Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos

Žmoniją visą jos gyvavimo laikotarpį lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmonės išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX-XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Iš intelektinės veiklos metu gautas rezultatas susirūpinta palyginti nesenai. Tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėta rūpintis kūrybinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę.

Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu. Tai iš intelektinės nuosavybės atsiradimas. Turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei išsamų teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos.

Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinis kūrinis valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.

Intelektinės nuosavybės teisės normos pateikti nagrinėjamo reiškinio pasekmes. Pirmoje darbo dalyje apibūdinama intelektinės nuosavybės samprata, pateikiamos bei apibūdinamos intelektinės nuosavybės rūšys. Parodomi intelektinės ir materialinės nuosavybės skirtumai. Pateikiamos istorinės intelektinės nuosavybės atsiradimo priežastys. Šioje darbo dalyje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos pasekmės, aptariami teigiami ir neigiami aspektai.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Šio norminio akto antrajame straipsnyje nurodyta, kad konvencija saugo bet kokios išraiškos literatūros ir meno kūrinius, nepriklausomai nuo jų išraiškos formos ar būdo. Matome, kad intelektinės nuosavybės objektai yra būtent žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais. Tai dėl intelektinės veiklos metu gautų rezultatų. Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas.

Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. šiam veiksmui. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai (kūrinija) savo idėjas ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis. Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbti, tiek nepaskelbti kūriniai autoriams yra numatyta autorinis teisis apsauga. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzempliorius gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorius kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytų kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.

Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinis teisis gynimo laikas ir vieta. Tai teisės normos. Pagrindiniai tokis teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai. Šioms dabar ar suteiks ateityje. To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinis teisis apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Šiau kūrinį paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės , kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai. Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Šios autorinis kūrinis apsauga. Tai, kurie vėliau panaudojami įvairūs kultūrinis projekts paramai. Šiau minėts autoriaus teisis apsaugos termins išlaikymą, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose. Šiau paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinis išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Tai teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.

Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais. Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra išradimai. Šiau panagrinėjus Lietuvos Respublikos patents įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.

Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekės ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos deriniai. Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiams paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos. Šios rūšies prekės ar paslaugos. Tai įmonės. Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženkls pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėts pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. Šios rūšies gaminis visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Šampanas“, kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu. Tai.

Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugoms objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis. Maslou poreikis teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairius daikts kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinis gėrybis meistrai jokio atlygio negauna.

Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaraše vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinis teisis kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autoris, kompozitoris ir dramaturgs draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autoris teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę. Šiau auroris teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. Šiose valstybėse augo intelektinės nuosavybės saugoms objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų. 1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinis apsaugos autoris teisis į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė.

Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokios garantijos, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autoris...

Pramoninė nuosavybė

Pramoninė nuosavybė, intelektinės nuosavybės dalis, apimanti teises į išradimo patentą, naudinguosius modelius, pramoninį dizainą, prekių ženklus, paslaugų ženklus, įmonių vardus, kilmės nuorodą, kilmės vietos nuorodą, puslaidininkinių gaminių topografijas ir kita, t. p. Tarptautinės teisės pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą, yra 1883 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (Paryžiaus konvencija, paskutinį kartą peržiūrėta 1967, papildyta 1979, Lietuva prisijungė 1994). Pagal šią Konvenciją, pramoninė nuosavybė suprantama pačia plačiausia prasme ir apima ne tik pramonę, prekybą tiesiogine prasme, bet ir žemės ūkio gamybos sritis, kasybos pramonę ir visus produktus - gaminamus ir gamtinės kilmės (pvz., vyną, grūdus, tabakų lapus, valgius, gyvulius, iškasenas, mineralinius vandenis, alų, gėles, miltus).

Be Konvencijoje išvardytųjų, pramoninės nuosavybės objektais laikomi ir įvairūs vėliau atsirandantys objektai, pvz., puslaidininkinių gaminių topografijos, augalų veislės, simboliniai interneto adresų sričių (domenų) vardai. Pramoninės nuosavybės sąvoka apima daug įvairių ir savarankiškų teisių, kurios atsirado skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais tikslais, todėl kiekvienos jų teisinis reguliavimas t. p. Universalus pramoninės nuosavybės apibrėžimas nepateikiamas nei Konvencijoje, nei kituose teisės dokumentuose dėl to, kad ši teisės sritis sparčiai plėtojasi, randasi vis naujų pramoninės nuosavybės teisių, turinčių naujų požymių, sudėtinga sudaryti bendrą ir visuotinai priimtiną pramoninės nuosavybės teisių katalogą, nes vienose valstybėse pripažįstamos tokios pramoninės nuosavybės teisės (pvz., teisės į naudinguosius modelius), kurios nepripažįstamos kitose valstybėse.

Norint išsamiai apibrėžti pramoninės nuosavybės teises reikėtų arba išvardyti visus įvairioms teisėms būdingus požymius (tai vargiai įmanoma dėl diskutuotino ir kintančio šių teisių sąrašo), arba pateikti itin abstraktų ir todėl netikslų apibrėžimą. Pramoninės nuosavybės teisės įvardijamos bendru pavadinimu, o įstatymų leidėjai įvairiais metodais sistemina jas reglamentuojančius teisės aktus. Kai kurios valstybės (pvz., Prancūzija) yra priėmusios intelektinės nuosavybės kodeksus, į kuriuos įtrauktos ir su pramoninės nuosavybės apsauga susijusios teisės normos. Pamatinis visas intelektinės nuosavybės (kartu ir pramoninę nuosavybę) teises vienijantis požymis yra nematerialus (tai yra idealus arba tik protu suvokiamas) šių teisių objektas. Nematerialus objekto pobūdis pagrindžia vieną svarbiausių pramoninės nuosavybės teisės principų - pramoninės nuosavybės objektas egzistuoja nepriklausomai nuo savo materialaus pavidalo, tai lemia ir nevienodą jų teisinį reglamentavimą ir teisinį likimą.

Materialus daiktas, kuriame yra pramoninės nuosavybės teisių objektas, įkūnija 2 skirtingus teisių objektus: daiktą (pvz., drabužį, vaistą, automobilį), į kurį egzistuoja daiktinės teisės, ir pramoninės nuosavybės objektą (prekės ženklą, išradimo patentu saugomą cheminę medžiagą, automobilio dizainą ir kita). Pramoninės nuosavybės apsaugos pagrindiniai principai yra registracijos, teritorialumo bei ribotos teisinės apsaugos terminai (jie skiriasi kiekvieno pramoninės nuosavybės objekto atveju). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta atkurti savarankišką pramoninės nuosavybės apsaugos nacionalinę sistemą. 1991 įsteigto Valstybinio patentų biuro pagrindinės funkcijos siejamos su pramoninės nuosavybės objektų apsauga, ją reglamentuojančių teisės aktų rengimu, atstovavimu Lietuvai su pramonine nuosavybe susijusiose organizacijose.

Pramoninės nuosavybės apsaugą reglamentuoja Prekių ženklų (2000, įsigaliojo 2001, pakeitęs Prekių ir paslaugų ženklų įstatymą, 1993), Patentų (1994), Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos (1998), Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą (2001), Dizaino (2002, įsigaliojo 2003, pakeitęs Pramoninio dizaino įstatymą, 1995) įstatymai.

Iš pradžių Paryžiaus konvenciją pasirašė 11 valstybių (Belgija, Brazilija, Gvatemala, Prancūzija, Ispanija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Salvadoras, Serbija, Šveicarija), jos galiojimo laikas neribotas. Paryžiaus konvencija buvo peržiūrėta 1900 Briuselyje, 1911 Vašingtone, 1925 Hagoje, 1914 Londone, 1958 Lisabonoje, 1967 Stokholme. 2023 Paryžiaus konvencija veikė 179 šalyse. Paryžiaus konvenciją administruoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija.

Paryžiaus konvencijos pagrindinis principas − nacionalinis režimas. Jis reiškia, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys naudojasi tokiomis pat teisėmis kaip ir savos valstybės fiziniai ir juridiniai asmenys. Kitas principas − konvencinis prioritetas. Pagal šį principą Paryžiaus konvenciją pasirašiusios šalys garantuoja, kad bet kuris pareiškėjas, padavęs išradimo naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje valstybėje, per tam tikrą laikotarpį gali paduoti paraišką kitoje valstybėje prašydamas jai suteikti pirmosios paraiškos padavimo datą. Paryžiaus konvencija t. p. Lietuva prie Paryžiaus konvencijos prisijungė 1994. Valstybės politiką įteisinant išimtines teises į pramoninės nuosavybės objektus įgyvendina Valstybinis patentų biuras (įkurtas 1991).

organizacija (PINO), santraukos. sutartys. Organization and the World Trade Organization (1995). ir siekio susitarti dėl tolimesnio bendradarbiavimo. administruojamų sutarčių. ar iš jos į aplinkines teritorijas. (TRIPS) poveikis sutartims, kurias administruoja PINO. ir kiti. Tarptautinio olimpinio komiteto sutikimo. administruoja PINO, santraukos. sutartys ir autorių teisių sutartys. santraukos. ir gretutinių teisių sutartys. 1967 m. d. ir pakeista 1979 m. m. kovo 20 d. nuosavybės apsaugos. Peržiūrėta Briuselyje 1900 m. 1911 m. birželio 2 d., Hagoje 1925 m. Londone 1934 m. birželio 2 d., Lisabonoje 1958 m. 31 d. ir Stokholme 1967 m. liepos 14 d. m.

tags: #paryziaus #konvencija #del #pramonines #nuosavybes