Žemės sklypo planas ir ežero užimama dalis

Žmogaus pėdomis nuo amžių amžinųjų sėlina siaubas ir lemtis. Vengriškasis misticizmas tam tikrais atžvilgiais ribojasi su absurdu.

Berlificingų ir Mecengeršteinų šeimos vaidijosi jau ne pirmas šimtmetis. Dar niekuomet abidvi giminės, didžiai garbingos, nejautė tokio baisaus priešiškumo viena kitai. Abudu kaimyniniai dvarai varžėsi dėl įtakos rūpesčiuose paskendusiai vyriausybei. Maža to, artimi kaimynai retai bičiuliaujasi, o Berlificingų pilies gyventojai galėjo niekieno nekliudomi žiūrėti į Mecengeršteinų rūmų langus nuo savo aukštų kuorų. Todėl vargu ar buvo galima laukti, kad vaizdas prabangos, toli prašokančios įprastą feodalų buitį, būtų galėjęs sušvelninti priešiškumą, kurį Mecengeršteinams jautė ne tokia sena ir ne tokia turtinga Berlificingų šeima.

Baronas Mecengeršteinas buvo dar visai nesubrendęs. Jo tėvas, ministras G., mirė dar jaunas, o motina, ledi Meri, neilgai trukus nukeliavo paskui savo vyrą. Frederikas tuo metu ėjo aštuonioliktus metus. Dėl nepaprastų aplinkybių, kurios buvo suminėtos testamente, jaunasis baronas iškart po tėvo mirties ėmė valdyti nesuskaičiuojamus turtus. Nedaug kam iš vengrų didžiūnų iki jo buvo atitekusios tokios valdos. Jis turėjo daugybę pilių. Didžiausias ir įspūdingiausias dvaras buvo Mecengeršteinų rūmai.

Kai valdžia ir pasakiški turtai atiteko jaunuoliui, kurio būdą visi gerai pažinojo, nedaug kam kilo abejonių, kur link pasuks jo valdymas. Ir išties, per tris pirmąsias dienas paveldėtojas pasirodė esąs „erodiškesnis už Erodą” ir pranoko visus savo didžiausių gerbėjų lūkesčius. Gėdingos orgijos, baisi klasta, negirdėtos žiaurybės netruko įtikinti pavaldinius, kad nei jų vergiškas paklusnumas, nei valdovo sąžinės skrupulai neapsaugos nuo negailestingų mažojo Kaligulos nagų.

Tačiau jaunasis didikas, dar neatslūgus nelaimės sukeltam sąmyšiui, sėdėjo, matyt, nugrimzdęs savo mintyse, didelėje ir apleistoje Mecengeršteinų rūmų menėje. Tūkstančiai šlovingų protėvių žvelgė patamsėjusiais veidais iš prabangių ir išblukusių gobelenų, niūriai kabančių ant sienų. Štai dvasininkai su vyskupų mitromis, apsigaubę šermuonėlių kailiais, sėdi kaip lygūs su lygiais su despotu ir savo suverenu, aptardami, kaip apriboti eilinio karaliaus valdžią arba popiežiaus aukščiausios valdžios vardu atmesdami maištingą šėtoniškos valdžios skeptrą.

Bet kol baronas klausėsi, ar bent dėjosi klausąs, nuo Berlificingų arklidžių sklindančio vis didėjančio triukšmo, galbūt mintyse jau regėdamas kitą, dar akiplėšiškesnį nusikaltimą, - jo žvilgsnis nejučia užkliuvo už gobeleno, kuriame buvo pavaizduotas milžiniškas, nenatūralios spalvos žirgas, kadaise esą priklausęs jo priešo protėviui saracėnui.

Kai Frederiko sąmonę pasiekė, kas pavaizduota ant sienos, jo veidą iškreipė šėtoniška šypsena. Ta grimasa ilgai nenyko nuo jo lūpų. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl jį staiga apėmė nerimas, nusileidęs ant pečių lyg skraistė ir sukaustęs judesius. Galų gale jis suprato, kad miegūsti ir neaiškūs jausmai jį apėmė ne sapne, o tikrovėje. Kuo ilgiau jis žiūrėjo į paveikslą, tuo sunkiau jam buvo atplėšti akis nuo kerinčios scenos, tačiau triukšmas už sienų vis augo ir tik nežmoniškomis pastangomis nukreipęs žvilgsnį į langą išvydo jame liepsnojančių arklidžių kruvinus atšvaitus.

Bet atsipalaidavimas truko tik akimirką; barono melancholiškas žvilgsnis vėlei nukrypo į paveikslą. Nustebo ir pasibaisėjo pamatęs, kad gigantiško žirgo galva dabar buvo pasukta į kitą pusę. Gyvulio kaklas, pirma išriestas, dabar, tarsi iš užuojautos sukniubusiam savo valdovui, buvo visu ilgiu ištiestas į barono pusę.

Paklaikęs nuo šiurpo jaunasis didikas klumpančiomis kojomis pasuko prie durų. Norėdamas atgauti dvasinę pusiausvyrą, baronas išskubėjo laukan. Ties vartais, vedančiais iš kiemo, jis susitiko tris arklininkus.

- Kieno tas žirgas? Iš kur jį atvedėt?

- Tai jūsų nuosavybė, pone, - tarė arklininkas. - Bent jau joks šeimininkas jo nepasiges. Sučiupom jį, kai jis šuoliavo visas apsiputojęs ir garuojantis iš įsiutimo iš degančių Berlificingo arklidžių. Pamanėme, kad tai vienas iš senio grafo užsieninių veislių žirgų, ir nuvedėme jį kaip pabėgėlį atgal.

- Ant kaktos matyti įdagas V. F.

- Labai keista, - pratarė jaunasis baronas, - patsai nesiklausydamas savo žodžių, - sakote, geras žirgas - nepaprastas ristūnas.

- Jūs apsirinkate, pone. Jau sakėme, kad žirgas ne iš grafo Berlificingo arklidžių.

- Žinoma, - sausai atsakė baronas, ir tą pačią akimirką prie jo pribėgo susijaudinęs pažas. Jaunojo Frederiko veidas atspindėjo didžiausią sielos sumaištį.

- Ar jau girdėjote, kad senasis medžiotojas Berlificingas mirė?

- Ne.

- Baronas staiga pasisuko į klausiantįjį. - Štai kaip?

- Siaubinga!

Nuo tos dienos pasileidėlio jaunojo barono elgesys pasikeitė. Žinoma, naujas jo gyvenimo būdas daug ką nuvylė ir sugriovė ne vienos gudragalvės mamytės planus, o jo nauji įpročiai visiškai nesiderino su nusistovėjusiais aristokratiško gyvenimo papročiais. Šiaip ar taip, kvietimai iš kaimynų nesiliovė plaukę. Šių tolydžio besikartojančių įžeidžių atsakymų aikštinga aristokratija nesirengė pakęsti. Kvietimai pasikeitė, tapo ne tokie nuoširdūs, ne tokie dažni - galop jų srautas visai liovėsi. Kažkas esą net girdėjęs, kaip nelaiminga grafo Berlificingo našlė sakė, kad „baronas, matyt, lieka namuose ne todėl, kad to norėtų, o kad sau lygius laiko žemesniais už save, ir jodinėja ne todėl, kad to norėtų, o kad jam mielesnė arklio draugystė“.

Bet romesni bičiuliai aiškino pasikeitusį jaunojo didiko elgesį savaime suprantamu gedulu dėl tėvo mirties, pamiršdami jo žvėrišką ir beprotišką gyvenimą iškart po laidotuvių. Kiti tiesiai vadino baroną pasipūtėliu ir išdiduoliu. Iš tiesų nenormalus barono prisirišimas prie neseniai įsigyto žirgo, prisirišimas, kuris, rodės, eina stipryn sulig kiekviena ristūno demoniškos ir nepažabojamos prigimties apraiška, protingų žmonių akyse netrukus ėmė atrodyti kaip bjauri ir nenormali karštligė.

Be to, tam tikros aplinkybės, susijusios su paskutiniųjų dienų įvykiais, suteikė tai raitelio manijai ir žirgo baisiai jėgai antgamtiškumo ir grėsmės. Kruopščiai išmatavus žirgo šuolio ilgį, pasirodė, kad tokio nuotolio negalėjo įsivaizduoti net didžiausi svaičiotojai. Negana to, baronas žirgui nedavė jokio vardo, nors buvo įpratęs visiems savo ristūnams taikliai parinkti po vardą. Žirgas gyveno vienas jam skirtoje, atokiau nuo kitų statinių esančioje arklidėje, baronas pats jį prižiūrėdavo, niekam nė iš tolo neleisdamas prisiartinti prie savo numylėtinio gardo.

Dar pasklido žinia, kad nė vienas iš trijų arklininkų, kurie, naudodamiesi apynasriu ir virve, sučiupo ištrūkusį iš gaisro Berlificingų arklidėse žirgą, - nė vienas iš trijulės negalėjo tvirtinti, kad tos pavojingos kovos metu arba kada nors vėliau jie rankomis būtų prisilietę prie žirgo. Visoje barono palydoje neatsirasdavo nė vieno žmogaus, kuris abejotų, kad baronas nuoširdžiai žavisi nesuvaldomu savo nepaprasto žirgo būdu, - nė vieno, išskyrus gal nelaimingą ir užguitą pažą, išsigimėlį, kurio išvaizda visiems kliūdavo ir kurio žodžių niekas nepaisė.

Vieną audringą naktį Mecengeršteinas pabudo iš gilaus miego, it pamišęs nubėgo laiptais žemyn, baisiausiai skubėdamas šoko ant žirgo ir nušuoliavo gilyn į girios tankynę. Kai gaisras buvo pastebėtas, ugnis buvo tiek įsišėlusi, kad perniek nuėjo visos pastangos išgelbėti bent dalį rūmų, ir sukrėsti kaimynai stovėjo aplink - stebėdamiesi ir baimingai tylėdami.

Žirgas lėkė nevaldomas. Agonijos iškreiptas raitelio veidas ir trūkčiojantys, mėšlungiški jo kūno judesiai rodė nežmoniškas pastangas suvaldyti žirgą, tačiau iš jo gerklės neišsprūdo nė vienas garsas, išskyrus vienintelį, pro kruvinai sukandžiotas lūpas ištrūkusį kimų klaikaus siaubo riksmą. Tą pačią sekundę ugnies audra nuščiuvo, ir aplink pamažu stojo mirtina ramybė.

Apie savo kraštą ir šeimą beveik neturiu ko pasakyti. Apgaulė išginė mane į svetimą šalį, o metų virtinė atitolino nuo artimųjų. Paveldėtas turtas suteikė galimybę įgyti neeilinį išsilavinimą, o kontempliatyvus mano protas įgalino susisteminti žinias, taip uoliai sukauptas jaunystėje. Bet labiausiai man patiko studijuoti vokiečių filosofus moralistus; ne todėl, kad būčiau aklai žavėjęsis jų gražbylinga beprotyste, o todėl, kad, mokėdamas logiškai mąstyti, lengvai susekdavau jų klaidas. Man dažnai būdavo prikišamas sausas racionalumas, buvau kaltinamas fantazijos stoka ir visuomet laikomas Pirono sekėju.

Ko gero, stiprus potraukis natūrfilosofijai iš tiesų padarė mane taip paplitusio mūsų amžiuje paklydimo auka - turiu omeny įprotį aiškinti visus reiškinius šio mokslo principais, netgi tuos, kurie mažiausiai šitaip aiškintini. Atrodė beveik neįtikėtina, kad ignes fatui galėtų išvesti už griežtų tiesos ribų tokį žmogų kaip aš.

Praėjus daugeliui metų, praleistų kelionėse po užsienio kraštus, 18… išplaukiau iš Batavijos uosto turtingoje ir tankiai gyvenamoje Javos saloje į Malajų salyną. Mūsų laivas buvo puikus, maždaug keturių šimtų tonų talpos, pastatytas Bombėjuje iš Malabaro tikmedžio ir padengtas variu. Jis gabeno medvilnę ir aliejų iš Lakadyvų salų. Laive taip pat buvo kokoso pluošto ir riešutų, lydyto sviesto iš buivolių pieno ir keletas dėžių opijaus.

Vieną vakarą, užsikniaubęs ant borto, aš pastebėjau kažkokį keistą vienišą debesėlį, plaukiantį šiaurės pusėn. Jis buvo neįprastos spalvos, be to, pirmas sutiktas palikus Bataviją. Aš įdėmiai stebėjau jį iki saulėlydžio, kol jis netikėtai išsklido į rytus ir į vakarus, apjuosdamas horizontą siaurute rūko juosta, panašia į ilgo žemo jūros kranto ruožą. Netrukus mano dėmesį patraukė tamsiai raudona mėnulio spalva ir neįprasta jūros išvaizda. Ji mainyte mainėsi, o vanduo buvo daug vaiskesnis negu paprastai. Nors aiškiai mačiau dugną, tačiau, išmatavęs gylį, įsitikinau, kad po laivo kiliu lygiai penkiolika sieksnių.

Pasidarė nepakenčiamai karšta, oras buvo pritvinkęs garų, kurie virto kamuoliais panašiai kaip lydant plieną. Artėjant nakčiai, nuščiuvo paskutinis vėjelio dvelksmas ir įsiviešpatavo tiesiog nenusakoma tyla. Žvakės liepsna laivo gale degė nė kiek nejuduliuodama, o ilgas plaukas, laikomas tarp pirštų, nėmaž nevirpėjo.

Tačiau kapitonas pasakė nematąs jokių pavojaus ženklų, o kadangi visą laiką plaukėm pavėjui kranto link, jis liepė nuleisti bures ir inkarą. Sargyba nebuvo pastatyta, ir laivo įgula, daugiausia malajiečiai, tingiai išsitiesė ant denio. Aš nulipau žemyn - lyg nujausdamas kažką bloga. Ir iš tiesų, viskas bylojo artėjant taifūną. Aš pasakiau savo nuogąstavimus kapitonui, bet jis mano žodžius nuleido negirdomis ir nuėjo nė nesiteikęs atsakyti. Tačiau nerimas neleido man miegoti ir apie vidurnaktį užlipau ant denio.

Pastatęs koją ant viršutinio trapo laiptelių, krūptelėjau nuo garsaus ūžesio - tarsi greitai būtų sukęsis malūno ratas, bet kol suvokiau, iš kur jis sklinda, pajutau, kad visas laivas sudrebėjo. Beje, šis smarkus vėjo gūsis pasirodė išganingas mūsų laivui. Koks stebuklas išgelbėjo mane nuo pražūties - tiesiog neišmanau. Priblokštas vandens smūgio, pamažu atsigodau ir pasijutau suspaustas tarp achterštevenio ir vairo.

Sunkiai atsistojau, suglumęs apsižvalgiau, ir pirmiausia į galvą šovė mintis, kad mus užnešė ant rifų, nes ir lakiausia vaizduotė nebūtų galėjusi sukurti tokio milžiniško ir putojančio vandenyno sūkurio, kuris mus buvo prarijęs. Po valandėlės išgirdau šaukiant seną švedą, kuris buvo įsėdęs į laivą prieš pat išplaukiant iš uosto. Aš šūktelėjau jam iš visų jėgų, ir netrukus jis atsvirduliavo į laivo galą.

Greitai paaiškėjo, kad mudu vieninteliai išlikę gyvi po šio nelaimingo atsitikimo. Visi, išskyrus mus, buvo nušluoti nuo denio; kapitonas ir jo padėjėjai, matyt, žuvo miegodami, nes kajutės buvo užtvindytos. Niekieno nepadedami, dviese vargu ar galėjome kaip nors gelbėti laivą, tuo labiau kad iš pradžių, apimti siaubo, kiekvieną akimirką laukėme pražūties.

Per pirmą audros gūsį mūsų inkaro grandinė, žinoma, nutrūko kaip virvelė, ir tik dėl to mes neapsivertėme. Milžinišku greičiu plaukėme pavėjui, o bangos ritosi per mus net nesuduždamos. Laivagalio špantai buvo visiškai išklibinti, ir visas laivas smarkiai apgadintas, bet mūsų begaliniam džiaugsmui siurbliai buvo nesugedę ir balastas beveik nepasislinkęs. Vėjas jau rimo, ir nebematėme didelio pavojaus; priešingai, baiminomės, kad jis visiškai nurims, nes buvome tikri, kad mūsų sudaužytas laivas neišvengiamai žus milžiniškose jūros platybėse.

Bet šis pagrįstas būgštavimas nepasitvirtino. Ištisas penkias paras mūsų sukežęs laivas plaukė tiesiog neišmatuojamu greičiu, genamas smarkaus vėjo, kuris, nors ir nesiautėjo kaip taifūnas, bet vis dėlto buvo daug baisesnis už iki šiol patirtas audras. Mūsų maistas visą tą laiką buvo truputėlis palmių cukraus, kurį per didelį vargą radome pirmagalyje.

Pirmąsias keturias dienas mus nešė su nedideliais nukrypimais į pietryčius ir pietus, ir mes, matyt, jau buvome nebetoli Naujosios Olandijos krantų. Penktąją dieną tiesiog nepakenčiamai atšalo, nors vėjas pakeitė kryptį tik vienu laipsniu į šiaurę. Patekėjo blyški geltona saulė, kuri, pakilusi tik keletą laipsnių virš horizonto, veik nespinduliavo šviesos.

Debesų nebuvo matyti, tačiau vėjas pūtė besikaitaliojančiais gūsiais. Apie vidurdienį - mūsų spėjimu - dėmesį vėl patraukė keista saulė. Ji nešvietė, o kažkaip niūriai ir blankiai švitėjo ir visiškai neatsispindėjo vandeny, tarsi jos spinduliai būtų buvę poliarizuoti. Prieš pat jai nusileidžiant į šėlstančią jūrą, šviesa disko centre staiga užgeso, tarsi ją būtų paskubomis užgesinusi nepaaiškinama jėga. Veltui mes laukėme šeštos dienos - ji man taip ir neatėjo, o senajam švedui nebeateis niekados.

Nuo to laiko mes buvome apsupti visiškos tamsos ir per dvidešimt žingsnių nuo laivo negalėjome nieko įžvelgti. Mus gaubė amžina naktis, nepagyvinta net fosforinio jūros spindesio, prie kurio buvome pripratę atogrąžose. Dar pastebėjome, kad nors audra tebesiautėjo su nemąžtančia jėga, aplinkui nebeputojo bangų mūša, kuri lydėjo mus iki šiol. Visur viešpatavo siaubas, nepermatoma tamsa ir tvanki, juoda tuštuma.

Prietaringa baimė pamažu užvaldė senojo švedo sielą, o aš buvau apimtas nebylios nuostabos. Mes nebesirūpinome laivu, nes tai būtų buvęs bergždžias darbas, ir, prisirišę kiek galima stipriau prie nulūžusio bizanstiebio, skausmingai žvelgėme į bekraštį vandenyną. Mes neturėjo...

Norint nustatyti, kokią dalį žemės sklypo užima ežeras, reikia atlikti matavimus ir skaičiavimus. Štai keletas būdų, kaip tai padaryti:

• Naudojant planą: Išmatuokite viso sklypo plotą ir ežero plotą plane. Padalinkite ežero plotą iš viso sklypo ploto, kad gautumėte ežero užimamą dalį.
• Naudojant GPS: Jei turite GPS koordinates, galite apskaičiuoti plotus naudodami specialią programinę įrangą.
• Rankiniai matavimai: Jei neturite plano, galite atlikti matavimus tiesiogiai sklype ir apskaičiuoti plotus pagal gautus duomenis.

Tarkime, kad viso sklypo plotas yra 1000 kvadratinių metrų, o ežero plotas yra 200 kvadratinių metrų. Tuomet ežeras užima 200/1000 = 0.2 arba 20% sklypo.

tags: #paveiksle #pavaizduotas #zemes #sklypo #planas #dali