Vytinė – senovinis Nemuno laivas

Upės nuo seniausių laikų tarnavo kaip prekybos ir transporto arterijos. Ne išimtis ir Nemuno upė. Rašytiniuose šaltiniuose, ordino metraščiuose, vytinės pavadinimas fiksuojamas nuo 1530 m. Vytinė minima mūsų senuosiuose raštuose - Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo ir kitų autorių tekstuose.

Pasak akad. prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus, laivo pavadinimą "vytinė" beveik visi kalbininkai sieja su vytimis - senovinių valčių ir sielių rišamąja medžiaga. Vytis - tai karklo ar kito medžio lanksti šaka. Pirmosios vytinės buvo pinamos iš vytelių, paskui aptepamos derva. Taip pagamintas plokščiadugnis laivas būdavo lengvas ir patvarus, įveikdavo upių rėvas. Vėliau vytinės pavadinimą paveldėjo medinis plokščiadugnis laivas.

Iki mūsų laikų žodis "vytinė" išliko lietuvių tarmėse, daugiausia Mažojoje Lietuvoje. "Išlaikė senovinę plokščiadugnio upių ir ežerų prekinio laivo reikšmę, tik Zietelos lietuviai (Gudijoje) vytinei buvo suteikę sielių plausto reikšmę, mat sieliuose rąstai būna surišami, o tai priminė pirmykštę vytinių gamybą iš supintų vytelių. <...> Vytinės sąvoka ilgainiui buvo išplėsta. Vytinėmis imta vadinti įvairius kitus senosios Lietuvos valstybės upėmis ir vandens telkiniais plaukiojusius laivus. Tuo būdu vytinės pavadinimas bus išstūmęs kitų senovinių plokščiadugnių laivų pavadinimus." (Z. S. Knapkis "vytinę" linkęs sieti su veiksmažodžiu "vyti".

Vytinė ant užšalusio Nemuno ties Tilže

Pirmieji paminėjimai ir prekybos svarba

Vieni iš pirmųjų rašytinių Nemuno laivų paminėjimų mus pasiekė iš Ordino laikų. 1252 m. vokiečiams Klaipėdoje pastačius tvirtovę, Ordinas pradėjo kontroliuoti Nemuno žiotis, per kurias seniau buvo prekiaujama su užsienio pirkliais. Nuo XIII a. vidurio iki 1385 m. pasirašytos Krėvos sutarties su Lenkija apie Nemunu vykusią prekybą nėra beveik jokių žinių. Ordino kronikininkai, aprašydami žygius į Lietuvą dažnai mini, kad kryžiuočiai naudojasi laivais, tačiau įdomiau yra tai, kad retkarčiais pamini ir lietuvių laivus.

Lietuvių laivai kovose

1295 m. gegužę kryžiuočių būrys - 5 broliai ir 150 karių išjojo iš Sembos link Gardino pilies. Žemiau Gardino apiplėšę Nemuno pakrantėje lietuvių kaimą užgrobė laivus ir palikę arklius leidosi plaukti užgrobtais laivais žemyn upe. „Šitai matydami, netikėliai pastojo jiems kelią, o šitame laivų mūšyje krito brolis Ditrihas iš Ezbeko ir dar vienas brolis... Po to broliai nuplaukė beveik iki Junigedos pilies. Kai čia laivai įstrigo seklumoje ir toliau neįstengė plaukti dėl mažo vandens. Sugužėję netikėliai nukovė brolį Heinmaną, vardu Kindas, kitą brolį, vardu Listas, ir 25 vyrus. Viešpaties padedami, kiti paspruko.“ (Dusburg, 1861, p. 1313 m. Ragainės komtūras, pasistatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų Junigedos pilies puolimui. Pasklidus apie šį laivą garsui, jam sunaikinti buvo pasiųstas lietuvių karo vadas Surminas „su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų“ (Dusburg, 1861, p.

1313 m. Didysis magistras Karolis iš Tryro, „Nemuno pakrantėje, per šešias mylias aukščiau Ragainės, pastatė Kristmemelio pilį. Ten suplaukė tokia galybė laivų, kad iš jų pasidarė tiltas per Nemuną, kuriuo kiekvienas galėjo saugiai pereiti į netikėlių krantą... Nederėtų nutylėti ir to, kad dievo valia daug brolių laivų, pakrautų maisto bei kitų daiktų, reikalingų pilių statybai, plaukdami mariomis, paskendo, o drauge prigėrė 4 broliai ir keturi šimtai vyrų“ (Dusburg, 1861, p. 1315 m. rugsėjo 25 „lietuviai su visa savo jėga apsupo Kristmemelio pilį, pastatydami tris mašinas ir su savimi turėdami daug rusinų lankininkų. Galiausiai broliai su maža kariuomene prieš juos kovojo laivų mūšyje“ (Canonici, 1861, p. 1382 m. balandį „leisdamasis Nemunu žemyn, Kęstutis su bombardomis atplaukė prie Jurgenburgo.“ (Marburg, 1863, p.

1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Iš šių, bei kitų Ordino kronikose paminėtų įvykių matosi, kad XIII-XIV a. Nemunu plaukiojo lietuvių laivai. Deja, kronikose neaprašoma, kaip atrodė lietuvių naudoti laivai.

Švedų kartografo Olaus Magnus Venecijoje 1539 m. išleisto žemėlapio Carta marina fragmentas. Pavaizduoti Nemuno laivai skirti javams gabenti.

XV-XVIII a. Laivybos pokyčiai

XV a. viduryje Kaune pradėjo veikti Hanzos kontora. Prekyba Nemunu pagyvėjo. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad prekės Nemunu buvo gabenamos plaustais, pergomis, strugais, škutais, vytinėmis. Ikonografinės medžiagos apie XV - XVIII a. Nemune plaukiojusius medinius laivus yra labai nedaug. Ankstyvus Nemuno laivų simbolinius atvaizdus galima pamatyti 1539 m. kartografo Olaus Magnus žemėlapyje „Carta Marina“, 1600 m. Tadeušo Makausko Gardino ir Kauno miestų graviūrose, 1684 m.

XVII a. muitinių registruose vyrauja įsivyrauja tik Nemuno baseine statomas laivo tipas - vytinė. Taip pat dažnai minimi strugai. Nuo XV a. pab. iki XVII a. pirmos pusės Kaunas buvo stambiausias LDK vytinių ir škutų statybos centras. Istorikas Zigmantas Kiaupa rašydamas apie Aleksoto laivų statyklą mini, kad XVI a. kauniečiai laivadirbiai gerai skyrė vytines ir škutus, mokestį už pastarųjų statybą nustatydami 5 kartus didesnį nei vytinės, tačiau kiti šaltiniai apie škutus beveik nieko nesako.

XVII a. Lietuvos muitinių knygose škutas neminimas, vyrauja vytinė ir tik retkarčiais pasitaiko strugas, botas ar perga. Antra vertus, Vyslos baseine škutas buvo labai paplitęs laivas, dažniausiai naudotas grūdams į Dancigą gabenti. Istorikas daro prielaidą, kad ilgainiui, jau vėlesniais amžiais, šie du Nemune plaukiojančių laivų tipai susiliejo į vieną, išlaikydami Nemune vytinės vardą. Tą galimybę patvirtina ir lietuvių kalbos duomenys. Konstantino Sirvydo žodyno Dictionarium trium linguarum 1642 m. Manau, kad iki XIX a. pradžios vytinė buvo tapęs bendriniu, panemunės ruože nuo aukštupio iki Kauno pastatytų, apvalios korpuso formos krovininių laivų, plaukiančių į žemupį ir grįžtančių į aukštupį, bei tarnaujančių kelis metus, pavadinimu.

XIX a. Vytinių aprašymai ir statistika

Tai atsispindi ir XIX a. pradžios aprašymuose. Pavyzdžiui,1817 m. J. E Lachnickio Lietuvos - Gardino gubernijos statistikoje rašoma, kad prekyba vandens keliais Gardino gubernijoje ėjo dviem upėmis - Nemunu ir Bugu. Jomis laivai plaukdavo į Karaliaučių ir Dancigą. Nemunu prekės plukdomos į Karaliaučių laivais, vadinamais vytinėmis ir pusvytinėmis. 1817 m. nuo kovo iki rugsėjo mėnesio ties Gardinu Nemunu praplaukė 124 vytinės, 43 pusvytinės.

Iš šio aprašymo matome, kad visi Nemuno aukštupyje praplaukę laivai Lachnickio vadinami bendrai vytinėmis, tiesiog mažesni laivai, kad atskirti nuo didelių vadinami pusvytinėmis. Lachnickis rašo, kad Bugu, per Vyslą į Dancigą be vytinių dar plaukioja šie laivai: lyzvos (lyzwy), dubai (dubasy), galeros, lichtunai (lichtuny) ir plaustai. Taigi Lachnickis žinojo ne vieną upinių laivų tipą, bet pagal jį, Nemune prekės plukdomos tik vytinėmis ir pusvytinėmis. Dar daugiau - Lachnickis teigia, kad Bugu, toliau Vysla, prekės iš lietuviškojo Bresto gabenamos ir vytinėmis. Iš lietuviškojo Bresto Bugu ir Vysla į Dancigą 1817 m. išplaukė 23 vytinės ir 5 pusvytinės, bet Lenkijos muitinių registruose vytinės neminimos.

Nuo XVIII a. pabaigos, Oginskio kanalu sujungus Nemuno ir Dniepro, o tuo pačiu ir Baltijos bei Juodosios jūros baseinus, Nemunu pradėjo plaukioti ir Dniepro baseinui būdingi laivai - dubai, baidokai. Taip pat pasirodė būtent plaukimui kanalu geriau pritaikytos berlinkos. Iš Nemuno žemupio, dažniausiai tik iki Kauno plaukiojo prūsiški botai.

XIX a. Nemuno laivų atvaizdų, nors ir negausiai, galima rasti dailininkų piešiniuose, litografijose ir fotografijose. Išliko ne vienas Nemuno laivų aprašymas. Rašytiniuose šaltiniuose minimi šie Nemunu plaukiojusių medinių laivų tipai: vytinės, pusvytinės, strugai, krobkos (korobkos), laibos, barkos, baidokai, botai (batai), prūsiški botai (batai) arba kuršių kelioniniai laivai (Kurischer Reisekahn), berlinkos. Trumpai apžvelgsiu visų Nemuno laivų tipus, atsižvelgiant į įvairiuose XIX a.

Vytinės apibūdinimas

Vytinės (vokiškai wittinen, lenkiškai wicina). Vytinės plaukiojo iš Nemuno aukštupio, Nemunu, Kuršių mariomis arba vidiniais kanalais per Deimeną ir Priegliaus upę iki Karaliaučiaus ir atgal bei, kaip teigė I. E. Lachnickis, Bugu ir Vysla iki Dancigo. Galima sakyti, kad tai lietuviškas upinis laivas, nes laivai buvo statomi tik Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Laivo pavadinimas nekeičiamas ir minimas įvairiomis kalbomis. XIX a. vytinės buvo statomos tik Nemuno aukštupyje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Ištisi kaimai: Svirženis, Stolpcai, Berežna, Kolodino ir daugelis kitų vertėsi vytinių statyba, jų remontu. Kolodine buvo statomos didžiausios vytinės galėjusios plukdyti iki 15 000 pūdų (240 t) javų. Labai svarbią reikšmę turėjo Gardinas. 1785 m. Gardino miesto taryboje priimtas nutarimas, kuriuo leista statyti stambius upių laivus 1-2 gildijos pirkliams, o mažesnius - 3-ios gildijos.

1800 m. Skirtingose vietose, skirtingu metu ir skirtingų meistrų statomi laivai skyrėsi savo matmenimis ir išvaizda. Vytinės dydį, proporcijas, talpumą, o tuo pačiu ir išvaizdą, lėmė laivadirbio (vytindailio) patirtis, turimos medžiagos ir, žinoma, vytinės užsakovo nurodytos sąlygos.

Vienas ankstyviausių XIX a. vytinės aprašymų yra pateiktas 1817 m. I. E. Lachnickio knygoje „Statystyka gubernii Litevvsko-Grodzienskiej“, kur rašoma, kad vytinės buvo pailgos, iš abiejų galų apvalainos, dugnas visiškai plokščias, kraštai neaukšti. Visa jų konstrukcija sunki ir griozdiška. Vokietijos hidrotechnikos ekspertas, administracijos pareigūnas J. Ch. Wutzke 1820 m. išleistoje knygoje „Beiträge zur Kunde Preußens“ teigia, kad iš Nemuno ir Neries upių į Karaliaučių prekės plukdomos vytinėmis, kurių ilgis yra apie 170 pėdų, plotis viršuje 25, apačioje 18 pėdų, borto aukštis 5-6 pėdos su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti 70 ląstų svorį. Vokietijoje pėda - 0,2865 m. Ląstas yra 2000 kg.

Vienas plačiausiai žinomų vytinės aprašymų yra 1862 m. išleistoje Vladislovo Sirakomlės knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“. Knygoje rašoma, „vytinė tai laivas, paprastos valties pavidalo. Yra apie 170 pėdų ilgio, 18-25 pėdų pločio, 5-6 pėdų aukščio su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį. Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentų ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine, kurios patiekia Pagirio miškai. Apsukui eina mažas storlenčių denis. Į pačios vytinės vidų nulipama keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje yra pastogė šeimynai ir virtuvė. Gale yra vadinamoji podėtis, arba vytinės prievaizdos butas.

Sirakomlė laivą aprašė naudodamasis 1829 m. vytine iš Kauno į Karaliaučių plaukusio, keliautojo užrašais. Neabejoju, kad Sirakomlė neišgalvojo šios kelionės ir kažkieno užrašus turėjo. Tiktai klausimas, kiek rašydamas to nežinomo keliautojo vardu Sirakomlė pridėjo nuo savęs, nes pats Sirakomlė savo knygoje teigia: „keliautojo atsiminimus, suredagavome, tikriau, visiškai perdirbome iš užrašų kažkokio garbaus piliečio, kuris 1829 m. norėjo pažaisti upeivyste ir lietuviška Vytine keliavo iš Kauno į Karaliaučių“.

Kadangi Sirakomlės naudotų 1829 m. kelionės užrašų nėra išlikę, negalime tvirtai teigti, kad vytinės aprašymas yra pateiktas 1829 m. tokiu laivu plaukusio žmogaus. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad Sirakomlė duomenis apie vytines neišsigalvojo. Jis ir pats matė vytines, ir žinojo kaip jos atrodė, todėl perteiktas bendras laivo vaizdas yra tiktai vertinga informacija. Mano įsitikinimu, laivo matmenis jis pateikė iš 1820 m. Wutzke knygos, nes jie visiškai sutampa. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai laivybos tyrinėtojai, traktuodami tai, kad Sirakomlės knygoje duomenys apie vytinę pateikti LDK bajoro, klaidingai padidina laivo matmenis, nes LDK pėda buvo apie 0,325 m, o vokiška pėda - 0,2865 m. Dėl skirtingo mato vienetų traktavimo laivo ilgis padidėja nuo 49 iki 55 m. Analogiškai padidinami ir kiti matmenys.

1861 m. Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos nario D. Afanasjev išleistoje knygoje „Duomenys skirti Rusijos geografijai ir statistikai, Kauno gubernija“, nurodant, kad duomenys paimti iš inžinieriaus-kapitono Kulakovskovo rankraščio rašoma, kad vytinė yra plokščiadugnis laivas - barka, 24 sieksnių (51,12 m) ilgio, 4 sieksnių pločio (8,5 m) gali pakelti iki 15000 pūdų (240 t.) krovinį prie 1¾ aršino grimzlės (132 cm). Tokios vytinės įgulą sudarė vairininkas (stirnykas), 14 pastovių žmonių ir 4 laikini vedliai, kurie padeda praplaukti sudėtingus ruožus.

Nors vytinės buvo skirtingų dydžių, bendras vytinių bruožas, išskiriantis jas iš kitų laivų, buvo tai, kad nors ir modernesnis už strugą laivas, vytinė lyginant su kitais XIX a. Nemune plaukiojusiais laivais jau buvo pasenęs laivo tipas. Apie tai rašo ir minėti autoriai. Laivas buvo vienstiebis, turėjo tiesiąją (rėjinę) burę. Dalyje XIX a. aprašymų apie bures neužsimenama. Pavyzdžiui, Sirakomlė savo knygoje aprašydamas vytinę bei kelionę iš Jurbarko į Karaliaučių nei karto nepaminėjo burių. Tačiau stiebas laivui buvo reikalingas laivo vilkimui kanalais, arba upėmis prieš srovę. Jeigu vytinė Karaliaučių pasiekdavo Didžiuoju Fridricho kanalu arba Klaipėdą Vilhelmo kanalu, burės galėjo būti nenaudojamos, tačiau pasirinkus kelią per Kuršių marias, burės buvo būtinos. Skirtingai nuo modernesnių laivų, vytinės neturėjo „švertų“, todėl su burėmis galėjo plaukti tik pavėjui. Aštresnio kampo šoniniams vėjams šis laivas buvo nepritaikytas.

Vairuojamas laivas buvo irkluojant masyviu ilgu irklu laivo gale vadinamu „opačyna, apočyna“, taip pat inkarais, panašiai kaip vairuojami ir sieliai. Tik XIX a. pabaigoje kartais vytinėse vietoje vairavimo irklo būdavo įstatomas tikras vairas.

Apie bures ir vytinės valdymą mini ir M. I. Kirkoras 1875 m. išleistoje Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje. Sprendžiant iš laivo aprašymo, vytinės išvaizdą ir matmenis M. I. Kirkoras nurodo remdamasis V. Sirakomle, tačiau pateikia ir daugiau naujų detalių. M. I. Kirkoras aprašo vytinės stiebą, pamini, kad burė tvirtinasi prie rėjos, o ilgas irklas, skirtas laivo vairavimui, vadinamas „opačina“. Jis rašo, kad stiebo viršuje rišama virvė, vadinama „traliovka“, kurios pagalba vytinė velkama prieš srovę, o kartais, kai palankus vėjas, naudojamasi burėmis. Vytinės ekipažą sudaro 10-15 žmonių ir vairininkas. Traukiant laivą prieš srovę papildomai samdoma 20-30 žmonių, vadinamų vytininkais, arba „maloicais“.

Laivui užplaukus ant seklumos, krante įtvirtinamas įtaisas, vadinamas „ožiu“ („kozel“), kurio pagalba bandoma laivą nutempti nuo seklumos. Vytinėje paprastai būdavo „barbora“ - storas tvirtas keliasdešimt metrų ilgio lynas laivui prieplaukoje prišvartuoti, taip pat nuo seklumos nuvilkti. Paminima, kad liepų plaušais uždengtas neperšlampamas lentinis stogas nuimamas prekių krovimo metu.

Lenkų istorikas, XX a. pradžioje išleistos Senosios Lenkijos enciklopedijos sudarytojas Zygmantas Glogeris ne kartą keliavo Nemunu nuo Gardino iki Kauno, rinko etnografinę medžiagą ir tyrinėjo jo pakrantes. 1872 m. išleido knygą „Upių slėniais“. Z. Glogeris, kaip ir M. I. Kirkoras, aprašo vytinės stiebą, bures, takelažo dalis, mini, kad prie vytinės buvo viena ar dvi skobtinės valtys, kuriomis upeiviai atsiveždavo nuo kranto muitininkus bei naudodavo gelbėjimo ir kitiems reikalams. Taip pat Glogeris rašo, kad laivo priekyje buvo sandėlis lynams, virvėms ir kitiems reikmenims laikyti, už jo patalpa laivo įgulai, krosnis duonai kepti ir virtuvė. Pastarojoje stovėjo keli katilai valgiui įgulai virti, duonkubilis bei kiti maistui ruošti ir valgyti reikalingi indai. Vidurinė laivo dalis buvo skirta prekėms sudėti.

Statistika rodo, kad XIX a. lyginant su kitais laivais vytinių skaičius Nemune nuolat mažėjo. Pavyzdžiui, 1846 m. iš Kauno išplaukė, arba pro Kauną praplaukė 570 laivų, iš jų buvo 130 vytinės, 1857 m. Kaune buvo pakrauti ir išplaukė 1587 laivai, iš jų vytinių buvo tik 120. Kauno gubernijos upėmis 1884 m. praplaukė 2821 laivas, tačiau Sankt Peterburge XIX a. pabaigoje išleistame F. A. Brokgauzo ir I. A. Efrono Enciklopediniame žodyne rašoma, kad vytinė atgyvenęs upių laivų tipas, sutinkamas labai ribotu skaičiumi: 1884 m. XIX a. antroje pusėje Nemune pradėjus plaukioti garlaiviams, statant medinius laivus, da...

Matmenys ir talpa

Vytinėmis plaukiota nuo XV amžiaus ištisus 500 metų. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad vytinės ilgis - 45-55 metrai, plotis - 7-13 m, grimzlė su kroviniu - 1-1,5 m, talpa - 160-280 tonų. Laivo priekyje būdavo patalpa darbininkams (vytininkams) ir virtuvė, viduryje - kroviniai, gale - savininko kajutė. Vytinės buvo valdomos irklais, kartimis, burėmis ir virvėmis - jomis laivą traukdavo krantu einantys žmonės.

Apibendrinant, vytinė - tai medinis senovinis plokščiadugnis prekybos laivas, plaukiojęs etninės Lietuvos ir Prūsijos vidaus vandens keliais (upėmis, kanalais, mariomis). Vytinių judėjimo priemonės - irklai, kartys, burė, virvė, kuria laivas buvo traukiamas krantu einančių žmonių - vytininkų. Be vairininko, vytinę aptarnavo keliolika darbininkų. Vytinės tarnaudavo 8-15 metų, statytos Nemuno aukštupyje.

Manoma, vytinės vardas kilo nuo sielių ar senovinių valčių rišamosios medžiagos - vyčių. Pasak Johanno Karolio Sembritzkio, vardo lietuviškumą rodo panašūs pavadinimai lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis.

Vytinė minima Simono Dacho eilėraščiuose (XVI a. I pusė), kur vytinės vardui suteikiamas tam tikras poetinis krūvis (naktį vytinės miega), parodoma vytinės ūkinė svarba (jomis Priegliumi gabenti grūdai). XVII a. vytines mini Konstantinas Sirvydas ir Christophas Hartknochas. 1737 jos minimos Prūsijos valdžios įsake. Nuo XVIII a. vytinės sąvoka pateikiama Vokietijoje išėjusiuose žodynuose ir kalbiniuose straipsniuose, susijusiuose su lietuvių kalba.

Wilhelmas Obgartelis rašė, kad 1622 Kuršių mariose paskendo 40 vytinių. Kurtas Hermannas Forstreuteris pateikė 1720 dokumentų duomenis, kad per paskutinius 10 metų tarp Tepliavos ir Friedricho kanalo praplaukė 100 vytinių; 1712 Nemunu į Friedricho kanalą atplaukė 192 vytinės. Žinomi šaltiniai, kuriuose rašoma apie Aismarėse paskendusias vytines arba pasiekusias Dancigą.

Vytinės charakteristikų lentelė:

Pamariškiai plaukia pievomis

TILŽĖ. Vytininkai Nemunu prieš srovę tempia vytines. "1839 m. Ernstas Vilhelmas Berbomas laiške Liudvikui Rėzai pirmą kartą nupiešė kurėną ir surašė lietuviškus terminus, susijusius su laivyba, - "Vakarų ekspresui" pasakojo Simas. - Vienas iš jų - vytinai, tarptautinėje terminijoje - španhautai. Kaip žinoma, luotai, naudoti Lietuvoje, tokių dalių neturėjo, tačiau ir paprasčiausiai valčiai jų reikia.

tags: #patalpa #laivo #priekyje