Apie pirmąją sovietinę okupaciją Jonavoje, karą ir pokarį rašyti nelengva. Šis laikotarpis ir jo įvykiai tokie prieštaringi savo vertinimais, kad turbūt geriausias vertintojas yra pats laikas ir istorija, tuo labiau, kad daugelio liudytojų kaulai dūlėja krauju suvilgytoje žemėje. Todėl į viską žiūrėti reikia istoriškai sąžiningai.
Stengiausi atsiminimus surinkti iš žmonių, kurie gyvena man pažįstamose vietovėse. Mano pašnekovai yra iš aplinkinių Jonavos miesto kaimelių, kuriuose gyvena mano seneliai ar giminės. Bet mano didelio noro, susižavėjimo ir užsidegimo dėka aš sugebėjau užrašyti bent dalelę tų žmonių gyvenimo.
Kad ir kaip skaudu būtų pripažinti, bet to meto išgyvenimai palaužė žmones, sudraskė jų širdis. Ir net dabar, kai praėjo tiek metų po baisių įvykių šie senoliai dar negali atsigauti.
Lietuvos okupacijos istorija. Šaltinis: Vikipedija
Juozas Arlauskas: Atsiminimai iš karo ir pokario laikų
Juozas Arlauskas (gimęs 1922 m. Ukmergėje, šiuo metu gyvena Jonavos raj.) pasakoja apie savo patirtį mokytojų seminarijoje ir pirmuosius darbo metus sudėtingu laikotarpiu.
Jau baigdamas ketvirtą Ukmergės gimnazijos klasę, egzaminų darbe rašiau, kad svajoju apie mokytojo ar agronomo profesiją. Iš penkių mano tėvams gimusių vaikų likau vienas. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai. Taigi turėjau laikytis arčiau tėvų, gimtinės, žemės. Mokytojo darbą įsivaizdavau tik kilnų ir garbingą. Be to, jis labiau buvo pažįstamas. Ir mokytojų seminarija buvo čia pat, Ukmergėje. Baigęs penktą klasę, 1939 metais padaviau pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminarijos pirmą kursą. Egzaminai, patikrinimai, o į priimtųjų sąrašą nepatekau. Kodėl?
1940 metai. Ir baugūs, ir savaip įdomūs pasikeitimai. Bunda naujos viltys. Vėl duodu pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminariją. Dabar į trečią kursą. Šį sykį priimtųjų sąrašas ilgas, o jame ir mano pavardė. Atsiranda naujos energijos. Gimsta naujas požiūris į mokymąsi, pamoką, dėstytojus bei jų mintis. Vertybių perkainavimas, karas, žiaurumai, jaunimo blaškymasis - visa tai grūdino. Mokytojų seminarija toje suirutėje laviravo ir stengėsi išlaikyti normalų darbo ritmą. Mūsų kurso poetai sukūrė net savo himną, iš kurio įstrigo mintis: „Jei nebus žibalo, pašviesim kaimui balanom“.
Literatūros mokytojo, mūsų kurso auklėtojo Romualdo Kuzmicko iniciatyva išleidžiamas spausdintas leidinėlis „Į gyvenimą“. O 1942 metų birželio 13 dieną aš jau mokytojas. Prašymas skirti mokytojo pareigoms Ukmergės apskrityje paduotas. Jau rugpjūtis, o darbo vietos dar nežinau. Pasiteirauju. Apskrities švietimo inspekcija paaiškina, kad mūsų, jaunų specialistų, prašymai išsiųsti į Vilnių.
Grįžęs iš Ukmergės, namuose radau pranešimą, kad esu paskirtas į Eišiškių apskrities Valkininkų valsčiaus Degsnės pradinės mokyklos vedėju. Tėvai senyvi, motina sirguliuoja, ūkis, karo metai. Susirūpinę aptariam padėtį su namiškiais. Tuo metu sužinau, kad pora mūsų kaimo miestelio jaunų vyrukų kitą dieną dviračiais važiuoja į Vilnių. Prie jų prisidedu ir aš. Švietimo vadyboje (taip tada vadino ministeriją) mano rūpesčius išklauso malonus senukas. Jis pareiškė suprantąs mano padėtį, bet pasiūlė vis dėlto nuvažiuoti į paskyrimo vietą.
Vėl apie 60 km. Kad būtų arčiau, žmonės man kelią nurodo per miškus. Arčiau, bet kelias neaiškus, prastas. Miške kryžkelė, o kuriuo keliu pasukti - nėra ko paklausti. Užklausus lietuviškai, žmonės įtariai, neaiškiai atsakinėja lenkų kalba. Baugu. Lyg ir šūviai girdėti miške. Ir kaip apsidžiaugiau, kai pavijau arkliu važiuojantį dzūką. „Vaikuci tu mano, už šitos girios lietuviai gyvena“.
Štai ir Pirčiupiai. Užsuku į mokyklą. Pasikalbam su mokytoju Astaška. Nusiraminau. Čižiūnai, Dargužiai. Ilgose kaimo gatvėse vaikai savo reikalus aptarinėja lietuviškai. Privažiuoju Valkininkus. Jau gerokai po pietų, o aš dar nevalgęs. Valgykloje paaiškinu, kad neturiu maisto kortelės. Priduriu ir kelionės tikslą. Temsta. Minu į Degsnės kaimą. Prie kaimo žmonės krauna peliušką į vežimą. Klausiu, kur čia mokykla. „Mokykla tai yra, bet mokytojo nėra“, - nelinksmai atsako valstietis.
Nuoširdžiai pavaišino, apnakvindino kaimo žmonės, išsiilgę lietuviškos mokyklos. Jų Puškornės kaimas sudėgė. Dabar jie gyvena gretimame, buvusiame žydų kaime - Degsnėse. Jau parinktas mokyklai namas. Skaudžios dvejonės naršo mano galvą. Sunku. Prisimenu šūkį: „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi“. Jį rašydavome į vokiečių kalbos žodynėlio viršelyje. Prisimenu ir dainą „Ei, lietuvi, mes be Vilniaus nenumirsim“ (ją dainuodavome gimnazijos chore), ir Vilniaus pasą, į kurį klijuodavome ženkliukus paremdami Vilniaus išvadavimą bei lietuvybės palaikymą Vilniaus krašte. Visa tai skatina čia dirbti. Bet šitoks nuotolis ir kaip palikti senus tėvus sunkiais karo metais?
Vis dėlto nutariau atvažiuoti. Mokslo metai prasidėjo tėvų susirinkimu. Juk vaikai neturi nei knygų, nei sąsiuvinių, nėra nei lentos, nei kreidos. Svarbiausias dalykas - lenta. Vienas pasiūlo dikto (fanieros) lapą, kitas lysteles, trečias pažada padaryti, ketvirtas pasiūlo juodų dažų. Keliu ranką ir skubiai sušunku: „O aš nudažysiu!“ Taip per kelias minutes išsprendėme lentos problemą. Visa kita taip pat paaiškinome sklandžiai ir greit. Ypač man rūpėjo, kaip reikės prasimaitinti. Aš pasiūliau atiduosiąs už maitinimą visą savo algą. Mokinių tėvai nusijuokė: „Už tavo algą niekas ir savaitės tavęs nemaitins. Mes maitinsim visi iš eilės.
Taip pradėjau darbą mokykloje. Už surinktus tėvų ir savo pinigus Vilniuje pripirkau įvairiausių vadovėlių, kokių tik gavau. Taip pat sąsiuvinių, rašymo priemonių. Viską tempiau į viešbutį. Vakare pastebėjau, kad man liko tik viena markė ir kampelis juodos duonos. Oi, kokia skani, tiesiog saldi buvo padžiūvusi duona su vandeniu. O rytą pro viešbutį link geležinkelio stoties dardėjusiam vežikui paaiškinau savo padėtį. Juk nusinešti visko niekaip negaliu.
Sunku buvo ir su pamokomis. Kaip suderinti seminarijoje įgytas žinias ir praktiką dirbant išsyk su keturiais skyriais? Nauji vadovėliai. Nepažįstami kitokio krašto, kitokių papročių bei pažiūrų mokiniai. Ėmiausi ir švietėjiško darbo. Pirmą savo paskaitą skaičiau kaimo gryčioje prie dzūkų pušies balanos šviesos. Džiaugiausi, kad kaimo žmonės domisi lietuviška spauda.
Retkarčiais tokie kaip aš sueidavome į Valkininkų centrinę mokyklą, kad išsidalintumėme iš Panevėžio, Pasvalio ir kitų turtingesnių apskričių gautus siuntinius Vilniaus krašto mokytojams. Taip ir slinko pirmųjų metų dienos, slegiamos žiaurios vokiečių fašistų okupacijos. Jaunuolių gaudymas karui ar darbams Vokietijoje. O aš čia vienas, dvidešimtmetis, toli nuo tėviškės ir tėvų. O tėvai taip pat vieni. Jie jaudinosi dėl manęs. Rašiau laiškus, džiaugiausi gavęs atsakymą. Mylėjau pirmosius savo mokinius. Nors buvau nesaldus, reiklus. Pergalvodamas savo darbą, kartais pasijausdavau kaltas prieš vaikus. Stengiaus.
Porai metų patekau į Žemaitkiemio valsčiaus Martinonių pradinės mokyklos Valų komplektą. Čia jau buvome dviese. Gyvenom viename kambaryje, nors dirbome skirtinguose kaimuose. Pasijutau tvirtesniu mokytoju. Studijavau J.Laužicko straipsnius, pradėjau daugiau domėtis psichologija bei pedagogika. Gana daug skaičiau. O 1945/46 mokslo metais jau atsikėliau į tėviškę, į Vidiškius. 1948 metų spalio 6 dieną mirė motina. Likom su tėvu dviese.
Po mamytės mirties buvo pareikalauta dalį namo užleisti valsčiaus darbuotojui. Su širdgėla ir liūdesiu krausčiaus iš vaikystės gryčios į kitą namo galą, kuriame jau gyveno valsčiaus švietimo skyriaus vedėjas. Tėvelis sirguliavo. Mokykla, ūkio darbai bei prievolės slėgė pečius ir galvą. Jau draugavome su Birute Žemaityte - Liduokių progimnazijos (to paties valsčiaus) mokytoja. 1948 m. Spalio 16 dieną vedžiau. Juk moteriška ranka buvo labai reikalinga namuose. Ji tik savaitgaliais iš Liduokių ateidavo į naujus savo namus.
O 1949 metų kovo 24 d. Neramus vakare iš valsčiaus švietimo skyriaus grįžo vedėjas. Jis pasakė, kad visi valsčiaus darbuotojai, liaudies gynėjai susirinkę ir kažkur ruošiasi. Tačiau jam liepė eiti namo. Apie vidurnaktį - stiprus beldimas į duris, girgžda uždaromos langinės. Suėję ginkluotieji liepė uždegti lempas. Išsidėstė sargyba. Žmonai patariau krauti iš spintos drabužius. O aš, lydimas kareivio, lipau ant aukšto senų dešrų paimti. Atlaužiau dešrigalį ir kareiviui. Toliau atsidūrėme svirne. Čia išdėlioti aušo ryte paskerstos kiaulės lašiniai ir kumpiai. Vieną pasiūliau čia pasimaišiusiam gynėjui, su kuriuo vaikystėje maudėmės Šventojoje. Jis nustebo, pasimetė, bet kumpį išsinešė.
Tada kareivis mane perspėjo, kad nedalinčiau, juk dar reikės gyventi. Paaiškino, kaip pasūdyti mėsą kelionėje - vagone. O kada garsiai pasamprotavau, kad ir maišų nebeturiu, jis stvėrė čia pat stovintį maišą su miltais gyvuliams, išpylė juos ant grindų ir padavė. Taip iš dalies jo dėka išsivežiau sprindžio storumo lašinius ir tris kumpius. Pasiėmiau ir miltų pirmai duonai tremtyje. Kuo toliau, tuo labiau spaudė širdį. Dar tebegulinčiam švietimo skyriaus vedėjui Donatui Kirsliui pakuždėjau, kad tik ką parsivežta žmonos spinta tebūnie jo. Bet, pasirodo, ir jam liepė keltis bei ruoštis. Jis greitai sudėjo savo patalynę bei keliolika knygų į lovatiesę ir surišo. Oi, kaip gaila man buvo palikti tiek daug ir tokių vertingų knygų - „Meno istoriją“, „Psichologinę vaiko genezę“.
Bet juk dar skaudžiau būtų, jei reiktų jas kur nors pakely išmesti. Gritosiomis surenku keletą pačių vertingiausių ir sakau pagyvenusiam partiniam darbuotojui, sėdinčiam prie durų su šautuvu, kad šios knygos yra mano draugo mokytojo Kazimiero Jankūno. Prašau jas jam perduoti. Atnešė kažkokius popierius, surašė liekančius gyvulius. Tada liepė pasirašyti ir kinkyti savo arklį. Tačiau daiktai ir žmonės į vieną vežimą netilpo. O kaimynas Zablockas atsisako veži tremtį. Pats nueinu ir paprašau. Skaudžiausia paskutinį kartą peržengti namo slenkstį. Nors palydovai užrakino duris, bet paklausė, gal ko nors dar nepasiėmiau. Patarė pagalvoti. Matyt, ir jie šiek tiek jaudinosi. Sugrįžau ir paėmiau pagalvę sirguliuojančiam tėveliui.
Važiuojame iš gimtojo kiemo miegančio (o gal ir ne visai) miestelio gatvėmis, pro mokyklą. Šventupio susirinkimo punkte, buvusiame dvaro klojime, iškrauname mantą. Švinta. Žodis po žodžio užsimezga kalba su tarpdury stovinčiu kareivėliu. Man išsprūsta žodžiai: „Juk Leninas ir Stalinas taip pat buvo trmiami“. Pasikeitus sargybai kareivėlis atsiveda karininką ir, rodydamas į mane, sako, kad aš lyginu save su Leninu ir Stalinu. Karininkas pagraso, pabara mane. Susirūpinau, kad dėl manęs gali nukentėti tėvelis, žmona. Tačiau viskas tuo ir baigėsi.
Pro atviras klojimo duris pamačiau atslenkant keletą mano trečiokų. Jie atnešė pieštukų, sąsiuvinių ir prašė rašyti laiškus. Žvilgsniais atsisveikinome. Turbūt dar patariau gerai mokytis. Vidurdienį susikrovėme į sunkvežimį. Ir vėl kelias pro mokyklą. Prie jos stovi vedėjas Jonas Radzevičius. Pamoja ranka. Pravažiavus gimtąjį miestelį ir pakilus į kalną, visa matyti kaip ant delno. Ukmergės gatvės beveik tuščios. Šaligatviu veda darželinukus. Atrodo jie skandavo žodį: „Pravilno, pravilno“.
Aplink Jonavos geležinkelio stotį minia žmonių kaip bičių avily. Kraunu mantą į vagoną. Šurmuliuo negirdžiu. Pagaliau pasigendu usmaišio valcuotų miltų, o sunkvėžimis jau nuvažiavęs. Uždaro vagono duris. Su motina. Klausiu. Ar pasiėmė vadovėlius. Šiaip ar taip, mokysimės toliau. Štai ir pajudam. Kyla paskutinė triukšmo banga ir nurimsta. Vilniuje sustojus atidaro mūsų vagoną, ir mano trečioką su motina išlaisvina buvęs jos pirmas vyras, trečioko tėvas. Atrodo, saugumietis. Minske saulėtas rytas. Iš vagonų po du einame virinto vandens. Kaip gerai kad pasiėmiau du kibirus - galėsiu dažniau pamiklinti kojas.
Surikiuotame būrelyje pora jaunikaičių kalbasi: „Ar jau bėgam? Ne, dar neįdomu, pavažiuojam toliau". Jie dar visai jauni ir, matyt, vieniši. Vagone ant aliuminio puodelio išraižiau išvežimo datą. Tuk - tuk, tuk - tuk, tuk - tuk. Ir taip dieną naktį. Kartais sustodavo laukuose - leisdavo išlipti iš vagonų. Žmonės skubiai lįsdavo po vagonais atlikti savo gamtinių reikalų. Vienąsyk, žmonėms vos sulindus po vagonais, traukinys pajudėjo. Atrodo, visi spėjo sveiki išlįsti. O traukinys ir nupuškėjo.
Graži pievutė, netoli miškas. Tačiau bėgančių į miško pusę nebuvo. Irkutsko stoties perone išsikraunam ir sėdim prie savo maišų. Pagaliau nešam maišus į trofėjinį sunkvežimį. Pavaišinau vairuotoją dešrigaliu. Gal priims tėvelį į kabiną, nors ir be durų. Žinau, kad naktis bus šalta. Kėbule pasiūliau visiems šilčiau įsitaisius miegoti, o pats žadu pabudėti, kad neiškristų kas. Dažnai pralenkdavome su tokiu pat kroviniu sustojusius kitus sunkvežimius. Mat jų keleiviai, ypač su vaikais, užeidavo pakely pasišildyti. Jokių palydovų nebuvo. Vairuotojams, atrodo, buvo pasakyta toliau Lenos nevažiuoti. O pakeliui mus turėjo kur nors kas nors paimti.
Sėdėjimas vagone, išsikrovimas bei pasikrovimas, nežinia, budėjimas šaltos nakties kelionėje dulkėtu keliu gerokai išvargino. Truputį apsiprausęs akis bei veidą, išsitiesiau kėbule ant maišų ir staigiai užmigau. Tuo metu mus apžiūrėjo tie, kuriems reikėjo darbo jėgos. Mus „nupirko" kolūkio „Lenskij rasstrel" pirmininkas Padpruginas. Turbūt jis pasirūpino, kad būtų paruoštas tuščias barakas. Grindys švarios, bet. Žmona pažadino mane. Reikia iškelti maišus. Dvi šeimos ir viengungis Donatas susinešėme savo mantą į nemažą kambarį. Aš ir vėl užmigau ant savo maišų. Kitą dieną kolūkis parūpino senų, nuo stogo nuplėštų maumedžio lentų. Mes pradėjome daryti kažką panašaus į baldus - lovas, suolus, stalus. Tėveliui sutaisiau lovą (geležinę) iš šiukšlyno. Atvykome turbūt ketvirtadienį, o šeštadienį ruošėmės Velykoms. Čia labai pravertė mūsų atsivežti kibirai ir ypač kumpiai. Atsirado ir keletas kiaušinių.
Pagaliau pirmininkas supažindino mus su kolūkio laukais, darbu. Priėjome lauką, kuriame arė penki beveik vaikai. Jiems vadovavo nuoširdus senukas. Va, šiuos vaikus ir pakeitėme mes. Man perleisdamas savo arklius paauglys verkė. Jo veidas atrodė kaip senio. Gegužės pirmąją dirbome tik iki pietų. Vyrai arėme už kelių kilometrų nuo kolūkio centro, o moterys netoliese kirto mišką. Vidurdienį jos arėjo pas mu...
PARTIZANŲ KELIAIS - Povilo Bagdono vadavietė išsaugota
Sušaudytos dainos: Partizanų kūryba
Henrikas Rimkus teigia, kad pats skaudžiausias pokarinės rezistencijos istorijos ir kultūros klodas yra įsirėžęs į gimtąją kruviną žemę. Tai dainos kaip žolė iš po akmens. Viskas pleišėja ir kinta, ir kuriasi.
Tarybiniam žmogui pavojingas dainas buvo patarinėjama užrašinėti tik vertingąją senąją liaudies kūrybą. Tačiau neišgirsta šita gausybė dabar čia publikuojamų dainų. Skaudaus tikrumo yra pripildyta graudi romanso melodija. Atsirado naujas įvaizdis- už Tėvynę žuvusio mylimojo kapas. Daugybėje dainų kryžiai buvo pastatyti dainose. Dar didžiulis pluoštas dainų, ir atsiras dar. Graudžios, bet vis dėlto herojiškos dainos.
Istorine daina „Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis" atspindi pasiaukojimą bei meilę tautai ir savo artimui, pranašiškos aiškiaregystės... Sniegučio slapyvardžiu, arba rašoma Kasčiūnų kaimas ir data, Lietuvos partizanų dainos pasirašytos Vyto Jakavonio. Ant kalnelio stovi kryžiai. Ant juodbėrių žirgų. 1945.VII.15., V. Kiek brolių čia žuvo už laisvę šalies. Nors vargas nelaime žibėtų, niekad neapleisiu tėviškės namelio. Čia bangos auksinės, kai melsvas dangus. Mūs šalį telydi protėvių daina.
Dėl ko Nemunas liūdnas, rūstus, neramus? Juk jie mato, kai veža, grandims surakinę. Jie lyg liūtai, panteros, vilkai alkani. Nenoriu! Ne! Ir paslėpė tamsus dangus. Gint žūstančios Tėvynės. Surask banditą Pūsčios miškuose. Taip savo karžygius kankint? Matyt, jie baigė meilės mokyklą. Skruostus taip ilgai bučiavai? Ir kur tu priglaudą rasi? Ir, apkabinęs nukautą priešą. Tu palūžai, tiek skausmo patyręs. Slegia širdį ir žeidžia jausmus. Širdie! Triumfuojam varge, nes dėl kryžiaus kova. Jums pergalė, vade, skirta! Po Dainavą, kalnus, miškus!
Dainavos apygardos partizanai 1947 m. Šaltinis: Vikipedija
1945 m. prasideda Tautos himnu ir Dzūkų partizanų himnu. 5-tas ir 6-tas puslapiai išplėšti partizano. 32-je dainoje Vyturys apdainuoja Degsnio ir Putino žuvimą. Dalis dainų kartojasi kituose šaltiniuose. Ir tavo laisvės troško, laukė. Čia laukia mūs broliai prašvintant aušros. Sūneli,- ištarė: - brangus. Raudoti mane palikai! Nes jų šilti vogti kailiniai. Kas drįso pakelti prieš slibiną kardą? Pakilo atkeršyt už mielą Tėvynę. Apie žygius, garbę karžygių narsių. Skrido dainos su vėju, dainos salvių skardžių. Kai sudiev tėviškėlei mirdams tyliai tarei.
Skiriamas Merkinės gimnazijos direktoriui Pečionaičiui. 1945 m. A. Ramanauskas gimė 1918 m. Nju-Britene (New Britain) JAV. 1921 m. kaime. 1937 m. pedagoginiame institute ir Kauno Karo mokykloje. seminarijoje. 1945 metais balandžio mėn. 25 d. išėjo į mišką. Lietuvos partizanams, o nuo 1951 metų vyriausias Lietuvos partizanų vadas. Suimtas 1956 metų rudenį Kaune.
Gimęs 1912 metais Piliakalnio kaime, Merkinės valsčiuje. Žuvo 1945 m. mėn. Atmintis brangiam Vadui partizanui Vanagui. 1947.XI.25. Partizanas nuo 1944 metų. Žuvo 1949 m. kovo 7 dieną kautynėse su NKVD. Žemaitėlių kaime, Alytaus rajone. Varčios miškas 1947 metai. Užrašas: Prisiminti, kaip Vanagas su vanagais gyveno. 1947.IX.21. Albertas Perminas - JŪRININKAS Alytaus pradžios mokyklos mokytojas. Partizanauti išėjo 1945 metų balandžio 25 dieną kartu su A. ir Antanu Kulikausku - DAKTARU.
Dainavos apygardos, Merkio rinktinės, Valkininkų bataliono vadas. Gimęs 1916 m. Druckūnų kaime, Varėnos rajone. Gimė 1906 metais Palėpių kaime, Alytaus rajone. Kunigo Margio Grupės skyrininkas. Gimė 1934 metais Venciūnų kaime, Alovės valsčiuje. 1951 metais kelis kartus buvo tardomas NKVD ir po to išėjo į mišką. Dainavos apygardos, karininko A. Partizanų kapai prie Mikailiškių kaimo. 1950 metų nuotrauka. Dainavos apygardos, Merkio rinktinės ŠARŪNO būrio grupė kovotojų.
Gimė 1927 m. Julius Šilalė ŠILAS. Kazimieraičio rinktinė, Geležinio Vilko grupė, SIAUBO būrys. Partizanas nuo 1947 metų vasaros. Grupė Pietų Lietuvos partizanų srities vadų. 1950-1951 metais Dainavos apygardos vadas, žuvęs. Palkabalio kaimo. Gimė 1923 metais Gervėnų kaime, Seirijų apylinkėje. Dzūkų rinktinės, Geležinio Vilko grupės, ŽAIBO būrio partizanas BRIEDIS. Pūščios girių, Leipalingio būrio partizanai. Dainavos apygardos, Šarūno rinktinės, karininko A. partizanai. Dainavos apygardos, Šarūno rinktinės, karininko A. Dzūkijos partizano Jono Ūselio SAKALO laidotuvės.
Lietuvos partizanai 1948 m. Šaltinis: Vikipedija
tags: #partizanai #j #sprindzio #sodyboje