Teisės istorija - viena iš visuomenės mokslų šakų, nagrinėjanti bendruosius teisės raidos konkrečioje istorinėje aplinkoje, chronologine seka, dėsningumus ir specifinius bruožus. Chronologiškumas reiškia nagrinėjimo seką - nuo senesnio prie naujesnio, nors dėl nevienodo atskirų regionų vystymosi tempo tie patys procesai, dėsningumai, bruožai gali būti randami skirtingose vietose skirtingu laiku; teisės įstorijoje (šiai temai tai svarbu) žinomas terminas recesija - praeitis atgimsta ir tarsi iš naujo vystosi kitoje aplinkoje, įgaudama naujus bruožus.
Darbe negalime apsiriboti istoriniais paminklais, kodeksais, normomis, teisės sampratomis, bruožais - būtent visuomeninės būties vystymasis, valdžios ir piliečių interesai lėmė valstybių iir teisės sistemų formavimąsi; valstybių sąlyginis uždarumas ( valstybė kaip tam tikrų privačių ir viešųjų interesų aibė, reguliuojama teise ) lėmė teisės vystymąsi diferencijacijos, o privatūs, paremti prekyba, migracija, žinių kaupimu ir skleidimu, santykiai, peržengiantys valstybių ribas - teisės integracijos pprocesus. Egzistavo ir teisės vystymuisi darė svarią įtaką užvalstybiniai (tam tikrais periodais - viršvalstybiniai) dariniai - bažnyčia, mokslo pažanga, filosofinė mintis. Iš čia seka, kad negalime nagrinėti vienos atskiros valstybės ar teisės šakos vystymosi izoliuotai nuo aplinkos, o turime rasti kas, kada ir kokiu mastu darė įtaką konkrečios teisės formavimuisi.
Į teisę žvelgiame, procesus vertiname šiuolaikiniu požiūriu, naudodami dabar teisės teorijoje naudojamą bendrąją terminologiją bei remdamiesi istorijoje naudojama periodizacija. Ir čia iškyla pirmasis uždavinys - apibrėžti, kokį teisės teorijos modelį kaip metodologinį pagrindą pasirenkame. Remiamės šiuolaikine teisės samprata, suformuluota A.Vaišvilos vadovėlyje “Teisės teorija”, teisę apibrėžiančią kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę.
Lyginamasis - teisės reiškinių, tarpusavio įtakos, teisių ir pareigų santykio, pozityviosios (institucinės) teisės, egzistavusios įvairiu laiku įvairiose visuomeninėse struktūrose palyginimas. Tema nagrinėjama problemą skaidant į dalis. Pirmoje dalyje aptariami teisės istorijai reikšmingi faktai ir procesai, lėmę anglosaksų ir romanų-germanų teisės šakų formavimąsi iki XII a. - šakų diferencijacijos pradžios, daugiau akcentuojant istorinių procesų, lėmusių teisę, bendrumą. Antroje dalyje aptariama anglosaksų teisės šakos raida, trečioje - romanų-germanų teisės šakos raida. Ketvirtoje dalyje išvardintos teisės paplitimo šalys, trumpai pasakant kokiu būdu atsirado poveikis. Penktoje dalyje formuluojami šakoms būdingi bruožai, lyginami jų panašumai ir skirtumai.
Išeities tašku nagrinėjant anglosaksų ir romanų - germanų teisės šeimas reikia laikyti Antikos kultūrą ir ypač romėnų teisę. Iš tiesų, aktyvus visuomeninis gyvenimas, paremtas demokratija, prekyba, filosofinės minties vystymasis reikalavo teisės fiksavimo rašytine forma iš vienos pusės ir jos vystymo - teisėkūros iš kitos. Pradiniu teisės šaltiniu laikytini papročiai pirrmą kartą užrašyti “Dvylikos lentelių įstatymuose” ( 450m. pr. Kr.).
I a. romėnų teisė apibrėžia šeimą ir piliečius, jų vertybinius orientyrus, skiria visuomeninį ir privatų gyvenimą ( res publika ir res privata), skiriama įstatymų leidžiamoji (tautos susirinkimas) ir praktika paremta juristų veikla. Tuo pat metu Europa pajuto romėnų karinę jėgą - Cezaris užkariauja Galiją, nugalimi helvetai, belgų gentys, pirmą kartą pereinamas Reinas, išsikeliama Britanijoje; Agripa ir Tiberijus nukariauja panonus ir pasiekia Dunojų, Druzas - germanų gentis ir pasiekia Elbę. Ne kartą kariaujama Britanijoje, kurią galutinai užkariauja Domicianas I a.
Vystantis Romos imperijai, plečiantis teritorijai, rinkos ekonomika pagrįstiems piniginiams prekiniams santykiams, šiuos procesus reikėjo atitinkamai teisiškai reglamentuoti ir tai pavyko - išplėtota romėnų teisė tapo universalia teisės sitema, galima taikyti įvairiomis istorinėmis sąlygomis nepriklausomai nuo visuomenės tipo, jei tik jos pagrindas buvo privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai.
Svarbūs romėnų teisės bruožai:
- Centralizavimas. Nuo tautos teisės leisti įstatymus ( centurijų, tribų, kurijų komicijos) per Senatą - pradžioje konsultacinę instituciją, vėliau - įstatymų leidimo instituciją, per princepso - pirmojo senatoriaus įtaką prieita iki “dieviško” impertoriaus institucijos, tuo įtvirtinant absoliutinę monarchiją.
- Teisės praktikos įtvirtinimas. Teisės taisyklių, ypač ankstyvuoju laikotarpiu nepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai, pradėdami eiti pareigas, viešai sskelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ruošėsi palaikyti tvarką ir vykdyti teisingumą. Keičiantis pretoriams tokia praktika leido teisei prisitaikyti prie situacijos visuomenėje.
Romėnų teisės recepcija
Reikšmingi įvykiai, susiję su romėnų teisės recepcija:
- Bizantijos imperatoriaus Justiniano pavedimu visas romėnų teisės paveldas, tai kas geriausia, sukaupta į Kodeksą ir Digestus.
- Romos imperijoje susiformavo Romos katalikų bažnyčia ( 391m. krikščionybė tampa valstybine religija) ir formuojasi kanonų teisė - bažnyčios nustatytų ir įteisintų dogmų, taisyklių visuma. Formalizuota Justiniano Kodekso pirmoje knygoje ji greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų dvasinių ir pasaulietinių santykių kompleksą. Žlugus Romos imperijai bažnyčia išsaugojo romėnų civilizaciją ir raštingo, išsilavinusio dvasininkų luomo dėka sugebėjo jai atstovauti pasaulietiniame gyvenime.
Teisės ir valstybės santykį - stipri valstybė reikalauja išvystytos teisės sistemos. Dar kartą tai pademonstravo, tik jau atvirkščiai, ankstyvieji viduramžiai. Primityvus gyvenimo būdas, natūralus ūkis, komunikacijos ribotumas lėmė vietinį to meto Europos ekonomikos pobūdį, tuo pačiu ir teisę. Visuomenė sudarė trys luomai: kilmingieji, laisvieji ( vyrai, galintys vartoti ginklus ir turintys politines teises), apylaisviai (atleistiniai, dažniausiai kilę iš giminingos pajungtos genties) ir nelaisvieji (vergai). Aukščiausias valdymo organas - bendruomenė, pritarianti ar atmetanti siūlymus ir atliekanti teismų funkcijas.
Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys ( tautų kraustymasis IV-VIa.) atsinešė savo papročius. Net apsigyvenusios tarp žmonių, savo gyvenimą tvarkančių pagal Romos įstatymus, šios gentys liko prisirišusios prie savo papročių teisės. Kiekviena gentis - frankai, alemanai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, vandalai ir kitos - įėjusios į Frankų valstybės, apėmusios plačią kontinentinės Europos dalį, o vėliau virtusios Vokietija, Prancūzija, Šiaurės Italija; anglai, vakarų saksai, jutai, keltai, britai ir kitos tautos, vėliau sudariusios Angliją - visos turėjo savo papročių teisę. Stiprėjo bažnyčios įįtaka, bet ji buvo daugiau dvasinė nei teisinė - pasaulietinė. Esant silpnai valdžios centralizacijai galiojo ne teritorinė, o gentinė teisė, paremta asmeninės teisės taikymu.
Iškildavo, keitėsi ir žlugdavo, nepalikdamos gilesnių pėdsakų gentinės karalystės - Vandalų, Vestgotų, Burgundų, Ostgotų, Longobardų. Teritorinių valstybių formavimasis sąlygojo teritorinės teisės vystymąsi; rašytinės romėnų, bažnyčios teisės egzistavimas skatino valdovus užrašyti savo genčių teisę ir ją koreguoti norima kryptimi. To meto teisynai iš esmės skiriasi vietos papročių ir iš romėnų perimtos teisės sampratos santykiu.
Svarbiausiu to meto reiškiniu pripažįstamas Frankų valstybės formavimosi pradžia III-VIa. Taip atsirado pirmojo krikščionybę priėmusio karaliaus Chlodvigo Salijų įstatymas, palyginti mažiausiai paveiktas romėnų teisės. Kadangi šis įstatymas atspindėjo to meto germanų genčių teisės suvokimą ir turėjo įtakos tolesnei Europos teisei, tikslinga pažymėti keletą būdingų jo nuostatų: asmuo priklausė šeimai, giminei, bendruomenei, tai lėmė jo padėtį. Šeima patriarchalinė; nuosavybė - būstas, kiemas, sklypas; paveldi šeima - sūnūs, motina, brolis,t.t.( moterys negalėjo paveldėti žemės), apibrėžtos tik elementarios buitinės sutartys; daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bbausmėms, procese naudota ordalijos, liudininkų parodymai, kazuistine forma detaliai apibrėžti nusikaltimai ir baudos už jų įvykdymą, skiriamos nukentėjusio naudai.
Tolimesni poslinkiai kontinentinėje Europoje sąlygojami Frankų imperijos kūrimosi - Karolingų iškilimo ( VII-VIIIa.) ir Karolio Didžiojo karūnavimo imperatoriumi (800m.), Frankų valstybės dalybų (IX-Xa.). Vystosi stambioji žemėvalda ir natūralinis ūkis, susiklostęs iš antikos ir germanų žemėvaldos. Romėnas žemvaldys yra pajungęs kolonus, gauna iš jų mokesčius, šaukia į kariuomenę; germano žemvaldžio šeimos ūkyje savininko personalinei namų valdžiai priklauso asmenys ( laisvieji ir nelaisvieji, kkarinė palyda), daiktai, pastatai. Žemvaldžiai turi imunitetą, draudžiantį grafams jo žemėje lankytis, reikalauti, taikyti prievartą. Susidaro imunitetinis teisingumas, leidžiantis žemvaldžiui teisti, paversti baudžiauninkais ir laisvuosius piliečius. Stambioji žemės nuosavybė karaliaus rankose. Smunka miestų reikšmė.
Frankų valdovas - karalius, valdymas remiasi paveldėjimu, viešpatavimas - karaliavimo teise. Diduomenė - tarpininkė tarp karaliaus ir tautos. Tauta - turintys politines teises žemdirbiai ir kariai - bendrauja su karalium kasmetiniame kovo (marso) lauke, vėliau juos pakeičia diduomenės susirinkimai. Karaliaus skiriamas pareigūnas grafas valdininkauja karaliaus apygardose - renka kariuomenę, administruoja, teisia. Didesnie.ms kraštams skiriami hercogai. Iš žemės paskolos (aprūpinimo žeme) kyla senjoro - vasalo santykiai. Ištikimybė senjorui sudaro teisinį žemės paskolos pagrindą, iš kurio kyla asmeninės vasalo pareigos. Pradžioje vasalui mirus nutrūkstančios, šios pareigos ir žemė tampa paveldimi (lenai).
Valdant Chlodvigui atsiranda nacionalinė frankų bažnyčia. Karalius dėl savo sakralumo yra ir frankų bažnyčios vadovas, skelbia bažnyčios įsakus, valdo vyskupijas. Frankų vyskupai pripažįsta popiežiaus autoritetą ir teises. Popiežiai dėl apsaugos nuo longobardų suartėja su Karolingų dinastija, karūnuoja valdovus, suteikdami anksčiau buvusiam pagoniškai valdymo pagal kilmę teisei naują - valdymo Dievo malone prasmę. Karolis įkūrė bažnyčios metropolijas - 12 prancūziškų, 5 itališkas, 4 vokiškas), ir parapijas, rūpinosi dvasininkų ruošimu ir apeigų suvienodinimu.
Sėslus gyvenimo būdas, bažnyčia, feodaliniai santykiai sudarė galimybę pereiti prie teritorinės teisės. Bažnyčios (išlaikiusi romėnų dvasią) - dvasinė ir karaliaus ( feodalo ) - pasaulietinė bei paprotinė - asmeniniams santykiams, sudarė tai, kas tuo metu buvo suprantama teise. 802-803 m. Karolio Didžiojo nutarimų, saksų papročių ir ankstesnių įstatymų pagrindu atsirado Saksų įstatymas, skelbęs teisėtos pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutarties nepažeidžiamumą.
Anglijoje iki V a. gyveno keltų (britų ir gėlų) gentys, žinoję paprotinę teisę, taip ir neperėmę užkariautojų romėnų teisės. Apie 450m. į romėnų apleistą teritoriją atsikėle germanų ( jutų, anglų, saksų, fryzų) gentys išstūmė britus ir įkūrė 7 karalystes. Tuo metu, maišantis gentims, susiformavo senoji anglų kalba, kurioje buvo ir romėniškų žodžių, lotyniška abecėlė išstūmė germaniškas runas.
IX a. Vesekso karalius Egbertas, užaugęs Karolio didžiojo dvare, išsikovoja viršenybę anglosaksų valstybėse. Pirmasis teisynas - Etelberto įstatymas (600m.) yra dalinai panašus į Salijų, bet atspindėjo požiūrį į karaliaus ir bažnyčios turtą - baudos atitinkamai 9 ir 12 kartų didesnės už pavogto turto vertę, atsirado išieškojimas karaliaus naudai. Įstatymas įdomus ir tuo, kad detaliai apibūdinami galimi sužalojimai ir baudos už juos. Saugoma nuosavybė - aptvertas kiemas.
VIII-X a. charakteringi normanų užkariavimais ne tik Anglijoje; gavę kaip leną normanai įkuria Normandijos kunigaikštystę Frankų valstybės ribose. Viena po kitos danai užkariauja Anglijos karalystes, įkuriami penki danų miestai, atsilaiko tik Vesekso karalius Alfredas didysis. X-XIa. visos Anglijos valdovais tampa Edgaras, karūnuotas pagal frankų ritualą; Etelredas, pasižymėjęs kaip pirmasis, įvedęs visuotinius mokesčius; Knutas didysis, valstybę išdalinęs į daugybę kunigaikštysčių .
To meto anglosaksų visuomenė skirstosi į kilminguosius tanus, laisvuosius karius kerlus ir nelaisvuosius. Kaimo bendruomenę valdo ir teisia tanas ir 4 “geriausieji”. Vėliau atsiranda šyrai - grafystės su centrinėmis pilimis. Šerifas - šyro grafas - virsta karaliaus pareigūnu, kontroliuojančiu erlus, ir lankančiu vietinius teismus.
Bažnyčios pastangos skiepyti mintis, kad žmogus - vertingiausias Dievo kūrinys, visi lygūs prieš Dievą po truputį ėmė įsivyrauti teisėje - Knuto įstatymuose diferencijuojamas nusikaltimų sunkumas ( neskirti mirties dėl menko nusikaltimo), imama atsižvelgti į tyčią, socialinę ir turtinę padėtį, amžių, sveikatos stovį, recidyvą, tačiau ordalijos ir žiaurumas liko.
Anglosaksų teisės bruožai iki XII a.
- Asmeninė gentinė paprotinė teisė - pradžioje žodinė, vėliau rašytinė, buvo mažai veikiama romėnų teisės. Romėnų teisės nešėja - bažnyčia. Teisėkūrą, teisėsaugą iš bendruomenės, tautos ( susirinkimų) perima aukštuomenė ir dvasininkija.
- Teisėje lygiagrečiai gyvavo bažnytinė ir pasaulietinė teisė. Augant bažnyčios įtakai, didėjo ir bažnytinės teisės įtaka. To meto įstatymai įtvirtino luominę, lyčių nelygybę.
- Anglosaksų ir romanų-germanų teisė iš esmės nesiskyrė.
Anglų teisės istorija po 1066 m.
Anglų teisės istorija prasideda 1066m., kai normanai, vadovaujami Vilhelmo I, mūšyje prie Hastingso sutriuškino anglosaksus, ir taip sudarė sąlygas ateityje beveik visą britų salą valdyti normanams. Vienas pagrindinių Vilhelmo I ir jo įpėdinių laimėjimas yra vienodos, griežtai sureguliuotos lenų sistemos ssu karalium, kaip aukščiausiu feodalu, sukūrimas.
Nukariavęs savo priešininkus, jų žemes išdalino 1500 savo palydovų, privalėjusių prisiekti ištikimybę ir arba tarnauti, arba mokėti mokesčius. Šią žemę pastarieji galėjo leisti naudotis savo vasalams. Netgi iki šių laikų išliko praktikoje bereikšmis supratimas, kkad Anglijoje visa žemė yra karaliaus nuosavybė, o pilietis sklypu naudotis turi tik ribotą teisę. Griežta lenų sistema ir su ja susiję pavaldumo santykiai leido valdymo funkcijas sutelkti karaliaus administracijos rankose.
Nuosavybės santykius užfiksavus žemės kadastre, susidarė sąlygos tikrinti mokesčių mokėjimą. Tam ir buvo skirta Karaliaus kurija ( Curia Regis), susidedanti iš karaliaus ir jo patarėjų. Jos pagrindu susikūrė Iždo teismas, sprendęs apmokestinimo klausimus ir pamažu vis labiau panašėjantis į teismą. Pagrindiniai mokesčių mokėtojai buvo stambieji žemvaldžiai, Iždo teimui teko spręsti ir teisinius ginčus dėl žemės valdų, karaliui siekiant mokesčių stabilumo buvo aktualu palaikyti taiką ir tvarką - iš čia ir noras spręsti baudžiamąsias bylas, tuo labiau, kad pajamos iš baudų ir konfiskacijų buvo gana reikšmingos. Taip XII a.
tags: #paveildimi #turtai #britanijoje