Valstybinio Turto Privatizavimo Patirtis Lietuvoje (1991-1994)

1991 metų kovo mėnesį po daugelio diskusijų priimtas valstybinio turto privatizavimo įstatymas. Tas įstatymas kartu su nuosavybės, įmonių, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų ir privačių įmonių įstatymais atvėrė galimybes iš esmės pertvarkyti ekonominius santykius. Ryžtingai buvo pakeista sovietinė administracinė komandinė ekonomika į rinkos ekonomiką.

Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Buvo pradėtas privatizavimo procesas siekiant didinti ūkio efektyvumą, išlaisvinti iniciatyvą, leisti žmonėms reikštis ekonomikoje pagal savo polinkius, sugebėjimus, siekius. Privatizavimas suteikė žmonėms galimybes imtis verslo, pradėti savarankišką ekonominį gyvenimą, tapti savininkais.

Siekiant žengti į laisvą rinkos ekonomiką, norint, kad privatizavimas turėtų lemiamos įtakos ekonomikos efektyvumui, verslo plėtojimui, buvo sudarytos prielaidos kuo didesniam Lietuvos žmonių skaičiui įsijungti į naująjį ekonominį gyvenimą. Savininkais galėjo tapti Lietuvos žmonės ir valstybė. Pasaulinė praktika rodo, kad valstybinės nuosavybės įmonės dažniausiai dirba blogiau. Lietuvoje pradėtas masinis privatizavimas (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą.

Apie privatizavimą šiuolaikiniame pasaulyje imta kalbėti dviem pastaraisiais XX a. dešimtmečiais. Mokslo darbuose privatizacijos supratimas gana siauras, kai ji sutapatinama tik su valstybinės nuosavybės perdavimu privačiam sektoriui.

Privatizacija siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efektyvumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kartais privatizacija vadinama dereguliavimo procesas, kai atsisakoma tiesioginio valstybinio reguliavimo arba sumažinama valstybinio reguliavimo apimtis privačiame sektoriuje; liberalizacija ir kt. procesai.

Šio straipsnio tikslas - remiantis mokslo darbais, loginės analizės būdu atskleisti privatizacijos pokomunistinėse šalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumo problemą. Motyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįstas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip „Telekomas“ ar „Mažeikių nafta“.

Apskritai mokslo darbų analizė išryškina skirtingą požiūrį į privačias kompanijas ir valstybinius institutus: privataus sektoriaus įmonės laikomos dinamiškomis, produktyviomis, jų veikla žymiai efektyvesnė už biurokratinių valstybinių institutų veiklą.

Valstybinį sektorių ir jo verslumo galimybes imta siaurinti, taikant įvairius privatizacijos metodus, ir šalyse, kurių valstybinis sektorius tradiciškai nebuvo labai mažas, ir šalyse, kur jis buvo nedidelis. Privatizacijos procesas, prasidėjęs Vakarų šalyse, vėliau paplito besivystančiose ir kt. šalyse.

Ir nors neokonservatizmo idėjų populiarumas prigeso, nuostata, jog valstybė nesugeba efektyviai ūkininkauti, išliko. Iki šiol įvairiuose pasaulio kraštuose realizuojamos labai įvairios privatizavimo programos.

Nors visas šalis galima suskirstyti į grupes pagal labai skirtingą jų išsivystymo lygį, skirtingus privatizavimo tikslus ar motyvus, skirtingas socialines ir ekonomines tradicijas ir kt., visas šalis vienija esminis bendras bruožas - privatizacija įgyvendinama konkurencinėje rinkos aplinkoje, tolygiai evoliucionuojant rinkos ekonomikai ir dominuojant privačiam sektoriui.

Privatizacijos metu valstybinis sektorius siaurinamas nežymiai. Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: faktiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais.

Valstybinės nuosavybės dalis ekonomikoje mažinama, privatizuojant valstybei priklausantį ir plečiant privatų sektorių. Antrasis valstybės ekonominio vaidmens pasireiškimo aspektas, tiesiogiai susijęs su valstybinio valdymo bei socialinio aprūpinimo tradicijomis įvairiose šalyse ir šiuolaikiniame pasaulyje, nusakomas dviem rodikliais: centralizuotų valstybės išlaidų ir BVP santykio bei centralizuotų valstybės pajamų ir BVP santykio rodikliais.

Formaliai bet kurioje istorinėje epochoje vienokį ar kitokį valstybės turto ar naudojimosi juo teisių perdavimą bei valstybės valdymo funkcijų perleidimo privatiems asmenims aktus būtų galima vadinti privatizavimu.

Privatizavimas Lietuvoje 1991-1994 metais

Nuo privatizavimo pradžios (1991) iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje privatizuoti 5148 objektai, arba 78 proc. visų privatizuotinų. Iš šio skaičiaus 2492 didelės ir vidutinės įmonės (privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 2310 mln. Lt) privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2611 smulkių objektų (privatizuotas valstybinis kapitalas - 74 mln.Lt) parduota aukcionuose, 10 įmonių (privatizuotas valstybinis kapitalas - 453 mln. Lt) parduota skelbiant geriausiam verslo planui parengti bei 42 objektai (privatizuotas valstybinis kapitalas - 24 mln. Lt) parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą.

Privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 3098 mln. Lt arba 81 proc. viso privatizavimo programas įtraukto privatizuotino valstybinio kapitalo. Privatizuotų įmonių valstybinis kapitalas su įmonėse likusia valstybės dalimi sudaro 3848 mln. Lt, arba 43 proc. į privatizavimo programas įtrauktų įmonių viso valstybinio kapitalo, nes į privatizavimo programas yra įtraukta nemažai specifinės paskirties įmonių, kurios privatizuojamos tik 10 procentų.

Pažymėtina, kad įtraukimo į privatizavimo programas privatizuojamų įmonių sukaupto akcinio kapitalo vertė sudarė apie 470 mln. Analizuojant privatizavimo procesą 1991 - 1994 metais, galima teigti, kad jis vyko gana aktyviai. Pagal įmonių skaičių 1991 m. privatizuota 16 proc., 1992 m. - 44 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 16 proc. visų privatizuotinų įmonių, tačiau pagal privatizuojamą valstybinį kapitalą 1991 m. privatizuota 3 proc., o 1992 m. - 29 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 31 proc.

Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos prekybos, visuomeninio maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonės. Šios įmonės dažniausiai buvo privatizuojamos parduodant aukcionuose. 1991 m. aukcionuose parduota 78 proc., o 1992 m. - 55 proc. tais metais parduotų objektų. Tačiau privatizuojamo valstybinio kapitalo atžilgiu šios įmonės sudarė nežymią dalį.

Privatizavimo pradžioje privatizuoti dideles įmones sekėsi sunkiai. Daugelis jų buvo privatizuojamos mažinant akcijų pardavimo kainą iki jų normalios vertės arba nukainuojant tų įmonių ilgalaikį turtą, ir tokiomis sąlygomis jų privatizuoti napavykdavo. Tačiau 1993 m. privatizavimas suaktyvėjo, ir įmonės, kurių anksčiau niekas nepirko, buvo privatizuotos, kai kurios net su ažiotažu, o Centrinė privatizavimo komisija apkaltinta “turtu dalijimu veltui”.

Privatizuota valstybinė įmonė “Banga”, Vilniaus kuro aparatūros gamykla, Marijampolės valstybinė pieno konservų įmonė, valstybinė įmonė “Vingis”, valstybinė įmonė “Remeda”. Tačiau kai kurios didelės įmonės viešo akcijų pasirašymo būdu nebuvo privatizuotos, jų privatizavimas toliau vyko skelbiant konkursus geriausiam verslo planui parengti.

Ūkio šaka, kurioje privatizuota didžiausia valstybinio kapitalo dalis, yra pramonė. Pramonės įmonių privatizuotas valstybinis kapitalas, įskaitant ir akcinį, sukauptą iki privatizavimo pradžios, sudaro 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Kitų ūkio šakų privatizuoto valstybinio kapitalo lyginamasis svoris viso privatizuoto kapitalo atžvilgiu yra gerokai mažesnis: statybos srityje privatizuota 11 proc., prekybos ir visuomeninio maitinimo - 7 proc., transporto - 3 proc.

Viso ūkio valstybinio kapitalo daugiausia - 37 proc. - privatizuota 1993 metais, o pramonės -1994 m. Tai paaiškinama tuo, kad 1994 m. skelbiant konkursą geriausiam verslo planui parengti parduotos kelios didelės įmonės, kurias ankstesniais metais mėginta privatizuoti viešo akcijų pasirašymo metu. Tarp jų Jonavos “Azotas”, Panevėžio “Ekranas”, Vilniaus “Sigma”, Kauno “Elektra”, Valstybinė Kėdainių chemijos gamykla.

Pažymėtina, kad konkursuose dažniausiai varžosi nedidelės asmenų grupės, kurios disponuoja didelėmis pinigų sumomis. Daugiausia valstybinio kapitalo yra privatizuota akcijų pasirašymo būdu apie 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo (įskaitant ir iki privatizavimo sukauptą akcinį). Pažymėtina, kad šiuo būdu daugiausia įmonių ir valstybinio karitalo parduota už Centrinės privatizavimo komisijos nustatytą pradinę kainą: 59 proc. akcijų pasirašymo būdu privatizuotų įmonių bei 54 proc. viso akcijų pasirašymo būdu parduoto valstybinio kapitalo.

Padidinus pradinę kainą, parduota 16 proc. įmonių ir 7 proc. valstybinio kapitalo; mažesnė už pradinę kainą parduota atitinkamai 9 ir 14 proc.; nominalinė vertė - atitinkamai 8 ir 14 procentų. Privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu, gana aktyviai dalyvavo visos investitorių grupės: įmonių darbuotojai pirmenybės teisę įsigijo 19 proc., investicinės akcinės bendrovės - 21 proc., asmenys bei fizinių asmenų grupės per viešą akcijų pasirašymą - 30 proc., privatizuotų įmonių akcininkai ir įmonių darbuotojai pirkdami likusį valstybinį kapitalą - 7 proc. šiuo būdu privatizuoto valstybinio kapitalo. Valstybei liko apie 23 proc.visų privatizuotų įmonių valstybinio kapitalo, kurio dalis nustatyta tvarka perduodama investicijų fondui, kita dalis išperkama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. nutarimu Nr. 1063 “Dėl privatizuotų įmonių valstybei priklausančių akcijų pardavimo tvarkos” (jau išpirkta 236 mln.

Analizuojant privatizavimo už laisvai konvertuojamą valiutą eigą, išryškėja kainos nustatymo sunkumai. Centrinė privatizavimo komisija nustato pakankamai dideles pardavimo kainas ir stengiasi jų nemažinti - vengia priekaištų dėl “išdalinimo veltui”. Tačiau svarstytina, kas naudingiau: ar laukti pirkėjų ir neturėti jokių pajamų, ar racionaliai mažinant kainas, surasti pirkėjų. Už objektus, parduotus laisvai konvertuojama valiuta, gauta 23,7 mln.

Jau senokai aktualus investicinių čekių likimas. 1995 m. sausio 1 d. duomenimis, 82 proc. gyventojams išduotų investicinių čekių jau panaudoti privatizavimui. Didžiausia jų dalis - 54 proc. - panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 20 proc. - butams pirkti, o likusi dalis - žemės ūkio įmonėms privatizuoti bei žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai išpirkti.

Nors gyventojams išduotų investicinių čekių kiekis dar didėjo “žemės ūkio” čekiais, tačiau 1994m. lapkričio - 1995 m. vasario mėn. privatizavimo programuose yra pateikta pakankamai privatizuojamo valstybinio turto nepanaudotiems investiciniams čekiams padengti. 1995 m. sausio 1d. Lietuvos bankuose nepanaudotų investicinių lėšų buvo už 1850 mln. Litų, realiai likęs privatizuoti kapitalas pasiūlytomis parduoti kainomis sudaro daugiau nei 2300 mln. Litų daugiau.

Dar galima nepanaudotus investicinius čekius investuoti į kurią nors ūkio šaką. pelningai parduoti. Pažymėtina, kad jų kaina aukcionuose didėja , o pasiūla mažėja. 1994 m. vasarą pasiūla 5-7 kartus viršijo paklausą, o 1995 m. sausio mėnesio pirmieji aukcionai rodo, kad investicinių čekių pageidauta pirkti 2,2 karto daugiau nei pasiūlyta parduoti.

Ši situacija yra neapibrėžta ir dėl to, kad Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuodyta, jog nepanaudoti investiciniai čekiai bus keičiami į terminuotas valstybės paskolos vardinės obligacijas, jeigu ko kito nebus numatyta Lietuvos Respeblikos įstatymais. Tačiau Vyriausybė 1994 metų birželio mėnesį Seimui pateikė Valstybinio turto pirminio pirvatizavimo įstatymo pataisos projektą, kuriame numatyta nepanaudotų investicinių čekių nekeisti į terminuotas valstybės paskolos obligacijas. Be to, 1994 m. pabaigoje Seime buvo svarstyta investicinių čekių panaudojimo galimybė.

Kodėl Privatizacija Nepagyvina Ekonomikos?

Vertinant kiekybinius privatizavimo rodiklius Lietuvoje tarptautiniu požiūriu, reikia pastebėti, kad privatizavimas mūsų valstybėje, prasidėjęs 1991 m. Lietuvoje nebuvo suformuotos sąlygos turtiniais santykiais suinteresuoti steigiamas privačias ar mišrias įmones ūkininkavimo pelningumu.

Akcinių bendrovių pelningumas, skaičiuojamas kaip pelno santykis su turtu, lyginant jį su valstybinių įmonių pelningumu, 1993 m. buvo ne ką didesnis - tik 9,3 proc. Lietuvoje privatus kapitalas daugiausia funkcionuoja akcinio kapitalo, nedideliomis dalimis (neviršijant 1000 litų) padalyto tarp daugelio akcininkų, forma.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimą mūsų šalies valstybinėse akcinėse įmonėse leidžiama dalį pelno ir akcinio kapitalo rezervų panaudoti privataus kapitalo daliai didinti. Lietuvos valstybė daug potencialių pajamų neteko dėl nesklandumų organizuojant valstybinio turto išpardavimą aukcionuose ir konkursuose.

Lietuvoje nusistovėjus aukštai palūkanų normai ir dideliems mokesčiams, palankia privačiam verslui aplinka tapo tik tos ūkio sferos, kuriuose sparčiausia kapitalo apyvarta. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, būtina teisiškai įforminti privatizavimo specifiką, paslaugų, teikiamų gyventojams, sferą, nes pelningumo didinimas čia negali būti siejamas su patarnavimų kainų didinimu ar staigiu įmonės veiklos krypties pakeitimu bent jau pirmaisiais 2-3 metai po privatizavimo.

Siekiant užtikrinti privatizavimo viešumą teks pertvarkyti mūsų ir užsienio šalių gyventojų informavimą.

tags: #patirtis #valstybes #turto #privatizavimo #srit