Augant žmonių sąmoningumui, vis daugiau žmonių susimąsto apie savo paskirtį Žemėje. Daugelis žmonių kaip įmanoma greičiau sau bando atsakyti į šį klausimą, tačiau suvokti tai, kokią paskirtį ar vietą žmogui ant šios žemės paviršiaus lemta turėti - išties sunku. Tad į tokius ir panašius klausimus atsakyti, siekiant išanalizuoti žmonių paskirtį ar vietą žemėje, labiausiai padeda literatūriniai kūriniai. Taigi kokia ta tikroji žmogaus paskirtis ar vieta žemėje, yra atsakoma šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis įvairiais literatūriniais kūriniais bei tuose kūriniuose atvaizduojamomis situacijomis, reprezentuojančiomis žmogaus gyvenimo paskirties ar vietos nuorodas.
Būti žmogumi - tai nėra vien tik gyventi ir funkcionuoti. Žmogaus gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, nei daugelis galvoja. Būtent todėl žmogus jau nuo pat mažens pradeda savo gyvenimo kelionę, kuri, kaip žinia, veda link gyvenimo prasmės, suvokimo apie esminius pasaulyje vykstančius procesus bei jų reikšmes. Tad šalia viso to galima įterpti ir žmogaus paskirtį bei vietą žemėje.
Dažnas žmogus yra pakankamai pasimetęs gyvenime. Žmogui iš pradžių sunku suprasti, kokiu keliu jis turėtų eiti, kokia turėtų būti jo gyvenimo paskirtis, įprasminanti žmogaus vietą žemėje. Tačiau palaipsniui žmogus pradeda suprasti šiuos aspektus. Pamažu gyvendamas, pažindamas ir augdamas žmogus ne visada, tačiau dažniausiai atranda savo paskirtį bei vietą žemėje. Dažnai apie žmogų ir jo paskirtį bei vietą žemėje yra rašoma ir įvairiuose lietuvių literatūros kūriniuose.
Kiekviena gyva būtybė šiame pasaulyje atlieka savo vaidmenį. Mes žinome, kam gamtoje reikalinga lydeka ar vilkas, tačiau retai susimąstome, kokia gi mūsų, žmonių, kaip biologinės rūšies, paskirtis mus supančioje ekosistemoje.
Juk ir žmogus yra gamtos dalis ir per daugybę jo egzistavimo tūkstantmečių, ne tik jis prisitaikydavo prie aplinkos, bet ir gamta prisitaikydavo prie žmogaus veiklos, kuri dar vadinama tradicine kaimo gyvensena.
Tačiau kai pasakiau, kad išnykus žmogui kartu išnyktų ir 25 procentai kitų rūšių, ji išpūtė akis. Tada priminiau jai, kad biologinė įvairovė nėra vien tik rūšių įvairovė ir kad Lietuvoje, prie Dubysos, gyvenanti griežlė nėra tokia pati griežlė kaip ir Ukrainoje: jos gyvena skirtingose populiacijose, skiriasi jų genofondas, tai gali būti atskiri porūšiai ir rasės.
„Biologinė įvairovė, kurią mes įsipareigojome saugoti, yra ne tik rūšinė, bet ir genetinė įvairovė. Taip mums besiginčijant išryškėjo du skirtingi požiūriai, skirtingos gamtininkų stovyklos - vieni už žmogų, kiti prieš. Tačiau jeigu vaikams nuo pat mažumės skiepysim į galvas, kad žmogus yra parazitas, kad jis yra tik naikintojas ir gamtai nieko gero neduoda, tai ar užaugę jie nesielgs atitinkamai?
T.y. šios rūšys yra prisitaikiusios gyventi kaime, betarpiškai šalia žmogaus ar net kartu su žmogumi, tame pačiame būste. Pavyzdžiui, Lietuvoje itin reta bičių rūšis sieninė gaurabitė gali gyventi tik vertikaliuose moliniuose paviršiuose, t.y. moliniuose pastatuose. Jos ten kuriasi savo pačių išraustuose urveliuose.
Mūsų miškinguose Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos kaimuose kažkada buvo įprasti itin spalvingi, egzotiškai atrodantys paukščiai kukutis ir žalvarnis. Dėl ko jie tapo nykstantys? Kaimo žmonės atsisako auginti arklius ir karves, o minėti paukščiai minta būtent šių gyvulių ekskrementuose gyvenančiais vabalais. Vidurio Lietuvoje galvijų auginama vis dar daug, ten maisto šiems paukščiams pakaktų, tačiau nėra kur perėti - nėra uoksinių medžių. Dzūkijos kaimeliuose tokių medžių vis dar esama, be to, iškeliama inkilų, bet ten nėra maisto.
Daug rūšių ėmė nykti ir pasikeitus tradicinei žemdirbystei. Kai žemę ardavo arkliu, formuodavosi tarpuvagės, kuriose per tūkstančius žemdirbystės metų prisitaikė augti dabar jau labai retos samanėlės - pūpsančioji žilutė ir brijinė potija. Dabar žemę aria galingais traktoriais ir šioms samanėlėms vietos jau nebeliko.
Vyresnio amžiaus žmonės vis dar pamena įvairiaspalvius javų laukus, kuriuos dabindavo ne tik rugiagėlės, bet ir dideliais rožiniais žiedais akį traukiančios dirvinės raugės. Raugės negali augti nei miškuose, nei pievose, jos prisitaikė gyventi tik javų laukuose. Tačiau kai žmogus ėmė kruopščiai valyti sėklas, kad su rugiais nepasėtų ir „piktžolių“, dirvinių raugių sėklos atsidūrė tarp šių atrūšiuotų piktžolių sėklų. Lygiai toks pat likimas ištiko ir kitas Raudonosios knygos „piktžoles“ - gulsčiąją jonažolę, dirvinę mažuolę, gebenelapę veroniką, nors šios rūšys niekuo tiems javams nekenkia - nei juos užgožia, nei derlingumą sumažina. Aš jau nekalbu apie masiškai purškiamus pesticidus - po jų nelieka ne tik „gerųjų“ ar „piktųjų“ žolių, bet ir apskritai jokios gyvasties.
Tačiau tos 48 kaime prisitaikiusios gyventi Raudonosios knygos rūšys yra tik „viršūnėlė“ palyginus su gausybe rūšių, nykstančių dėl atvirų buveinių stokos, t.y. tokių buveinių, kurių Lietuvoje nesukuria jokia kita rūšis - tik žmogus. Lietuvoje sparčiai nyksta 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių dėl apleistų ir nešienaujamų pievų. Tai sudaro 25 proc. visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių.
Prieš daugiau nei 10 000 metų ištirpus paskutiniajam Lietuvą dengusiam Nemuno ledynui, paskui šiaurės elnius mūsų šalies link patraukė ir juos medžiojantys žmonės. Kartu su jais į šiaurę pradėjo plisti ir daugiau įvairių gyvūnų bei augalų. Vyko didžioji Sugrįžimo migracija. Pirmieji atvykę žmones kūrė savo stovyklavietes, vėliau nuolatines gyvenvietes, dar vėliau ėmė verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste, kirto miškus, kūrė atvirus plotus ganykloms ir dirbamiems laukams. Visa tai sudarė puikias sąlygas įsikurti ir įsitvirtinti atvirų vietovių augalams ir gyvūnams, kurios šiaip, be žmogaus pagalbos, čia net nebūtų atkeliavusios.
Sovietmečiu buvo įvairių bandymų uždrausti šią tradicinę gyvenseną, kartais net iš „gamtosauginių“ paskatų. Pavyzdžiui, įsteigus Aukštaitijos nacionalinį parką, Ginučių ąžuolyne buvo uždrausta šienauti ir ganyti. Dėl to jame išnyko itin reta ir į Raudonąją knygą įrašyta švedinė kiaulpienė. Šiais laikais ganymas miškuose jau nebelaikomas blogybe, o medžiais apaugusios ganyklos, ganomos miškų retmės laikomos prioritetinėmis Europos gamtinėmis buveinėmis.
Kadaise kaimo žmonės gyvendavo taupiai ir vertindavo kiekvieną pievos plotelį, net ir visai šlapią, apaugusį šiurkščiomis viksvomis - tokiose ganydavosi arkliai. Vėliau tos pelkutės buvo pamirštos, pasmerktos užaugti medžiais ir krūmais, o pašarą imdavo ruošti sukultūrintose, numelioruotose ganyklose. Tai neigiamai atsiliepė šlapių pievų ir žemapelkių augalams, ypač gražiausiems iš jų - gegūnėms ir gegužraibėms, kurios dar vadinamos lietuviškomis orchidėjomis. Pavyzdžiui, viena iš jų - gelsvoji gegūnė - nyksta užaugant žemapelkėms. Dauguma radaviečių dar apie 1950 m. buvo šienaujamos, kai kuriose sausesnėse vietose buvo ganomi gyvuliai.
Šienapjūtė nuo seno buvo ne tik tradicinės kaimo gyvensenos atributas, bet ir labai svarbus gamtosauginis darbas. Aš šį reiškinį pavadinau „dalgio ekologija“. Šienavimas šienavimui nelygu ir kalbant apie šio darbo poveikį žmogaus sveikatai, dalgiui reikia teikti pirmenybę.
Išskirčiau tokius šienavimo dalgiu privalumus:
- Ritmingų ir koordinuotų judesių dėka dirba visi raumenys, taip pat tie, kurie netreniruojami dirbant kitus darbus;
- Ugdoma geresnė pusiausvyra;
- Ugdoma taisyklinga, tiesi laikysena (susikuprinęs dalgiu nepašienausi, nes jo ašmenys vis smigs į žemę);
- Gilus kvėpavimas smegenis gausiai aprūpina deguonimi;
- Šienapjūtės metu daug augalų išskiria bioaktyvias medžiagas - fitoncidus, kurie valo plaučius, naikina žalingus mikroorganizmus, stiprina imunitetą;
- Gausiai prakaituojant valosi visas žmogaus organizmas;
- Šienapjūtės metu gera emocinė būsena teigiamai veikia visą organizmą (taip gimė didžioji dalis liaudies dainų);
- Gerai fiziškai padirbėjus, pakyla apetitas, pagerėja maisto įsisavinimas, susibalansuoja medžiagų apytaka.
O koks benzininės žoliapjovės poveikis? XXI amžiuje žmogus be oro gali išgyventi kelias minutes, be vandens - kelias dienas, be maisto - kelias savaites, o be tablečių ir maistų papildų?.. Atsisakydami tradicinės gyvensenos ir žalodami natūralią aplinką mes pirmiausia kenkiame sau patiems, mūsų pačių kūnui ir dvasiai. Tam ir turime saugoti biologinę įvairovę. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus giliai širdyje yra biologas. Gamtoje jis gali stebėti ir stebėtis. O kol gali stebėtis, tol turi aistrą gyventi - tokią pačią, kaip ir bet kuris sutvėrimas Žemėje. Tik turtingoje ir įvairioje gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai. Nes įvairovė ir yra tikrasis grožis. Kiekviena išnykusi rūšis sukelia grandininę reakciją ir tai vis tiek paveikia patį žmogų. (A.Einšteinas: “Išnykus bitėms, žmonijai Žemėje liks gyventi tik ketverius metus”). Žemėje kiekvieną dieną išnyksta augalų rūšis, kuri gali pagydyti mirtiną ligą ir tik 5proc. pasaulio augalų vaistinės savybės yra žinomos.
Iliustruodamas biologinės įvairovės trapumą dažnai pateikiu tokį pavyzdį. Lietuvos pievose auga pakankamai reta vaistažolė, vadinama vaistine kraujalake. Ją apdulkina ir jos nektaru maitinasi labai retas drugys, vadinamas kraujalakiniu melsviu. Šis drugys ant kraujalakės padeda kiaušinėlius, kuriuos į savo skruzdėlyną nusineša viena labai reta skruzdėlių rūšis, kuri net lietuviško pavadinimo neturi. Išsiritęs drugio vikšras yra maitinamas skruzdžių perais, o skruzdėms už tai atsilyginama saldžiu, vikšro išskiriamu skysčiu.
Žmogus naikina biologinę įvairovę, bet tik jis vienintelis jai suteikia vertę. Netgi jei mums ir pavyktų sunaikinti biologinę įvairovę (tuo pačiu ir save), po dviejų milijonų metų ji pilnai atsistatytų, nes tai jau nebe pirmas masinis rūšių išmirimas Žemės istorijoje. Todėl svarbu suvokti, kad biologinė įvairovė, ta, kuri yra dabar ir sukuria mūsų gyvenamąją aplinką, yra svarbiausia ne Dievui, ne Gamtai, o mums patiems. Žmogus naikina natūralias buveines, bet jis sukuria ir tokias buveines, kurių niekas kitas sukurti negali. Čia svarbu atskirti miesto žmogų (vartotoją) ir kaimo žmogų (gamintoją). Kuo bus didesnis santykis kaimo žmonių naudai, tuo mes būsime mažesne našta savo planetai. Per pastaruosius tūkstančius metų tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos užsimezgė tokie ekologiniai ryšiai, kad dalis augalų, gyvūnų ir grybų rūšių tiesiogiai priklausomos nuo žmogaus ir jo veiklos. Netikėtai išnykus žmonijai, gamta prarastų ne tik žmogų, bet ir visą kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, kurią jis sukūrė.
Grįžtame prie anksčiau užduoto klausimo: ar išnykus žmogui, gamta taipogi išnyktų? Atsakymai yra du: taip, jeigu išnyks žmogus, kuris ne tik ima, bet ir duoda; ne, jeigu išnyks žmogus, kuris tik ima. Būtent čia ir yra didžiausia kaime gyvenančio žmogaus vertė, nes kaimietis (pačia geriausia prasme), skirtingai nuo miestiečio, iš gamtos ne tik ima, bet dar kai ką jai ir duoda. Todėl turime žemai nusilenkti prieš tuos, kurie šiais laikais dar ryžtasi keltis gyventi į kaimą ir gaivina tradicinę kaimo gyvenseną, nes šie žmonės ir yra tikrieji gamtos saugotojai. Kuo tokių žmonių bus daugiau, tuo mūsų gamtai bus geriau.
Chemikas Vytautas Pelakauskas yra labai taikliai pasakęs: „Jei 50 proc. Viena Labanore gyvenusi močiutė man kartą pasakė tokius, giliai į atmintį įsirėžusius, kažkur išgirstus, o gal pačios sugalvotus žodžius: „Žmogus šioje Žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę nei rado atėjęs“. Ko gero, ji neturėjo minty nei stiklinių dangoraižių, nei išpuoselėtų, tvarkingų gatvių. Ji turėjo minty kitokį - gyvąjį grožį. Jei tarp grožio ir įvairovės padėtume lygybės ženklą, tai biologinė įvairovė būtų ne kas kita kaip gyvasis grožis.
Žmogus augdamas dažnai pradeda ieškoti savo gyvenimo paskirties ar vietos šioje žemėje. Tačiau akivaizdu, kad būtent toji paskirtis ar vieta slypi paties žmogaus kasdienybėje, todėl yra labai individuali. Tik gimdamas žmogus pradeda savo gyvenimo misiją. Būtent tada žmogaus gyvenime prasideda augimo ir tobulėjimo pradžios metas, kada žmogui svarbu susipažinti su bendruomene, jį supančia aplinka ir kitais svarbiais žmogaus asmenybe formuojančiais aspektais.
Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą - mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai - kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs - koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti?
Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra. Mane supa daugybė išmintingų, gerų, darbščių, talentingų, bet vis dar labai nelaimingų, savo pašaukimo neatradusių žmonių. Jeigu ieškome savo paskirties klausdami savęs „ką aš čia geriausio šioje Žemėje galiu gauti, pasiekti“ (materialinė gerovė, prabangus ir komfortiškas gyvenimas, visuomenės statusas ir pripažinimas, valdžia, gera sveikata), tai turime pripažinti, kad visi šie pasiekimai „maitina“ tik fizinį kūną.
Kadangi jau net mokslas yra linkęs vis labiau pripažinti, kad esame dvasinės esybės, turinčios fizinį kūną, logiška, kad mūsų gyvenimo tikslas turi būti susijęs su dvasinės mūsų prigimties poreikių tenkinimu, apie kurį visi „zahiro“ graužiami žmonės yra linkę pamiršti.
Manau, kad čia viskas, kaip ir visose kitose srityse, prasideda nuo požiūrio. Jeigu pripažinsime ir įsisavinsime faktą, kad esame dvasinės esybės fiziniame kūne, Visagalio Kūrėjo tęsinys, jo vaikai, jo dalelės, atsiųstos į Žemę mokytis, augti, tobulėti pagal tam tikrą, kiekvienam vis kitokį, unikalų planą, tuomet ieškodami savo pašaukimo, pradėsime klausti visai kitaip.
Galbūt esate žmogus, kuris moka taip įtaigiai ir užkrečiamai kalbėti, kad savo tikėjimu galite įkvėpti ir kitus? Galbūt sugebate kantriai ir sistemingai perduoti informaciją, aiškinti sudėtingus dalykus, gilintis į mokslinius rimtus klausimus? Galbūt gebate gydyti savo prisilietimu, žodžiu, energija, tiesiog buvimu šalia? Galbūt esate kūrybingas, diplomatiškas, gabus techniniuose dalykuose ar tiksliuose moksluose, puikus kulinaras, oratorius, sportininkas, „idėjų pardavėjas“, dainininkas, menininkas, organizatorius, atidus atsakingas vairuotojas, geras vadovas ar patikimas vykdytojas? Galbūt mėgstate padėti žmonėms, gyvūnams, jais rūpintis, globoti?
Kuo svajojau būti vaikystėje ir kodėl? Ką labiausiai mėgdavau veikti vaikystėje, paauglystėje ir ar tai tebedarau dabar? Galbūt pradžioje nebus lengva sugalvoti, kaip savo mėgstamą veiklą paversti darbu ar tuo labiau visuomenės gerovės ir sąmoningumo kūrimo bei, žinoma, gerų asmeninių pajamų šaltiniu (daugiau apie tai skaitykite straipsnyje Svajonių darbas), bet esu tikra, kad su laiku jūsų pastangos atsipirks šimteriopai.
Atradę savo geriausias savybes ir veiklą, kurioje šie sugebėjimai galėtų būti geriausiai panaudoti, išdrįsę žengti jos link pirmuosius žingsnius, įeiname į visiškai magišką savo gyvenimo periodą, kurį vadinu ėjimu Savo Širdies Keliu. Visgi čia išbandymai nesibaigia.
Taip užtikrintai kalbu todėl, kad būtent tokį kelią nuėjau pati. Visą gyvenimą sakiau, kad niekada nebūsiu nei mokytoja, nei dailininke. Taip kalbėjo mano maištaujantis vidinis poreikis daryti viską kitaip nei daro mano tėvai. Pradžioje, kai savo noru atsisakiau gerai apmokamo ir puikiai man besisekančio marketingo specialistės darbo, beveik niekas iš artimųjų manęs nesuprato. Vėliau tam tikrą laiką ieškant savęs teko „susiveržti dirželį“ ir sumažinti poreikius. Ir dabar esu visiškai tikra, kad jau keleri metai esu savo kelyje, kur turiu svajonių darbą širdžiai ir piniginei.
Kitas mūsų, kaip dvasinių esybių giluminis poreikis yra neatlygintinai ir besąlygiškai skleisti meilę, gėrį, auginti savo ir kitų sąmoningumą, taip tarnaujant visuomenei. Tokį užlėptą tikslą turi kiekvienas, net jei šiuo metu to visiškai niekaip nejaučia. Turiu pripažinti, kad dar prieš kelis metus žodis tarnystė man kėlė mažų mažiausia stiprų vidinį pasipriešinimą. Kodėl aš čia turėčiau žemintis, kažkam lenktis ir tarnauti? Šis terminas man asociacijavosi nebent su tuo, kai vergas patarnauja ponui arba kai slaugė rūpinasi sergančiais ir neįgaliais žmonėmis. Tokios perspektyvos susižavėjimo tikrai nekėlė.
Dabar suprantu, kad tarnavimas visuomenei yra labai plati ir įvairiai pritaikoma sąvoka. Skamba per daug pompastiškai? Ne visiems yra skirta būti mokytojais, lektoriais, treneriais, rašytojais, menininkais, psichologais ir gydytojais, darančiais įtaką itin dideliam kiekiui žmonių. Tarnauti kitiems galime tiesiog su meile, sąmoningumu ir dėkingumu užimdami savo vietą visuomenėje - būdami batsiuviu ir džiugindami žmones sutvarkytais batais, besišypsančiu pardavėju, kuriam kasdienis bendravimas ir pagalba klientams kelia džiaugsmą, laiminga ir dvasinga mama, su meile auginančia savo vaikus, atsakingu vairuotoju, kuriam didžiausias malonumas yra vairuoti ir taip toliau. Mūsų kuriamos paslaugos ir parduodamos prekės turi teikti žmonėms džiaugsmą, visapusišką naudą, o ne būti mūsų priemone „kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau“.
Pripažinti savo dvasinę prigimtį ir pradėti užsiimti dvasine veikla - asmeninio ir dvasinio tobulėjimo seminarais, kursais, knygomis, saviieška, dvasine praktika, besąlyginės meilės, atjautos ir sąmoningumo ugdymu.
Išsamiai, neskubant ir sąžiningai atsakyti į klausimus apie tai, kas iš tiesų esame ir kuo galime būti naudingi kitiems. Galbūt šiuo metu toks planas skamba utopiškai arba bent jau grandioziškai. Ir nieko nuostabaus. Juk ilgalaikiai gyvenimo planai ir turi skambėti kaip iššūkis bei svajonė. Normalu, kad iki savo pašaukimo suvokimo einame ne vieną dieną, mėnesį ar net ne vienerius metus. Svarbiausia, kad jaučiame, jog apskritai einame jo link.
Linkiu jums glėbio drąsos ir šūsnies kūrybingumo, ieškant savo Sielos misijos, tikrojo pašaukimo.
Viena Labanore gyvenusi močiutė man kartą pasakė tokius, giliai į atmintį įsirėžusius, kažkur išgirstus, o gal pačios sugalvotus žodžius: „Žmogus šioje Žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę nei rado atėjęs“. Ko gero, ji neturėjo minty nei stiklinių dangoraižių, nei išpuoselėtų, tvarkingų gatvių. Ji turėjo minty kitokį - gyvąjį grožį.