Lietuvoje aptinkamos dvi žalčių rūšys: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) ir lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca). Šiame straipsnyje aptarsime geltonskruostį žaltį, nes jis kur kas dažniau sutinkamas mūsų kelyje. Geltonskruostis žaltys - tai nepavojinga, tačiau dažnai klaidingai su gyvatėmis painiojama roplių rūšis.
Šis elegantiškas gyvūnas pasižymi puikiais plaukimo gebėjimais ir gyvena įvairių vandens telkinių pakrantėse. Lietuvoje jis dažnai aptinkamas prie ežerų, upių ir kitų drėgnų buveinių, kur maitinasi ir veisiasi.
Geltonskruosčio žalčio atpažinimas
Paprasčiausias ir saugiausias būdas atskirti žaltį - ieškoti ryškių geltonų ar oranžinių dėmių už galvos, kurios yra unikalus šios rūšies požymis. Geltonos dėmės kaip karūna. Geltonskruosčio žalčio geltonos ar oranžinės dėmės už galvos primena karūną ir yra lengviausias būdas atskirti jį nuo kitų roplių.
Susidūrę su ropliu gamtoje, būkite atsargūs ir stenkitės jo neliesti - net jei tai nenuodingas žaltys ar gluodenas. Lietuvoje aptinkamos trys pagrindinės roplių rūšys, kurios dažnai painiojamos - geltonskruostis žaltys, paprastoji angis (gyvatė) ir gluodenas. Šių roplių atpažinimas yra svarbus, nes tik viena iš jų - angis - yra nuodinga ir potencialiai pavojinga.
Žalčio patinas, patelė ir jauniklis: skirtumai
Geltonskruostį žaltį (Natrix natrix) patiną, patelę ir jauniklį galima atskirti pagal tam tikrus fizinius ir elgesio skirtumus:
- Patinai: yra smulkesni ir trumpesni nei patelės. Jų kūno ilgis siekia apie 80-100 cm, o svoris yra mažesnis. Patinų kūnas yra plonesnis ir galva proporcingai mažesnė.
- Patelės: yra didesnės ir ilgesnės nei patinai. Jų kūno ilgis gali siekti 120-150 cm, o kūnas yra storesnis ir masyvesnis. Patelės galva yra didesnė, o kūno proporcijos apvalesnės. Patelės elgesys yra atsargesnis, ypač kai jos ruošiasi dėti kiaušinius.
- Jaunikliai: yra žymiai mažesni už suaugusius, jų ilgis siekia vos 15-20 cm. Jauniklių raštai ryškesni, o geltonos dėmės už galvos - kontrastingesnės oranžinės ar geltonos spalvos. Jaunikliai yra labai judrūs ir baikštūs, dažniausiai slepiasi po akmenimis, medžių kamienais ar lapų krūvomis.
Veisimasis ir palikuonys
Žalčių veisimosi sezonas priklauso nuo klimato sąlygų. Lietuvoje veisimosi laikotarpis prasideda balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, kai oras sušyla. Žalčiai susirenka į specialias veisimosi vietas, kur patinai varžosi dėl patelių.
Patelės kiaušinius deda birželio-liepos mėnesiais. Viena patelė padeda 10-50 kiaušinių, priklausomai nuo jos dydžio ir amžiaus. Žalčio kiaušiniai yra ovalios formos, su minkštu, odiniu lukštu, baltos arba šviesiai kreminės spalvos. Kiaušiniai vystosi savarankiškai, be tėvų priežiūros, ir jiems išsiristi reikia 6-10 savaičių, priklausomai nuo aplinkos temperatūros.
Skirtingai nuo daugelio kitų gyvūnų, žalčiai nesirūpina savo jaunikliais. Išsiritę jaunikliai yra visiškai savarankiški ir turi patys rasti maisto bei slėptuves.
Mityba ir medžioklė
Geltonskruostis žaltys yra aktyvus plėšrūnas, kuris maitinasi įvairiais smulkiais gyvūnais. Žaltys medžioja grobį kone ištisą dieną, tačiau aktyviausias būna ryte ir vakare. Įdomu tai, kad žalčio mityba keičiasi priklausomai nuo metų laiko ir gyvūno amžiaus.
Jaunikliai dažniausiai maitinasi smulkesniais bestuburiais ir buožgalviais, o suaugę žalčiai gali praryti net didesnes varles ar smulkesnes žuvis. Žaltys auką praryja gyvą, nesukramtęs, kąsdamas ir rydamas ją galva į priekį. Nors žalčio nasruose yra smulkūs dantukai, jie skirti ne aukai sukramtyti, o jai sulaikyti, kad negalėtų pabėgti.
Garsai ir gynyba
Priešingai nei kai kurie kiti ropliai, geltonskruostis žaltys nėra garsus gyvūnas ir negali išgauti tokių aiškių garsų kaip, pavyzdžiui, gyvatės barškuolės. Šnypštimas yra pagrindinis žalčio skleidžiamas garsas. Kai žaltys jaučiasi užpultas ar suerzintas, jis gali garsiai šnypšti, išleisdamas orą pro burną. Šis garsas yra apsauginis ir skirtas atbaidyti galimus užpuolikus. Kai kurie žalčiai, jausdami pavojų, gali skleisti tylų, žemą šnypštimą, kuris primena šniokštimą.
Įdomu tai, kad gindamiesi žalčiai kartais naudoja ne tik garsus, bet ir apsimetinėja negyvi - jie gali apsiversti ant nugaros, išsižioti, iškišti liežuvį ir išskirti nemalonaus kvapo skystį iš analinių liaukų.
Geltonskruosčiai žalčiai / Grass snakes.
Žiemojimas
Geltonskruosčiai žalčiai, kaip ir kiti ropliai, yra šaltakraujai gyvūnai, kurių kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Ruošimasis žiemai prasideda ankstyvą rudenį, kai žalčiai pradeda gausiau maitintis ir kaupti riebalų atsargas. Jie tampa mažiau aktyvūs ir pradeda ieškoti tinkamų žiemojimo vietų.
Žalčiai žiemos miegui pasirenka vietas, kurios yra sausos, apsaugotos nuo šalčio ir giliai po žeme (bent 50-100 cm gylyje), kur temperatūra išlieka pastovi ir esant neigiamai temperatūrai nenukrenta. Ideali temperatūra žalčių žiemojimui yra 2-5 °C. Žiemos miego metu žalčių medžiagų apykaita stipriai sulėtėja - sumažėja širdies ritmas, kvėpavimas tampa retesnis, o kūno temperatūra nukrenta.
Pavasarį, kai oro temperatūra pakyla virš 10 °C, žalčiai pamažu pabunda ir išlenda iš savo žiemaviečių. Pirmieji paprastai pasirodo patinai, kurie pradeda ruoštis veisimosi sezonui. Patelės išlenda vėliau.
Įdomūs faktai apie žalčius
- Apsimetimas gyvatėmis.
- Apsimetimas negyvais.
- Ilgaamžiškumas.
- Puikūs plaukika.
- Liežuvio funkcija. Žalčiai, kaip ir kiti ropliai, naudoja savo dvišakį liežuvį ne maistui, o kvapams aptikti.
- Mitologija ir kultūra. Lietuvių mitologijoje žaltys buvo namų dievaitis, siejamas su derlingumu, gerove ir namų apsauga.
- Oda. Žalčiai periodiškai neriasi iš senos odos, taip augdami ir atsinaujindami.
- Nykstanti rūšis.
- Natūralūs priešai. Žalčių natūralūs priešai yra gandrai, garniai, lapės, šermuonėliai, žebenkštys ir didesnės plėšrios žuvys.
- Unikali žalčio virškinimo sistema.
Žalčiai Aukštumalos pelkėje
Aukštumalos pažintinis takas, kurio ilgis į abi puses yra 2400 metrų, įkurtas Aukštumalės telmologiniame draustinyje. Draustinis įsteigtas norint renatūralizuoti ir išsaugoti Aukštumalės pelkinę ekosistemą, pasižyminčią ežerokšnių kompleksais, savitomis biocenozėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija.
Aukštumalos aukštapelkėje aptiktos europinės svarbos buveinės, kurios atitinka Natura 2000 buveinių klasifikaciją ir kurias būtina tausoti bei išsaugoti. Tai natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti lapuočių miškai. Buveinėse aptikta nemažai augalų bendrijų, tarp kurių 2 įtrauktos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą (LRK). Pelkėje yra aptiktos: 78 vabzdžių, 6 varliagyvių, 5 roplių faunos rūšys. Paukščių (veisimosi metu) stebėta 88 rūšys, iš jų 17 įtraukta į LRK. Taip pat 17 rūšių yra įtrauktos į ES Paukščių apsaugos direktyvą. Žinduolių - 26 rūšys. Į LRK įtrauktos 4 rūšys.
Lankydamiesi pelkėje neužmirškite, kad joje gyvena paprastosios angys (gyvatės). Jų įkandimas turėtų neigiamų pasekmių Jūsų sveikatai. Todėl jokiu būdu nebandykite šių roplių gaudyti. Aukštumalos pelkė yra retai lankoma žmonių, todėl ji yra svarbi kaip poilsio bei maitinimosi vieta įvairių gyvūnų atžvilgiu.
Pagrindinės grėsmės kylančios Aukštumalės telmologinio draustinio ekosistemai yra pelkės eutrofikacija, kurios priežastis - intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Iš natūralios pelkės, kurios plotas buvo beveik 2500 ha, liko tik apie 900 ha. Ši dalis yra paskelbta telmologiniu draustiniu.
Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus. 1900 m. vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą - monografiją “Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”, kuri 2002 m. buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista pavadinimu “C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal” (K.A. Vėberis ir Aukštumalos aukštapelkė). Todėl Aukštumalos pelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu.
