Vilniaus tiltų istorija yra įspūdinga ir atsispindi miesto kultūroje bei architektūroje. Šią savaitę Vilniaus centriniame pašte atidaryta paroda, kurioje eksponuojami H.Kebeikio kolekcijos atvirlaiškiai ir fotografijos tiltų, kurių istorija siekia legendomis apipintus viduramžių laikus, atskleidžia šią turtingą istoriją.
Žaliasis tiltas XIX a.
Iš viso H.Kebeikis yra sukaupęs daugiau kaip 7 tūkst. atvirlaiškių ir nuotraukų kolekciją su žymiausių pasaulio tiltų atvaizdais, nemažai joje - ir Vilniaus tiltų atvaizdų. Jų kolekciją H.Kebeikis, monografijos „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“ autorius, rinko kelis dešimtmečius. 78 metų H.Kebeikis apgailestavo, kad parodoje netilpo daugiau kaip 20 tiltų per mažesnes upes - Vilnią, Veržuvą, Baltupį ir kitas - atvaizdai.
Vilniaus tiltų statyba ir gyvavimas atsispindi Vilniaus centriniame pašte šią savaitę atidarytoje parodoje. Joje - H.Kebeikio kolekcijos atvirlaiškiai ir fotografijos tiltų, kurių istorija siekia legendomis apipintus viduramžių laikus.
Žaliasis tiltas šiandien
Tiltų svarba Vilniaus istorijoje
Tiltas - tai jungtis paprastai tarp dviejų krantų. Bet jis turi ir simbolinę prasmę. Šia prasme tilto sąvoką vartojame gana plačiai. Antai, Romos popiežius vadinamas pontifex maximus - vyriausias tiltininkas ( lot. pons, pontis - tiltas). Popiežiui šis titulas atėjo iš Antikos laikų - Romos tiltus globojo vyriausias žynys. Rašto šaltiniai mini tiltus VII tūkstantmetyje per. Kr. Štai 621 m. per. Kr. Užregistruotas pirmasis medinis tiltas per Tiberį, kuris vis paremontuojamas buvo naudojamas 900 metų. Romėnai statė ir akmeninius tiltus. Ypatingi jų tiltai - akvedukai, buvo skirti vandeniui iš kalnų tiekti. Vienas tokių akvedukų, pastatytas 14 m.po Kr., tebestovi Prancūzijos pietuose.
Jau nuo senų senovės tiltai statyti kariuomenei persikelti per vandens telkinius. Žymūs karvedžiai Cezaris ir Hanibalas taip pat statė tiltus. Viduramžiais romėnų tiltų statybos meną perėmė vienuoliai. Įvairiuose kraštuose jie kūrė tiltų statybos brolijas. Be to, vienuoliai saugojo per tiltus važiuojančius keleivius nuo plėšikų ir galvažudžių.
Pirmieji tiltai ir medžiagos
Pirmasis tiltas per upę tikriausiai buvo audros nuverstas medis. Ši medžiaga tiltams naudojama nuo seniausių laikų. Ilgainiui medinės konstrukcijos smarkiai ištobulėjo. Įvairios lentų ir tašų santvaros, arkos, sudėtinės sijos buvo naudojamos tiltų konstrukcijoms iki šiol.
Tiltų tipai: a - sijinis; b - santvarinis; c - arkinis; d - kabamasis
Vis dėlto tiltų pažanga labiausiai paspartino tai, kad XVIII a. jų statyboje pradėta naudoti metalą. Pirmasis ketinis arkinis tiltas buvo pastatytas 1776 m. Anglijoje. 1840 m. nutiestas pirmas plieninis tiltas. Arkinius tiltus vėliau pakeitė sijiniai, šiuos - kabantieji. Daug kabančių milžiniškų tiltų yra pastatyta Amerikoje, tačiau ilgiausiasrtg tiltas šiuo metu yra Japonijoje.
Tiltai Lietuvoje
Pirmą kartą lietuvių statytus tiltus mini eiliuotoji Livonijos kronika apie 1290 m.: „Kurše prie Talsių per upelį jie per naktį pastato tiltą“ (eil.11901). Kryžiuočių žvalgų pranešimuose XIV a. pabaigoje rašoma apie Varnalės tiltą Gargždų-Šiaulių vieškelyje. Čia pat minimas tiltas per Kražantę, matyt, ties Kražiais, Degučių - Kaltinėnų - Kražių - Kelmės vieškelyje, be to, kalbama apie tas vietas, kur dar reikėtų pastatyti tiltus.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilys paprastai buvo apjuosiamos vandens grioviu. Rengdamiesi dideliems žygiams, valdovai duodavo įsakymą pastatyti tiltus per didžiąsias upes. Taip Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas žygiavo į Rytus (jau minėtu „Vytauto keliu“). Seniausi tiltai Lietuvoje buvo mediniai. Pirmasis mūrinis tiltas Lietuvoje pastatytas, kaip minėta, XVI a. pabaigoje.
XIII - XIV a. kariuomenei persikelti per Nemuną būdavo statomi laikini tiltai. 1386 m. Vienas seniausių ir reikšmingiausių buvo Vilniaus tiltas, pastatytas per Nerį 1536 metais. Tiltą statyti buvo pavesta Vilniaus horodničiui U. Hozijui. Jo medinių rastų perdengimai rėmėsi į du akmens mūro krantines ir tris stačiakampes (12,8 m ilgio ir 6,4 m pločio) tarpines atramas upės vagoje, o prie atramų buvo pastatytos lytlaužos.
Pirmasis mūrinis tiltas per Nerį
Pirmasis mūrinis tiltas per Nerį buvo penkių akmens mūro atramų, trys iš jų tarpinės buvo upėje. Tilto galuose buvo mūriniai vartai bei butai sargams ir muitininkams. Beje, tiltas buvo dengtas skiedrų stogu, o jo pakraščiuose įrengtos krautuvės.
1655 m. Lietuvos etmonas Jonušas Radvila, traukdamasis nuo puolančios rusų kariuomenės, sudegino šį tiltą ir tik 1766 m., panaudojus išlikusias atramas, jis vėl atstatytas ir nudažytas žaliai. Ir nuo to laiko jį imta vadinti Žaliuoju tiltu. 1812 m. rusų kariuomenė traukdamasi tiltą vėl sudegino. Jo vietoje ant Hozijaus atramų buvo pastatytas laikinas, o karui pasibaigus - nuolatinis medinis tiltas. 1894 m. medinio tilto per Nerį vietoje buvo pastatytas metalinis prof. N. Beleliubsko suprojektuotas tiltas, kuris rėmėsi į tik į krantinių atramas. (1944 m. jis buvo susprogdintas.
Žaliasis tiltas apie 1915 m.
Žaliojo tilto istorija
Viena įspūdingiausių H.Kebeikiui - Žaliojo tilto istorija. Jis - bene seniausias ir reikšmingiausias Vilniuje. Jau 1386 metų plane toje vietoje buvo pažymėtas tiltas. Jis buvo skirtas susisiekimui tarp Vilniaus ir Ukmergės.
Medinį tiltą nuplovė pavasario potvynis, o 1536 metais privilegija Žygimantas Senasis leido pilies prižiūrėtojui Ulrichui Hozijui pasistatyti naują tiltą prie kelio į Ukmergę ir imti iš juo važiuojančiųjų mokestį. Jo dydis priklausė nuo arklių skaičiaus ir vežamų prekių kiekio. Tam, kad būtų garantuojamos pajamos, buvo uždrausta keltis per Nerį kitokiais būdais. Nemokamai tiltu naudotis galėjo tik bajorai ir dvasininkai, o žydams buvo leista į kitoje Neries pusėje esančias kapines perplukdyti numirėlius valtimis.
1655-aisiais traukdamasis nuo rusų kariuomenės U.Hozijaus tiltą sudegino Lietuvos etmonas Jonušas Radvila, bet per du dešimtmečius jis buvo atstatytas. Tačiau jis nukentėdavo per kiekvieną pavasario potvynį, dažnai prireikdavo ne tik remonto, bet ir atstatymo. 1766 metais tiltas buvo nudažytas ir nuo tada vadinamas Žaliuoju. Po to jis dar kartą sudegė ir buvo atstatytas. O 1812 metais Žaliąjį tiltą nusiaubė atsitraukianti rusų kariuomenė.
U.Hozijaus atramų vietoje miestiečiai pastatė laikinąjį tiltą. Kol tilto nebuvo, vilniečiai per Nerį persikeldavo keltu. Naujas tiltas užfiksuotas Jozefo Czechowicziaus ir Alberto Swieykowskio fotografijose.
H.Kebeikio kolekcijoje yra visi Žaliojo tilto atvaizdai. Ne vienas jų - vietoj medinio Žaliojo tilto 1894 metais pastatyto metalinio tilto, kuris rėmėsi tik į krantinių atramas. Tik tada buvo išardytos U.Hozijaus statytos atramos. Jos jau buvo per silpnos.
Bet Žaliąjį tiltą 1944 metais vokiečių kariuomenė susprogdino. Po aštuonerių metų pastatytas lengvesnis geležinis tiltas, papuoštas keturiomis skulptūrinėmis grupėmis, kurios neseniai buvo sukėlusios daug ginčų.
Pažink Vilnių. 02. Žaliasis tiltas
Kiti Vilniaus tiltai
Vilniuje yra 13 tiltų, kurių atvaizdų kolekciją yra surinkęs H.Kebeikis. Sostinė susiduria su kita problema, tai - nuo automobilių dūstantis Senamiestis. „Gerai, kad savivaldybė imasi šios problemos, miestas lengviau nuo automobilių atsikvėpė nutiesus vakarinį ir pietinį aplinkkelius“, - minėjo H.Kebeikis.
Bet sunkiasvorių automobilių per Geležinio Vilko tiltą vis dar važiuoja per daug. Dar nesenai diskusijos virė dėl Žaliojo tilto skulptūrų, kurios šiandien jau stovi nebe ant tilto, o saugojimo aikštelėje.
Vilniaus tiltai