Pasakiškai turtingi IMDb: Kino pasaulio labirintai ir atradimai

Kino industrija - tai ne tik pramoga, bet ir meno forma, kurianti įspūdžius, verčianti susimąstyti ir netgi keičianti požiūrį į pasaulį. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius filmus, pradedant siaubo šedevrais ir baigiant dokumentinėmis juostomis, atskleidžiančiomis istorinius įvykius naujoje šviesoje. Taip pat paliesime veiksmo filmus, kurie žavi savo įspūdingais specialiaisiais efektais ir įtraukiančiu siužetu. Mūsų tikslas - pateikti kokybišką ir tikslią informaciją apie filmus, kad galėtumėte išsirinkti tai, kas jus domina labiausiai.

Siaubo filmai: Baimės ir įtampos meistrai

Vienas laukiamiausių metų siaubo projektų - filmas „Vienuolė”. Tai antrasis pilnametražis siaubo filmas, kurį kuravo režisierius Korinas Hardis. Jam buvo suteikta garbė režisuoti būtent šį - bene galingiausios pastarųjų metų siaubo frančizės “įvadinę” dalį. Šios istorinė linija nukelia gerokai prieš visus demonų apsireiškimus, kurie figūravo „Anabelės“ ir „Išvarymų“ dalyse.

Veiksmas prasideda atokiame Rumunijos vienuolyne, kuris įsikūręs netoli pasaulio krašto esančio kaimelio. Čia misteriškomis aplinkybėmis žuvus vienuolei, Vatikanas tirti situacijos išsiunčia savo ypatingos paskirties karo kunigą bei dar procesiškai neįšventintą vienuolę. Taigi siužetas nuo pat pirmųjų kadrų ima intriguoti makabriškumu ir dvasiniu slogumu dvelkiančiomis scenomis. Filmo tematika, kaip ir pati erdvė, čia pasirinktos ypatingai taikliai, nes senoviniai vienuolynai pasaulio pakraščiuose jau patys savaime yra misteriškumo paminklai. Į siužetą žiūrovas įvedamas nė kiek nesidrovint: visi čia žino, ko susirinko, tad be ilgų preliudijų - lai prasideda siaubas! Ir jis vyksta.

Vis tik, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Būtent. Čia ilgainiui siužetas ėmė medėti. Tarsi sniego gniūžtė smulkios siužeto detalytės ima vis sparčiau riedėti nuo kalno, kol pavirsta į sunkiai logiškai apčiuopiamą sniego gniutulą, kuris, galiausiai, teškiasi į žiūrovą. Čia greitai ėmė ryškėti, jog siužetas renčiamas visiškai kitokia tvarka nei ankstesnės frančizės dalys: esminis skirtumas tas, jog pirminės dalys labiau koncentravosi į paranormalųjį - nematomą - siaubo fragmentą, o čia, kita vertus, siaubo faktorius daugiausiai generuojamas per vizualinius - matomus - fragmentus, kas filmo idėją kiek numušė nuo nustatyto frančizės ritmo.

Kas dar blogiau, tai, jog tie vizualizuoti siaubo fragmentai - viską tik apsunkino, nes jie buvo ne tik ne savo vietoje, bet jų būta tiesiog per daug: režisierius ryškiai persistengė prifarširuodamas jais siužetą tarsi norėdamas kažką kompensuoti. Atrodė, jog jis taip norėjo sukurti ypatingai sunkų „įvadinį“ frančizės filmą, jog čia tiesiog perdegė. Primenu, jog tai tik antrasis jo pilnametražis filmas. Na, ir, šalia neišbaigtai perspausto siužeto bei galybės akį dirginančių loginių detalių (net ir siaubo filmui), aš tiesiog norėčiau pasiguosti dėl taip siaubingai išeikvoto demoniškos vienuolės potencialo!

Dievaž, galiu prisiekti, jog ji daugiau siaubo įvarė kelis kartus pasirodydama „Išvarymas 2“ dalyje negu čia. Taip, čia filmas apie ją. Ir taip, čia jos yra pakankamai. Bet atrodė, kad režisierius yra tiek susikoncentravęs sukurti filmo aplinką ryškiai visko perdedant ir kartu nepridedant, jog pamiršo apie ką išvis jis vyksta! Keletas siluetinių scenų, keletas geltonai spoksančių akių ir viskas. Daug paminėti kažko čia tiesiog nėra.

Pats filmas nutrauktas visai tvarkingai. Montažinė grupė puikiai susitvarkė su savo užduotimi: puikiai realizuotos smūginės vietos. Aktoriniu atžvilgiu tikėjausi tikrai kažko daugiau, kadangi pirmosios dalys jautėsi įkūnijančios tikrai autentišką atmosferą. O čia vietomis atrodė, jog žiūriu „Van Helsingo“ antrąją dalį (kurios, gaila, nėra). Scenarijus - irgi ne itin ką turiu pasakyti. Ne tai, kad neturiu. Tiesiog nenoriu to sakyti, nes matau, kaip, išėjus filmui, galvele rūpoja visos „Išvarymo“ istorijos pionierius Džeimsas Vanas.

Galiu pasakyti nebent tai, jog kūrybinė komanda ryškiai paskubėjo girtis, jog „Vienuolė“ - tai pats baisiausias franšizės filmas. Deja, jis pats silpniausias. Ir tikrai neturiu žalio supratimo, kas tai galėjo sąlygoti: ar tai, kad už Džeimso Vano projekto vairo sėdo neapsiplunksnavęs režisierius, ar tai, jog kažkuri frančizės dalis galiausiai turėjo išeiti prastesnė… O gal vienas sąlygojo kitą? Nežinau. Žinau, jog mano akyse šis filmas visiškai nublanko prieš „Anabeles“ ir „Išvarymus“, tačiau… savo funkciją jis atliko. Varganai, bet atliko. Aš apturėjau visai pakenčiamą siaubo laiką, o su šiuolaikiniais projektais - tai daugiau nei gerai. Tad nemanau, kad ir Jūs nusivilsite.

Dokumentiniai filmai: Istorijos atspindžiai

Dokumentiniai filmai - tai žvilgsnis į tikrovę, dažnai atskleidžiantis paslėptus istorijos puslapius ir verčiantis susimąstyti apie svarbius įvykius. Vienas tokių filmų - „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2012). Giedrė Žickytė pastatė nuostabų lietuvišką dokumentinį filmą. Tokie ir turi būti dokumentiniai filmai - pažvelgiantys į istorinius įvykius visiškai kitaip, negu anksčiau buvo įprasta. Mano karta, ir dar jaunesnė karta, niekada nebūtų pagalvojusi apie tokius vidinius įvykius Nepriklausomybės atgavimo metu. Šis filmas suteikia prasmę daugybei užuominų, kurių iki šiol nesuprasdavau.

Kad ir tas pats posakis „džinsai ir rokas sugriovė Sovietų sąjungą“: anksčiau jis reiškė tik kažką, susijusį su „Roko maršais“, o dabar galiu būti ramus, nes žinau istoriją nuo A iki Z. Ačiū režisierei ir visai kūrybinei komandai. Režisierė minėjo, kad greitu metu turi pasirodyti DVD, todėl kviečiu visus būtinai nusipirkti DVD ir pasižiūrėti šį filmą. Iš torrentų nežiūrėkite - ir kokybė ne ta, ir savo duoklę tokiems filmams privaloma atiduoti.

Veiksmo filmai: Adrenalino dozė

Artėjant iškilmingai dienai, kai turėjo būti užbaigta (?) didinga Betmeno trilogija, nusprendėme, kad privaloma iš naujo pasižiūrėti abi trilogijos dalis, kad smagiau žiūrėtųsi finalas. Tą ir padarėme. Žiūrėjimas antrą sykį tik patvirtino, koks šių laikų kino genijus yra Christopher Nolan, kuris sugeba ne tik pastatyti puikius (t.y. šiuo laikotarpiu puikiausius) veiksmo filmus, bet ir jaučia tai, ko nori žiūrovas ir kokios kino tendencijos tuo metu yra labiausiai vežančios.

Kalbu apie tai, kaip šie filmai skiriasi vienas nuo kito, nors tuo pat metu yra labai panašūs. Statymo būdas, naudojamos formos, stilius skiriasi kiekviename filme pagal tuo laiku populiariausias veiksmo filmų stiliaus tendencijas. Batman Begins, aiškiai matyti, atitaikytas pagal senesnių veiksmo filmų stilių, visokie Himalajų kalnai, šiek tiek dvasingumų ir mažiau įspūdingos technikos ar visokiausių skraidančių ekranų. The Dark Knight - fokusavimasis į personažą, kuris pateikiamas kaip didžiausias visų laikų teroristas - ir kuo mažiau dvasingumų, neesminių sproginėjimų ar pasilakstymų nerealiomis mašinomis - veiksmo šiame filme tiek, kiek reikia, o visa koncentracija nukreipta į vieną, nerealų, visų laikų didžiausią blogiuką - Džokerį. Ir, aišku, kitus personažus, kurių asmenybės vystomos visą filmą.

The Dark Knight Rises (2012) - taigi, atėjo didžiulio epo pabaiga. Ar tikrai pabaiga? :) Žiūrėkite, ir sužinosite. Šiaip rimtai. Aš net nežinau, ar reikia komentuoti šį filmą. Jį tikrai verta pažiūrėti, tik prieš tai privaloma įsigilinti į pirmuosius du. Jei žiūrėtumėte šį filmą vieną, tuomet jis galbūt atrodytų gan vidutinis. Bet kai tai yra istorijos, pradėtos prieš 5 su trupučiu valandas, supranti, kad nieko geriau ir negalėjo atsitikti.

Kaip prieš tai pasakojau apie visų trilogijos filmų skirtumus, tai tetrūksta trumpai apibendrinti šį ir pabrėžti, kuo gi Nolanas vejasi šių trejų metų kino tendencijas. O gi masėmis. Visuose paskutiniuose filmuose visur nuolat pateikiamos masės žmonių, masių kovos, pilnos žmonių erdvės ir pan. Ch. Nolan ne tik pateikia didelius kiekius žmonių, bet dar juos ir nufilmuoja gyvai, pasitelkdamas ne efektus, o tikrus, egzistuojančius tūkstančius savanorių.

Kitas dalykas tai kitoks, netradicinis blogiukas, kuris daug dalykų leidžia spręsti žmonėms, yra toks kaip ir socialus, ko nepasakytum apie ankstesnių filmų blogiukus. Negaliu nepaminėti tokių įspūdingų Ch. Nolan režisūros dalykų, kaip kad amerikietiško futbolo rungtynių scena. Paprastai tokioms scenoms nusamdomos kelios dešimtys žmonių, kurie suvaidina gerbėjus ir juos po to kompiuteriu tiesiog padaugina. Kartais žmonių išvis nefilmuoja, o viską padaro 3D modeliavimu. Ch. Nolan pavaro kitaip: jis sukviečia 11 tūkstančių savanorių ir nufilmuoja tą sceną su tikrais žmonėmis. How cool is that? Tokių scenų filme yra ir daugiau.

Ch. Nolan nesiterlioja su efektais apgaudinėdamas žiūrovus, o padaro viską „boso stiliumi“ - taip, jog kino genijaus vardą jam duoti tikrai negaila. Hans Zimmer, nepabijosiu pasakyti - geriausias šių laikų garso takelių kūrėjas, irgi pristatė siurprizų. Filmo dalis, kurioje minia skanduoja deshi, deshi, basara, basara, yra ne šiaip sau kažkokie garso efektai, o tūkstančių paprastų žmonių įrašyti šūkiai, kuriuos H. Zimmer sujungė į vieną garso takelį. Taip, tokie paprasti žmonės kaip aš galėjo sudalyvauti filmo kūrime - beje, aš kažikodėl pats patingėjau įrašyti šį šūkį, dėl ko dabar nežmoniškai graužiuosi.

Šiam filmui labai nepasisekė, jog prieš tai Ch. Nolan pasauliui pristatė kitą blogiuką - Džokerį. Dėl Džokerio nublanko šio filmo blogiukas Bane. Visuomet tikiesi, kad viskas bus vis aukštesnio lygio - galbūt vaizdai, efektai, veiksmas ir buvo aukščiau, tačiau pagrindinio blogiuko šiam filmui pritrūko - Bane manęs neįtikino. Jo balsas, sukėlęs begalę diskusijų tarp įvairių kritikų, išties pataiso situaciją, nes sudaro netradicinio psichopato įspūdį. Tačiau pats „komunistinis“ herojus, kovojantis prieš kapitalistinę valdžią ir tokį patį kapitalistinį Betmeną, man neatrodė kaip išskirtinis personažas ar pagyrų vertas vaidmuo. Apskritai trūko šiam filmui personažų gilumo, labai trūko. Vaidyba vietomis atrodė per daug paviršutiniška, o vaidmenys - eiliniai. Neatsimenu nei jaunojo policininko vaidmens, nei moters-katės - labai jau nuobodoki vaidmenys tai buvo. Būta ir kitų kliurkų, kurios pagadindavo filmo nuotaiką, bet tiesiog stengiausi nekreipti į tai dėmesio.

Filmų palyginimo lentelė

tags: #pasakiskai #turtingi #imdb