Adomo Petrausko (1914 - 2004) muziejus pirmiesiems lankytojams duris atvėrė 1969 metais. Tuomet savarankiškai parengtoje ekspozicijoje buvo galima susipažinti su etnografiniais rakandais, archeologiniais radiniais. Vėliau visus eksponatus A. Petrauskas padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei, o šį turtą patikėjo Kupiškio etnografijos muziejui. Taip sodyba tapo muziejaus struktūriniu padaliniu.
Atvykusius į muziejų pasitinka medinis bokštas - netradicinis statinys, kurio pagrindas laikosi ant didžiulių į žemę neįkastų akmenų ir primena seną vežimo ratą. Muziejų sudaro visas kompleksas pastatų: gyvenamasis A. Petrausko namas, dvi klėtys ir bokštas. Muziejaus rinkinių fonde daugiau kaip 7000 eksponatų.
Sodybą puošia paties A. Petrausko medžio drožiniai, per keletą dešimtmečių kaimų laukuose surinkti akmenys, keisčiausių formų gamtos sukurti dariniai.
Muziejaus Istorija ir Įkūrimas
Pirmiesiems lankytojams Adomas Petrauskas savo klėties duris atvėrė 1969 metais. Tuomet savarankiškai parengtoje ekspozicijoje buvo etnografijos eksponatai, archeologijos radiniai.
Pamatę didelį jo entuziazmą kaupti įvairias senienas, muziejui išsiplėsti padėjo tuometiniai Antašavos kolūkio vadovai Vytautas Notkus ir Albinas Vaižmužis. Savamokslis kaimo meistras Jonas Laužikas muziejininko sodyboje sukonstravo ir pastatė originalų pastatą-bokštą.
1996 metais muziejininkas visą savo gyvenimo triūsą padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei. Taip Uoginių kaime įkurtas Adomo Petrausko muziejus tapo Kupiškio muziejaus filialu, kurio rinkinių fondą sudaro daugiau nei 7000 eksponatų.
Unikalūs Eksponatai ir Aplinka
Muziejaus rinkinių fonde daugiau kaip 7000 eksponatų. Sodybą puošia paties A.Petrausko medžio drožiniai, per keletą dešimtmečių kaimų laukuose surinkti akmenys, keisčiausių formų gamtos sukurti dariniai. A.Petrauskui už nuopelnus, puoselėjant kaimo kultūrą, 2001 m. suteiktas Kupiškio krašto Garbės piliečio vardas.
Uoginių Amatų Centras
Šio muziejaus teritorijoje 2015 metais pastatytas Uoginių amatų centras, kurio vienas pagrindinių uždavinių - koordinuoti tradicinių amatų veiklą. Muziejaus teritorijoje 2015 metais pastatytas ir Uoginių amatų centras, jis taip pat yra Kupiškio etnografijos muziejaus padalinys. Amatų centro uždaviniai - koordinuoti tradicinių amatų veiklą.
Adresas: Muziejaus g.
Vestuvės Adomo Petrausko Sodyboje: Tradicijų ir Meilės Šventė
Į atokiau nuo pagrindinių Kupiškio rajono kelių įsikūrusius Uoginius savaitgaliais dažniau skrieja gėlėmis ir baltais kaspinais padabinti automobiliai. Vestuvininkai A.Petrausko muziejų renkasi ir fotosesijoms, ir įdomiai ekskursijai.
Jaunavedžiai aiškino, kad fotografuotis į kaimo muziejų važiavo dėl to, jog norėjo tikrų vertybių, o ne plastiko ir blizgesio. Muziejinis sodybų kompleksas tampa išsigelbėjimu, kai vestuvių dieną lyja.
Fotografas čia atvažiuoja jau ne su pirmais vestuvininkais. Jaunavedžiai yra sakę, kad tautos kultūros turtų pilni namai jų šventei suteikia išskirtinį atspalvį, prideda solidumo ir prasmingumo. Fotosesija šalia kelių kartų istorijos atrodo tarsi šeimos ilgo gyvavimo simbolis, jos tvirtumo garantas.
Jaunavedžiams atrodė, kad pozuoti nuotraukoms, kurios liks visam gyvenimui ir primins šeimos gimimo dieną, muziejinė A.Petrausko sodyba tinkamesnė. Ji - stabilumo ir laiko patikrintų vertybių simbolis.
Jaunavedžiai pozavo senoviškame, kaimiškai apstatytame kambaryje, supo ant virvių pakabintą lopšį, prisėdo ant vietinės kaimo audėjos austa lovatiese dengtos lovos. Apsilankę gyvenamojo namo gale, kuriame atkurtas dūminės pirkios interjeras, suko akmenines girnas, kilnojo įvairius medinius virtuvės rakandus.
Jaunoji žmona gavo pastumdyti ir senovišką vaikišką vežimėlį, kuriame tikriausiai užaugo ne viena kažkurio kaimo gyventojų karta. Jaunavedžiai fotografavosi šalia klėties, vaikščiodami akmenų alėja, atsisėdę į keistus ir paslaptingus, iš medžio šakų supintus Žalčių sostus.
Nuotaka atsisėdo ir į audimo stakles, ir prie verpimo ratelio.
Alyssa + Adam | vestuvių filmas
Muziejaus Eksponatų Palietimas
„Jokiame muziejuje eksponatų liesti negalima, o čia viską leidžiama į rankas imti. Jaunavedžiams buvo įdomu ir kultuvę paturėti, ir sviesto muštokę pataukšenti, senovines reples, anglimis kūrentą lygintuvą ar aprūdijusį pjūklą iš arti apžiūrėti, per molio puodynės raštus ranka perbraukti. Išėjo ir rimtų, ir humoristinių nuotraukų“, - kodėl ši aplinka fotosesijoms darosi vis patrauklesnė, aiškino D.Rinkevičius.
Muziejaus direktorė sakė labai apsidžiaugusi ir pritarusi vienos darbuotojos minčiai A.Petrausko sodyboje priiminėti vestuvininkus. Tradicija greit paplito, jaunavedžiai jau daug metų suka pro šios sodybos vartus.
Vestuvių Tradicijos Muziejuje
Pernai susituokę panevėžiečiai Mantas ir Gitana Misevičiai nė nesvarstė, kur rinktis vietą vestuvių fotosesijai. Gitana prisiminė beveik prieš 10 metų vykusias sesers vestuves, kurių pagrindinės nuotraukos buvo darytos A.Petrausko muziejuje.
Ir Mantas, ir Gitana muziejuje jau buvo lankęsi, vykdami su fotografu Arūnu Švelna į fotosesiją žinojo, ko tikėtis, tačiau muziejuje patyrė ir siurprizų. Muziejininkė ne tik pasakojo apie eksponatus ir anų laikų lietuvių gyvenimo būdą, bet ir jaunavedžius gyvai įtraukė į veiksmą.
Kad patektų į seklyčios vidų, jie privalėjo atlikti nurodytus darbus. „Mantas gavo perskelt malką, aš į senovinius drobinius vystyklus vysčiau lėliuką, senu papročiu vyras mane į trobą turėjo pernešti per slenkstį“, - vestuves papildžiusiomis atrakcijomis džiaugėsi Gitana.
Pabrolių ir pamergių pulkui buvo didelė atrakcija iš medinio šulinio pasisemti vandens ir gerti jį iš molinio ąsočio. Miestietės merginos pirmą kartą gyvenime rankose laikė medinę ližę, kuria į krosnį šeimininkės anais laikais šaudavo duoną.
Iš visų muziejaus eksponatų jaunajai labiausiai patiko medinis vežimėlis kūdikiui, o vyrai vis ėjo ratais apie senovinius ūkio įrankius.
Adomo Petrausko Palikimas
A.Petrauskas ir pats priimdavo vestuvininkus. Labai mėgstantis bendrauti su žmonėmis jis negailėdavo laiko tam ir niekad neimdavo užmokesčio. Nebent svočios kokį pyragą atsisveikindamos svetingajam šeimininkui palikdavo.
Kaip prisiminė V.Aleknienė, kažkas iš jos vyro artimųjų patarė per vestuves nuvykti ne tik prie Kupiškio marių, bet ir užsukti į seną A.Petrausko sodybą. Tada ji, iš Rokiškio rajono atvykusi istorijos mokytoja, nei Kupiškio krašto, nei šio žmogaus nepažinojo. Tik po pirmojo susitikimo suprato, kodėl su juo, krašto istorijos, senienų fanatiku, taip mėgo paplepėti rašytojas Juozas Baltušis.
Adomo Petrausko Pamokymas Jaunavedžiams
Sodyboje vestuvininkus sutiko aukštas, laibas vyras. Jis aprodė savo muziejų ir iš visos svitos tik jaunavedžius bei svotus pakvietė lipti į savo sumeistrautą bokštą. Saujoje jis laikė obuolį.
„Va, vienas obuolys. Kai jį perpjausime, atsiras dvi pusės. Kai suglausime - vėl liks vienas obuolys. Taip ir šeimoje: būsit du, bet dažnai, kai užklups sunkumai, teks glaustis ir susijungti, kad tuos išbandymus atlaikytumėt“, - maždaug tokius A. Patrausko žodžius prisiminė V.Aleknienė.
Dar sodybos šeimininkas pasidžiaugė, kad jaunavedys - kupiškėnas, o jo žmonai palinkėjo pamilti Kupiškio žemę. Taip ir atsitiko - čia šeima įleido šaknis, užaugo vaikai.
„A.Petrausko sodyba nuo to laiko nedaug pasikeitė. Gal tada tik natūralesnė, labiau apžėlusi buvo - juk šeimininkas jau garbų amžių skaičiavo, neturėjo jėgų ja rūpintis. Dabar mes, muziejininkai, prižiūrime valstybei padovanotą muziejų ir lopinį žemės. Tas bokštas, į kurį lipome jauni, dar stovi, galima ir dabar užlipti, bet jau tariamės, kad reikia jį kiek palopyti“, - pasakojo V.Aleknienė.
Adomo Petrausko Gyvenimo Istorija
Adomas Petrauskas gimė 1914 m. spalio 6 d. Kupiškio rajone, Uoginių kaime. Šis kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1585 metų. Uoginiuose praėjo trijų Petrauskų giminės kartų gyvenimas.
A.Petrauskas, baigęs keturis Uoginių kaimo mokyklos skyrius, atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, liko gyventi tėvų namuose, tęsė giminės išskirtinį bruožą - savitą bendravimą su gamta ir Dievu, tad daug kas jį vadino keistuoliu.
Per vienerius metus vyras palaidojo tėvą ir žaibo nutrenktą sūnaus besilaukusią žmoną. Teko vienam, paskui su antra žmona auginti dukrą Onutę.
Muziejus A.Petrausko tėvo žemėje atsirado nuo mažos vyželės. Klėtyje per vieną suėjimą timptelėjus virvelę, nukrito dukters vyža. Tėvas pakabino apavą ant virvelės ir pasakė: „Bus muziejus.“ Per ilgus metus sodyba išties virto unikaliu muziejumi.
tags: #petrausko #sodyba #uoginiuose