Paupys - išskirtinis gyvenamasis rajonas Vilniuje, įsikūręs vaizdingame Vilnios upės slėnyje. Šis projektas, įgyvendintas bendrovės „Darnu Group“, yra puikus pavyzdys, kaip apleista industrinė teritorija gali būti paversta moderniu, gyvybingu ir daugiafunkciu rajonu. Išplėtoti apie 7 ha ploto teritorijai, kur vietoj žlugusios skaitiklių gamyklos iškilo gyvenamasis ir verslo kvartalas, prireikė ne tik 8 metų, bet ir daugiau nei 200 mln. Eur.
Kartu tai konkretaus Lietuvos NT sektoriaus etapo simbolis: štai pirmasis pakilimas iki 2008 m. ekonomikos krizės sostinei atnešė kvartalą, dabar vadinamą „Perkūnkiemiu“, o pastarasis NT sektoriaus klestėjimo laikotarpis - kvartalą „Paupys“.
Titulinė nuotrauka: „Darnu Group“ Paupio rajonas Vilniuje (arch. „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, „T.Balčiūno architektūros biuras“, „Ambraso architektų biuras“, „JP architektūra“ ir „Kančo studija“).
Įdomu tai, kad „Paupys“ vietinių ir svečių galvose tapo tam tikru standartu, mat, vos pasakius jo pavadinimą, auditorija žino ir vizualizuoja, apie kokį NT kalbama. Vertinimas visiškai subjektyvus - labiausiai pagal tai, kurio kvartalo pavadinimas linksniuojamas dažniausiai, taigi ir smarkiausiai įrėžęs įspaudą atmintyje ir įspūdį sąmonėje.
Ir skirtumų, simboliškai apibrėžiančių NT sektoriaus brandą, juose labai daug. „Perkūnkiemis“ yra tolokai nuo centro, tankiai pristatytas architekto fantazijos nepaliestų daugiaaukščių, stokojantis ne tik parkavimo vietų, bet ir socialinės infrastruktūros, orientuotas į ekonominio būsto pirkėjus.
„Paupys“ - visiškai priešingas: gerai suplanuotas, unikalios architektūros, derinantis trauką viešaisiais objektais ir suteikiantis privataus gyvenimo galimybę, daug dėmesio čia skirta ne tik būstų ar komercinių erdvių derinimui bei funkcionalumui, investuota ir į transporto, socialinės, kultūrinės paskirties objektus. Šiame projekte siekta pasiūlyti įvairovę, kad jis būtų prieinamas įvairioms socialinėms grupėms: nuo paprastesnių ekonomiškų butų iki sujungtų vieno korpuso turtinių vienetų į istoriškai brangiausiai kainavusį tokį būstą.
S. Survilaitė sako, kad jos vadovaujamai komandai malonūs visi apie projektą girdimi komplimentai, išskyrus vieną. „Nepatinka tik kai sako, kad „čia taip gražu kaip ne Lietuvoje“. Projektuodami ir statydami visuomet tikėjome, kad Lietuva būtent tokia ir yra, kad neturime kompleksuoti prieš didesnes valstybes ar labiau išsivysčiusias ekonomikas, senesnius miestus su ilgesnėmis istorijomis bei turtingesniais vystytojais.
Lietuva tokia yra. Ir pas mus atvažiuoja architektai, urbanistai pasisemti patirties, mes džiaugiamės, kad turime kuo dalintis“, - sako ji. Galima pridurti tik tiek, kad „Paupį“ projektavo, statė, plėtojo ir į jį investavo tik Lietuvos įmonės, tad jis išties vietos rinkos sukurtas produktas.
2022 m. kvartalas buvo atrinktas tarp 4 geriausių urbanistinių projektų didžiausios pasaulyje NT parodos MIPIM konkurse Kanuose, Prancūzijoje. Taip kol kas įvertinti tik tu Lietuvos projektai: 2025 m. tarp geriausių pateko ir Vilniuje kylanti Nacionalinė koncertų salė.
Naujasis Paupys. Šaltinis: MadeinVilnius.lt
S. Survilaitė teigia, kad jai svarbus pripažinimas Kanų konkurse, kur jautėsi visiškai visaverčiai atstovaudami Lietuvai ir konkuruodami su didžiausiais pasaulio plėtotojais.
Galima ieškoti gilių prasmių ar sudėtingų atsakymų, bet viskas yra gerokai paprasčiau: pirmiausia reikia mylėti savo miestą ir norėti jį ne gadinti, o kurti tokį, kur pats ir tavo vaikai norėtų gyventi, - sako įmonės vadovė.
Informacijos apie planus buvusioje „Skaiteks“ gamyklos teritorijoje statyti išskirtinį gyvenamąjį kvartalą galima rasti dar 2005 m. Tuomet vienai didžiausių šalyje susisiekimo infrastruktūros grupių HISK (tuomet „Panevėžio keliai“) priklausanti įmonė ilgus metus rengė detalųjį planą, ruošė projektus, vėliau valė užterštą teritoriją. 2016 m. pranešta, kad projektą už neskelbiamą sumą perka „Darnu Group“ (tuomet „MG valda“), mat infrastruktūros grupė nusprendė koncentruoti resursus prioritetinėse srityse kelių ir geležinkelių statyboje.
Paupio rajono istorija
Dabartinis Paupio rajonas nuo XVI a. iki 1939 m. buvo vadinamas Paplaujos priemiesčiu. Manoma, kad toks pavadinimas jam suteiktas dėl Paupio žemėse trykštančių šaltinių ir nuo kalno bėgančio vandens ir kilo iš baltarusiško žodžio „poplau“ (liet. Užliejama pieva), o Paupio pavadinimas atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo.
„Iki pat nepriklausomybės laikų Paupys buvo daugiausiai gamybinė teritorija. Žmonės čia apsigyveno maždaug nuo XVII amžiaus, nors Paupiui labai svarbus Subačiaus kelias žemėlapiuose jau žymimas nuo 1375 m., o gamybinės funkcijos teritorija prie Subačiaus vartų žymima nuo XIV a. pabaigos. Tai rajonas, turintis ilgą ir permainingą istoriją“, - pasakojimą pradeda gidė Asta Cicėnienė.
Mažoji Venecija Vilniaus pašonėje
Nuo XVI iki XX a. pradžios ant Vilnios upės daugiausia buvo statomi malūnai ir dirbtuvės. Juose gamintos kruopos, parakas, popierius ir miltai, o pats Paupys labiau priminė Veneciją nei Vilnių - jame gyvavo ištisa kanalų, užtvankų, malūnų ir salų sistema - dabartinis Tymo turgus buvo sala su vos viena gatve.
Po Paupį ekskursijas vedanti A. Cicėnienė pasakoja, jog dabartinė Aukštaičių gatvė buvo Perkasos (Kopanicos) kanalas, kurį kirsti buvo galima tilteliais, o tarp dabartinės Vilnios upės ir Aukštaičių gatvės buvo dar viena sala.
„Trečia sala prasidėjo netoli Bernardinų kapinių ir turėjo Saksų salos vardą, kuris kildinamas iš buvusio karaliaus Augusto III Sakso asmenvardžio. Dėl vaizdingo kraštovaizdžio - upės, kalvų, ir salų - žmonės į Paupį atvykdavo kaip į kurortą: pavaikštinėti, papiknikauti ir pabendrauti. Šiandien salų ir kanalų nebeliko, tačiau naujai atgimęs Paupio kvartalas kviečia vaikščioti, tyrinėti ir patiems rašyti naujas istorijas“.
Kultūros ir pramogų centras pramonės pašonėje
XIX amžiaus 7-8 dešimtmetyje Efraimas ir Dovydas Lipskiai Paupio gatvėje atidarė daugiau nei penkis dešimtmečius gyvavusią alaus ir spirito gamyklą. Netoli savo namų įkūrė dar ir šveicarišką sodą su restoranėliu, kuriame lankytojai galėjo ne tik paragauti įvairiausių gėrimų ar patiekalų, bet ir pasimėgauti vasarą veikiančiais teatro bei kėglinės paviljonais, fontanu, kiniškais maskaradais ir net koncertais, į kuriuos šeimininkas kviesdavo muzikantus iš tolimosios Italijos.
Tuo pat metu Paupyje veikė ir spynų fabrikas bei Samuilo Holšteino kailių ir odų išdirbimo fabrikas. Pastarasis kitu pavadinimu (Jono Vito) dirbo ir visos sovietinės okupacijos metu.
Lipskio fabriko vietoje sovietmečiu buvo įsikūrusi Vilniaus elektros matavimo technikos gamykla, kurią įveikė tik 2008-2009 m. krizė. „Dabar beveik toje pačioje vietoje įsikūrę verslo centras „Paupio verslo namai“ ir miestiečių pamėgtas „Paupio turgus“ su 20 restoranų, parduotuvėlių ir barų, tarp kurių ir specialiai Lipskio paveldui paminėti - mūsų atkurta „Lipskio alinė“, - sako „Darnu Group“ rinkodaros ir komunikacijos projektų vadovas Egidijus Sys.
Kiek vėliau, XX amžiuje Paupys apjungė ne tik gamybą, amatus ir pramogas. Karmeličių koplyčioje čia vokiečių okupacijos metu - 1942 m. - paslapčia buvo įkurta vienuolija. Tai buvo laikas, kai teko slėpti vienuolijos egzistavimą, nes okupantai vienuoles sodindavo į kalėjimą ar išveždavo darbams, tad jos stengėsi būti visiškai nepastebimos.
Smuklės pamatai integruoti į naujai pastatytą verslo centrą
Savo popieriaus malūną ir smuklę dabartinėje Vilniaus Aukštaičių-Zarasų g. Paupyje XVIII a. antroje pusėje įkūrė ir įvairiai skirtinguose šaltiniuose apibūdinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius bei Gardino seniūnas Antanas Tyzenhauzas.
Įvairiuose šaltiniuose teigiama, jog A. Tyzenhauzas buvo vienas didžiausių naujovių importuotojų ir Lietuvoje: iš Italijos jis parsivežė orkestrą, iš Paryžiaus - baletą, o iš Čekijos - aludarius ir vaistininkus. Dar labiau jis pakeitė Gardiną: iki XVIII amžiaus vidurio miestas buvo gūdi Lenkijos provincija, bet A. Tyzenhauzo laikais jis iškilo ir ėmė lygiuotis į Vakarų Europos centrus.
Tyzenhauzo iniciatyva Gardine įsteigta teatro mokykla su baleto trupe ir orkestru, pastatytas teatras, įkurta medicinos mokykla ir apie 80 manufaktūrų, į miestą taip pat buvo kviečiami žinomiausi to meto kultūros ir politikos veikėjai. Savo lėšomis Gardine jis įkūrė pirmąjį valstybėje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą, biblioteką, baleto mokyklą.
Nors A. Tyzenhauzas ir buvo vienas labiausiai išprususių Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir politikos veikėjų, atskiri šaltiniai pasakoja, kad jis nebuvo švelnaus charakterio ir jo šventėse net svečiai iš aplinkinių kaimų būdavo prievarta verčiami šokti.
Tuo tarpu A. Tyzenhauzo malūno ratus Paupyje suko ne Vilnia, o nuo Subačiaus kalvyno ištekantis vandeningas upelis, greičiausiai Drujos, kurio šiuo metu jau nebėra.
„Įdomu ir tai, jog Paupyje buvusiuose bent trijuose malūnuose malami buvo visai ne miltai. Juose iš skudurų buvo gaminamas popierius. O šalia malūno XVIII amžiuje A. Tyzenhauzo pastatytos smuklės fragmentai išliko iki šių dienų“, - sako gidė.
Apie pačią smuklę daug informacijos nėra išlikę, tačiau atidengus jos pamatus vykdytų architektūros tyrimų metu nustatyta, jog 1798 m. Paplaujos ir Užupio dalies plano eksplikacijoje pastatas pažymėtas kaip užvažiuojamieji namai (Oberza). Tai XIX a. pabaigai-XX a. m. Smuklės pamatai buvo atrasti ir atidengti 2018 m. archeologinių tyrimų metu, statant septintąjį Paupio kvartalą, bei įtraukti į Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių sąrašą.
„Turėjome pasirinkimą konservuoti radinius, kas reiškia, jog po ištyrimo smuklės rūsys ir pamatai būtų vėl užpilti žemėmis, užstatyti ir neprieinami visuomenei. Pasirinkome juos įveiklinti. Šis sprendimas verslo centro „Paupio Darboteka“ statybas pratęsė dar metams, nes XVIII a. smuklės pamatus sutvirtinome ir „įvilkome“ į šiuolaikinę funkciją - juos dabar galima pamatyti požeminiame parkinge ir dalyje komercinių patalpų”, - sako E. Sys.
Tymo kvartalas - klestėjo amatai ir... viešnamiai
Dar viena anuomet klestėjusios Paplaujos sala buvo Tymo kvartalas, kuriame buvo vos viena gatvė 1808 metų Vilniaus plane pavaizduota tarp Užupio ir Paupio tiltų, iš vakarų atskirta kanalu. Jame buvo apdirbamos odos, audžiami audiniai, čia gyveno ir dirbo kiti smulkūs amatininkai.
Žinomos net kelios dabartinio Tymo (Safijanikų) kvartalo pavadinimo kilmės versijos. Anot gidės A. Cicėnienės, pagal vieną jų, pavadinimas kildinamas iš asmenvardžio - nuo seno čia gyvenusių pirklių Safjanų giminės. Kita, populiaresnė versija - jog čia amatininkai išdirbdavo geriausią, minkštą ir itin ploną odą, tymą, nuo kurio ir kilo pavadinimas.
„Kiek egzotiškesnė istorija yra tai, jog čia buvo pigiausi viešnamiai, kurie dar vadinti kantrybės ar pakantumo namais. Anot, Vilniaus istorijos žinovo ir daugybės knygų apie Vilnių autoriaus Antano Rimvydo Čaplinsko, tarpukariu Tymo gatvės viešnamiai klestėjo - ten buvo savotiškas „raudonųjų žibintų“ kvartalas.
Šaligatviais lėtai slankiodavo vyrus medžiojančios vadinamosios budėtojos, kurios ypač kibdavo prie kariškių ir studentų. Po Antrojo pasaulinio karo Tymo kvartalas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, o dabar per jį nutiestas kelias, vedantis į Subačiaus gatvę ir Markučius“, - pasakoja A. Cicėnienė.
Paupio rajono vaizdas. Šaltinis: DarnuGroup.lt
Architektūriniai Sprendimai ir Kūrybinės Komandos
Teritoriją įmonė įsigijo su galiojančiu detaliuoju planu, buvo parengti ir pagrindinių etapų projektiniai sprendimai, tačiau dalis jų buvo iš esmės pakeisti.
Nors jau pačioje pradžioje, dar rengiant detalųjį planą, buvo numatyta, kad šiame kvartale nebus vientisos architektūros, šią idėją sustiprino sprendimas projektuoti objektų pakviesti 7 architektų biurus: „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros liniją“, T. Balčiūno architektų biurą, Kančo studiją, „JP architektūrą“ ir Ambraso architektų biurą.
„Dirbti su skirtingomis architektų komandomis nebuvo sudėtinga, nes sklypai iš esmės yra individualūs. Taip, tai reikalauja didesnių įmonės resursų, bet nenorėjome, kad kvartalas būtų vienodas. Pradedant projektavimą, statybą buvo labai svarbu nuspręsti, koks bus kvartalas - jo charakteris“, - pasakoja S. Survilaitė.
Paklausta, ar pasiekti gerų rezultatų leido tai, kad nesiekė architektų komandoms pernelyg kišti savo vizijos, ji sako pastebinti, kad rinkoje šiuo klausimu daug komercializmo.
„Liūdina, kad vystytojai verčia architektus taupyti, rinktis prastesnes medžiagas, sprendimus, o architektūros industrija progresuoja mažiau, nei galėtų. Pradėję dirbti su naujais architektais dažnai pirmuose pristatymuose girdime daug argumentų, kad sprendiniai labai „racionalūs“ arba „ekonomiški“, kai to net nekoduoji kaip pagrindinės užduoties. Turbūt pamirštame esmę, kas yra kokybiška architektūra“, - sako S. Survilaitė.
„Tai nereiškia, kad neieškome racionalių sprendimų, - nebūtų labai tvaru leisti pinigus dalykams, kurie nėra būtini ir daromi tik dėl grožio ar puikybės“, - priduria pašnekovė.
Vienas esminių dalykų, kuris pakeistas nuo pradinės vizijos, - vietoj vienos iš gyvenamųjų dalių atsirado komercinis kompleksas, kuriame šiandien veikia biurai, maitinimo įstaigų gausus turgus. Apskritai komercinių ir kultūrinių funkcijų gausa kvartale leido pasiekti vieną pagrindinių plėtotojos užsibrėžtų tikslų - gyvybingumą.
S. Survilaitė sako, jog vienas svarbiausių dalykų, kuriuo gali pasidalinti iš šios patirties, - kad pačioje pradžioje reikia įvertinti būsimus gyvenimo-darbo-laisvalaikio scenarijus ir pagalvoti apie žmones, skirtingas jų amžiaus kategorijas ir pan.
„Kad suprastum, koks turi būti kvartalas ir kokius gyvenimo scenarijus užduosi skirtingoms grupėms. Tik tada gali eiti projektuoti ir statyti. Nesėkmių atvejais matome, kad kvartale susikoncentruoja tik tam tikro amžiaus arba finansinių pajėgumų žmonės. Tuomet pagrindinė problema būna susijusi su kvartalo valdymu, gyvybingumu“, - aiškina ji.
Prieš pradėdami projektą diskutavome, kaip jį matome. Dalyvavo visi architektai, statybų įmonės ir pan. Neseniai tą įrašą peržiūrėjome. Tuomet kalbėjome, kad norime, jog kvartalas būtų gyvas, kad čia norėtų ateiti, būti žmonės - ne tik gyventi, bet ir vaikščioti, praleisti laiką.
Jeigu reikėtų vardinti sėkmes, tai, kad mums pavyko sukurti gyvą, draugišką miestą, mums yra didžioji sėkmė, - sako S. Survilaitė.
Verta dėmesio yra kvartalo struktūra. Iš viso čia yra 115.000 kv. m ploto pastatų - kiek daugiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus prekybos centre „Akropolis“, įskaičiuojant jame esantį verslo centrą.
Iš viso „Paupyje“ yra ne tik virš 900 butų, bet ir 2 verslo centrai, veikia kino teatras, sporto klubas, 30 restoranų, kavinių ir barų, 10 parduotuvių, įvairių įstaigų, sporto, meno studijų ir t. t. Visa tai papildo skverai, alėjos, aikštės su fontanais.
S. Survilaitė sako, jog viena sritis, kurioje turėjo gal kiek didesnių iliuzijų, - kad į kvartalą pavyks pakviesti daugiau kūrybinių industrijų atstovų.
„Nelabai pavyko jų įtikinti ar pritraukti. Bet iš esmės (komercinė dalis - VŽ) nėra vien savaime nutikę dalykai: mes, suvokdami pirmų aukštų funkcijų svarbą, didžiosios dalies šių patalpų nepardavėme, o nuomojome, taip reguliuodami paskirtis ir tai, kokios įmonės ten turėtų įsikurti.
Taip darėme, kad neatsirastų 5 odontologijos kabinetai ar grožio salonai, o būtų skirtingos funkcijos, patenkinančios skirtingus žmonių poreikius“, - aiškina ji.
Pašnekovės teigimu, sprendžiant ir dėl konkretaus nuomininko, svarbiau buvo, kaip atrodys konkreti paslauga, o ne kiek nuomos pajėgia mokėti verslas.
Investicijos ir Vertės Kūrimas
S. Survilaitė sako, kad jai labiau patinka plėtoti didesnius projektus, nes taip galima kuri vertę ne tik tinkamai suplanuojant kvartalą.
„Pirkėjas ar nuomininkas gauna ne tik butą, patalpą, bet ir aplinką, gyvenimo būdą. Didesni kvartalai biudžeto prasme leidžia daryti dalykus, tokius kaip kino teatras, turgus ar meno instaliacijos. O šie mažiau komerciniai objektai kuria vertę visam kvartalui. Turbūt meno kūriniai nėra būtini, bet ar jie suteikia tam tikrą prasmę, pridėtinę vertę? Be abejo. Lygiai taip pat su kiekviena maža detale. Dirbantys mūsų sektoriuje žino, kaip sudėtinga priimti tokius sprendimus“, - teigia ji.
Anot pašnekovės, vienas jos vadovaujamos įmonės principų - susilaikyti nuo pagundos uždirbti daugiau, o šioje srityje didesni projektai taip pat padeda išlaikyti balansą.
„Galima uždirbti ir statant gražius projektus, ne visada ta paskutinė pelno ar nuostolio eilutė yra geriausias komplimentas. Be abejo, verslas turi uždirbti, bet turime nepamiršti balanso su išliekamąją verte ir to, kaip kvartalai atrodys po daugelio metų. Taigi verta atsilaikyti prieš pagundą sutaupyti pigesniam fasadui, paprastesnėms trinkelėms, nepadarytiems traukos objektams“, - mano S. Survilaitė.
Sigita Survilaitė, UAB „Darnu Group“ vadovė. Šaltinis: vz.lt
Į „Paupį“ plėtotoja investavo daugiau, nei planavo, nes kurdama kvartalą įsigijo dar papildomų sklypų, taip pat įtakos turėjo ir turbulencijos rinkoje. Visgi, apskritai vertinant, S. Survilaitė sako, kad projektas iškilo palankiu NT rinkos ir ekonomikos laikotarpiu.„Dėl grąžos diplomatiškai pasakysiu, kad projektas atliepia mūsų grąžos lūkesčius, nors turėjome ir COVID-19 pandemiją, ir karą - viską. Grąža buvo šiek tiek didesnė, nei planavome, bet mes planuojame konservatyviai. Vieni etapai buvo labiau pelningi, kiti - pelningi tik simboliškai. Šiandien turbūt lengva kalbėti, nes visą tą laiką NT rinka augo, o didesnių svyravimų, kaip buvo 2008 m., neturėjome“, - kalba S. Survilaitė.
Kaip Rinka Įvertino Paupį
Įdomu ir tai, kaip didėjo būstų kaina projekte. Pavyzdžiui, dar 2020 m. statant vienus pirmųjų namų, butą su daline apdaila čia buvo galima įsigyti už 2.500 Eur/kv. m, o viename paskutinių etapų plėtotoja parduodama itin didelį būstą fiksavo virš 9.600 Eur/kv. m kainą.
„Rinka smarkiai augo ir nuo pradžios iki 2024 m. pabaigos mūsų pardavimo kainos skiriasi kartais. Pradžioje nemažai būstų buvo perkama investicijai, todėl antrinė rinka „Paupyje“ visuomet buvo gana aktyvi, nes būstus investicijai pirko su skirtinga perspektyva: vieni - norėdami nuomoti, kiti galbūt šiek tiek paspekuliuoti anksčiau už kitus patikėję, kad tas kvartalas bus vertas daugiau, nei buvo vertinamas tuo konkrečiu metu“, - apie būstų vertės situaciją sako S. Survilaitė.
Pavyzdžiui, rekordinio dydžio sandorį „Paupyje“ VŽ komentavęs ekspertas teigė, kad „kvartalas yra pasiekęs savo aukščiausios vertės tašką“, o pernai kvartale registruota 13 itin brangių būsto sandorių.
„Rinka visuomet yra geriausias ekspertas, - paklausta nuomonės apie šiuos faktus, sako S. Survilaitė. - Kalbant apie rekordinius sandorius, paaiškinimas gana paprastas - pažiūrėkite į tų būstų dydžius. Dažnai statybų pradžioje žmonės pirko keletą butų ir juos jungė.
Be abejo, „Paupyje“ visada buvo labai didelis skirtingų būstų pasirinkimas: nuo paprastų, ekonomiškų iki didelių su išskirtinėmis pridėtinėmis vertėmis - terasomis, puikiais vaizdais, aukštomis lubomis. Žmonės, įsigiję turtą su daline apdaila, dažnai gana nemažai investuoja į interjerą, baldus.“
„Darnu Group“ skelbia, kad „Paupį“ kūrė atsižvelgdama į senosios Vilniaus dalies kontekstą ir norėjo, kad rajonas architektūra, funkcijomis ir atmosfera taptų šiuolaikine senamiesčio dalimi, pratęsdamas jį geografiškai ir idėjiškai.
„Žinoma, „Paupį“ matome kaip sėkmingą projektą, ir ne tik komercine prasme. Atgaivinti tokią miesto dalį centre, Vilniaus senamiestyje, kur baigiasi UNESCO saugomo senamiesčio riba, yra didelė atsakomybė. Ir kai pavyksta neblogai, atsiranda pasididžiavimo jausmas“, - kalba S.
Štai Paupio rajono plėtros etapai ir juose dalyvavę architektai:
- I kvartalo projekto autoriai: arch. A. Ambrasas, A. Klimas, R. Bimba.
- II kvartalo projekto autoriai: arch. V. Gerliakas, S. Špakovskas, A. Palekas.
- III kvartalo projekto autoriai: arch. G. Čaikauskas, L. Naujokaitienė, D. Čaikauskienė.
- IV kvartalo projekto autoriai: arch. T. Balčiūnas, V. Avreicevič, M. Bliujus.
- „Paupio“ verslo namų kvartalo projekto autoriai: arch. A. Ambrasas, A. Klimas, R. Bimba.
- Projekto vadovas - inž. R. Šiurkus.
- Bendrųjų erdvių interjero ir stogo terasos projektų autoriai - arch. R. Mikulionis, A. Sinkevičius, A. Vyšniauskaitė.
- „Pasakos“ ir „MV group“ interjero projektų autorės - arch. I. Venckaitytė, A. Venckaitė.
tags: #paupio #gyvenamasis #rajonas