civilines subjektines teises, siekdamas patenkinti savo poreikius. Dar senovės Romos teisininkai susidurdavo su tuo, kad asmuo įgyvendindamas jam suteiktą civilinę subjektinę teisę padarydavo žalą kitiems asmenims.
Šios civilinius teisinius santykius atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo. Nuostata buvo įtvirtinta teisine formule, kad piktnaudžiavimas yra neleistinas (lot. *malitiis non est indulgendum*). Tenka pažymėti, jog romėnų teisės įnašas formuluojant draudimo piktnaudžiauti teise principą teisinėje literatūroje vertinamas prieštaringai.
Kontinentinėje Europoje devynioliktame amžiuje pirmieji pradėjo vystyti Prancūzijos teismai ir mokslinė doktrina vieningą piktnaudžiavimo teise teoriją. Šiau teismai savo praktikoje rėmėsi Prancūzijos civilinio kodekso 1382 str. įtvirtintu generalinio delikto institutu.
1915 metais Prancūzijos Kasacinis Teismas suformavo taisyklę, kuria buvo įtvirtinta savininko, kuris naudojasi savo subjektine teise vien norėdamas pakenkti kitam asmeniui ir iš to negaudamas jokios naudos sau, atsakomybę. Klasikiniu pavyzdžiu laikomas Prancūzijos teismų praktikos atvejis, kai pirmą kartą buvo apribota absoliuti nuosavybės teisė. 1855 metais Kalmaro mieste savininkas ant savo namo stogo pastatė didelę krosnį be dūmtraukio, su tikslu užstoti kaimynui šviesą.
Teismas priėmė sprendimą sugriauti tą dirbtinį židinį remdamasis tuo, kad įstatymas nepripažįsta kaltu asmens, kuris naudojasi savo teisėmis, išskyrus jei jis naudojasi savo teisėmis su išimtiniu tikslu sukelti žalą kitam asmeniui ir negaudamas iš to jokios naudos sau. Šiau šią teisę turi būti įgyvendinama pateisinamo ir rimto intereso ribose. Priešingu atveju, kai veiksmai prieštarauja moraliniams principams, teismas pripažįsta tokį asmens veikimą, kuris yra nepateisinamas jokiais asmeniniais interesais, bet tik atneša žalą kitam asmeniui, kaip inspiruotą piktavališkų ketinimų.
Neretai daugiabučio namo buto savininkams kyla abejonių, ar pagrįstai namo bendrosios nuosavybės administratorius ar bendrija reikalauja apmokėti išlaidas, patirtas remontuojant tam tikras namo dalis. Kiekvienas daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas kartu yra ir namo bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. Įstatymas įpareigoja bendrosios nuosavybės bendraturčius prisidėti prie bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidų. Tačiau ne visais atvejais name atlikto remonto išlaidos yra susijusios su bendro turto išlaikymu ir išsaugojimu.
Viešojoje erdvėje dažnai girdime, kad koks nors valstybės ar savivaldybės įmonės arba valstybei ar savivaldybei priklausančios viešosios įstaigos, uždarosios akcinės ar akcinės bendrovės vadovas (direktorius) padarė šiai įmonei žalos, švaistė įmonės pinigus, pirko ar nuomojosi nereikalingus brangius automobilius, sudarė sandorius su savo vaikų įmonėmis, kūrė fiktyvias darbo vietas, skyrė nepagrįstas premijas ir t.t.
Neseniai UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ Vilniaus ir kitų miestų daugiabučių namų gyventojams išsiuntinėjo sąskaitas už šilumą, suvartotą nuo 2010 m. gegužės iki 2015 m. birželio mėnesio ir viršijančią Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos energijos normatyvus karšto vandens temperatūros palaikymui, kitaip tariant, gyvatukui.
UAB „Vilniaus energija“ pranešime gyventojams teigia, kad sprendimas šiuos šilumos kiekius priskirti apmokėti vartotojams buvo priimtas po to, kai vienoje iš UAB „Vilniaus energija“ inicijuotų bylų (civilinės bylos Nr. 2A-2764-450/2014 Vilniaus apygardos teisme) buvo priimtas teismo išaiškinimas, jog šiuos viršnorminius šilumos kiekius turi apmokėti namo bendraturčiai (butų savininkai).
Tyrimų atlikimas
Lietuvos teismų praktika
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė svarbų sprendimą, kuriuo buvo apgintos įmonės teisės taikant areštą jos turtui. Byla atskleidė, kaip netinkamai pritakytas turto areštas gali paralyžiuoti įmonės veiklą ir kodėl teismų sprendimai turi būti ne tik teisingi, bet ir praktiškai įgyvendinami. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) prašymu teismas įmonei pritaikė areštą.
Civilinė byla Nr. Teisminio proceso Nr. 2014 m. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Mitnija“ ir atsakovės V. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. dalinio sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Mitnija“ ir UAB „MG Baltic Investment“ ieškinį atsakovams V. G. ir E. R. dėl žalos atlyginimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, uždraudimo naudotis akcininko neturtinėmis teisėmis ir atsakovės V. G. priešieškinį ieškovams UAB „Mitnija“ ir UAB „MG Baltic Investment“ dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, žalos grėsmę keliančių veiksmų uždraudimo; tretieji asmenys - B. R., K. M., R. K. ir I. I.
Ieškovai UAB „Mitnija“ ir UAB „MG Baltic Investment“ prašė teismo priteisti iš atsakovės V. ieškovui UAB „Mitnija“ 24 773 198,60 Lt žalos atlyginimo už neteisėtus A. G. veiksmus ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. ieškovui UAB „MG Baltic Investment“ 44 810 344 Lt žalos atlyginimo už neteisėtus A. G. veiksmus ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. ieškovui UAB „Mitnija“ 581 152,57 Lt žalos atlyginimo už piktnaudžiavimą neturtinėmis akcininko teisėmis ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m.
Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo E. R. ieškovui UAB „Mitnija“ 2 240 000 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. Ieškovai taip pat prašė teismo pripažinti negaliojančia A. G. ir atsakovės V. G. 2009 m. vasario 25 d. sudarytą turto pasidalijimo sutartį bei nukreipti ieškovų reikalavimų atlyginti žalą tenkinimą į A. G. turto pasidalijimo sutartimi atsakovei V. G. perleistą turtą; uždrausti atsakovei V. G. naudotis akcininko neturtinėmis teisėmis, t. y.
Ieškovai nurodė, kad A. G. kartu su šeimos nariais - sutuoktine V. G., dukterimi B. R., dukters sutuoktiniu E. R. ir ilgalaikiu bendradarbiu bei verslo partneriu trečiuoju asmeniu K. M. valdė 15 088 vnt., t. y. 81,33 proc., AB „Salvyda“ akcijų. Likę 125 vnt. (0,67 proc.) AB „Salvyda“ akcijų tuo metu priklausė smulkiesiems akcininkams.