Lietuvos Partizanų Kovos: Pasipriešinimas Sovietinei Okupacijai

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva patyrė itin atšiaurios totalitarinės diktatūros reples. Šalis, amžiais siekusi išsaugoti savo vardą pasaulio žemėlapyje, atsidūrė itin sudėtingoje situacijoje. Fašistinė Vokietija sulaužė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga ir prasidėjo naujas etapas Lietuvos istorijoje.

1944-ųjų vasara buvo labai karšta, javų varpos pabalo nesubrandinę. Žmonės juto artėjantį frontą ir girdėjo dieną naktį nesiliaujantį dundesį rytuose. Dalis gyventojų, prisimindami žiaurumus, kinkė arklius ir suko vežimus į vakarus, jausdami, kad artėja metas, kada jų prireiks ginklo.

Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau 1940 m. birželio 15 dieną sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą be jokio pasipriešinimo. Kariuomenei nebuvo įsakyta priešintis įžengiančiai sovietų kariuomenei, ir gyventojai bejėgiškai žiūrėjo į visais keliais ropojančius tankus. Liepos mėnesį Raudonosios armijos daliniai plūstelėjo į Lietuvą. 1944 m. liepos 13 dieną užėmė Vilnių.

Šis karas, koks vyko Lietuvoje, retas pasaulio istorijoje. Lietuviai stojo į kovą su galinga totalitarine valstybe, ką tik laimėjusia Antrąjį pasaulinį karą.

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis. Lietuva neturėjo nei kalnų, kur būtų galima slėptis, nei kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinai atvangai. Organizavosi partizanų būrius.

Po skaudaus partizaninio karo pralaimėjimo, lietuvių rezistentai susidūrė su ilgu draudimu prabilti apie savo kovas. Komunistų propaganda stengėsi sumenkinti partizanų vardą, vaizduojant juos kaip kraugeriškus žudikus, banditais ir kaltinti nekaltų žmonių žudymu. Tačiau, nepaisant to, dabarties Lietuva artėja prie savo istorinės tapatybės suvokimo.

Knygos prieduose pateikiama partizanų tekstų chrestomatija. Tekstų kalba ir rašyba beveik netaisyta.

Lietuvos partizanai 1945 m.

Pasipriešinimo Organizavimas

Dar prieš sovietinei okupacijai įsigalint, buvo žmonių, kurie pradėjo organizuoti Tėvynės saugą. Tačiau štabo narius suėmus, šis darbas nutrūko. Vokiečių karinė žvalgyba užmezgė ryšius su kai kuriomis pogrindžio organizacijomis, tartis su buvusiu okupantu ir davė vokiečių šiek tiek ginklų.

Vietinė rinktinė (02 16 - įsakymas dėl Vietinės rinktinės organizavimo) buvo panaši į Lietuvos kariuomenės struktūrą. Ji turėjo savo narių kiekvienoje apskrityje. Apskritis skirstėsi į apygardas, kuriose veikė smulkesni kariniai junginiai - rinktinės. Rinktinės skirstėsi į kuopas, būrius ir skyrius.

Frontu traukėsi Žemaitijos link. Pečiulionis pasirašė direktyvą Nr. 1. 05 15 - Išformuota Vietinė rinktinė.

Mobilizacija ir Pasitraukimas į Partizanus

Prasidėjus okupacijai, buvo vykdoma mobilizacija į Raudonąją armiją. Tačiau šauktų vyrų įsakui pakluso vos 14 nuošimčių. Jų likimas tragiškas. Daugel krito sunų. Prieš išsiunčiant į frontą, jaunuoliai buvo nukankinti dar gabenant į surinkimo punktus. Tai paskatino tūkstančius vyrų pradėti slapstytis.

NKVD kareiviai vykdė „šukavimus". Vyras prie vyro pereidavo kvartalą po kvartalo, tikrindami kiekvieną krūmą. Taip pat jie apšaudydavo vietoves iš lėktuvų. Dažnai žūdavo visai niekuo dėti žmonės. Ypač žiaurios buvo 1944 metų šv. Kalėdos Dzūkijoje. Čekistai žinojo paprotį šv. Kalėdų dieną aplankyti artimuosius, todėl nutarė šia proga pasinaudoti gaudynėms. Kaimuose NKVD kariuomenė padeginėjo sodybas ir šaudė beginklius žmones. Panašios akcijos vykdytos visoje Lietuvoje.

Dalis šaukiamųjų kasmet papildydavo partizanų gretas. Kaip partizanų atrama kaime, į mišką išėjo apie porą šimtų vyrų.

Partizanai kovojo itin sunkiomis sąlygomis. Pasitraukę į miškus, jie susidūrė su organizuotu represiniu aparatu, pavaldžiu Maskvai. Į Lietuvą buvo atsiųsti „specialistai" iš Sovietų Sąjungos, kurių tikslas buvo naikinti bet kokį pasipriešinimą. Atsirado areštinės, skirtos įbauginti gyventojus.

Naikintojų batalionai terorizavo civilius gyventojus. Jie buvo vadinami stribais, skrebais, stribokais ir panašiais niekinamaisiais vardais. Stribai darydavo kratas, kankindavo žmones. Greitai stribų skaičius pasiekė 8 tūkstančius. Tarp jų buvo ir tikrų sadistų.

Gyventojų Padėtis Okupacijos Metais

Okupantai vykdė nutarimą dėl privalomo žemės ūkio produktų pristatymo valstybei. Nustatytos tokios didelės normos, kad ūkininkai vargiai galėjo jas atiduoti. Neįvykdžius grėsė baudos, kalėjimas ar tremtis. Prasidėjo trėmimai. Konfiskuotų ūkių savininkai privalėjo per 24 valandas palikti savo namus. Į ištuštėjusius namus plūstelėjo atvykėliai iš Sovietų Sąjungos.

Lietuvos gyventojų trėmimas 1948 m.

Okupantai plėtojo integruotą į Sovietų Sąjungą ūkį. Buvo kuriamos tokios gamyklos, kurioms Lietuvoje nebuvo nei žaliavų, nei darbininkų. Visa produkcija išvežama, o tai visiškai neatitiko Lietuvos poreikius.

Dvasinė Priespauda ir Propaganda

Svarbus elementas yra dvasinė priespauda ir propagandos aparato kūrimas. Enkavedistai pradėjo persekioti draugijų ar studentų korporacijų narius, kaltindami juos užsienio valstybių agentais. Žmonės buvo verčiami bendradarbiauti su NKVD-NKGB tarnybomis ir šnipinėti draugus, kitaip grėsė kalėjimas. Buvo organizuojami parašų rinkimai po padėkos laišku Stalinui.

Rašytojų, dailininkų, kompozitorių sąjungos turėjo paklusti partijos diktatūrai. Kūryba turėjo būti ideologiška, komunistų partiją ir Staliną garbinanti. Jau nuo 1944 metų prasidėjo bibliotekų „valymas". Buvo sunaikintos „buržuaziniu laikotarpiu" išleistos knygos. Jas pakeitė sovietinė ar rusų literatūra. Įsigalėjo bolševikinis principas: tikslas pateisina priemones.

Okupantai stengėsi sunaikinti bet kokius tautiškumo ženklus. Buvo naikinami savanorių kapai, uždraustos tautinės ir religinės šventės. Tačiau, nepaisant to, žmonės iškildavo Trispalves, Vėlinių vakarą prie savanorių kapų susirinkdavo minios. Ypač nesitaikstė su okupantų valdžia jaunimas. Jie tapdavo pogrindinių organizacijų nariais, platino pogrindinę spaudą, atsišaukimus, keldavo Trispalves.

Enkavedistai kankino ir tyčiojosi iš moksleivių, siekdami išgauti informaciją apie partizanus. Žmonės vartojo Ezopo kalbą, kad išvengtų persekiojimo. Pavyzdžiui, ne čekistas, o „kūmas", ne ištremti, o „išvežti į kurortą" ir t.t.

Partizanų Junginių Organizavimas ir Kovos

Okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Tačiau vėliau Alytaus apskrityse susibūrė stambesni ginkluotų partizanų junginiai, vadovaujami vado kapitono Afanaso Kazano ir nepriklausomybės kovų savanorio Antano Streikaus. Rugpjūčio 15-osios naktį jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius.

Antrą šv. įvyko garsus Šilo mūšis, kuriame partizanai susikovė su pranašesnėmis priešo pajėgomis. Partizanai užmezgė ryšį su Vilniaus apygardos LLA štabu. Buvo paralyžiuota okupacinė valdžia, nes tarnautojai, gavę partizanų perspėjimus, atsisakinėjo pareigų.

Didesni partizanų būriai telkėsi ir Biržų apskrityje. 1945 metų spalį jie užpuolė Biržų miesto areštinę ir išlaisvino 44 suimtuosius. Viename iš miestų okupacinės valdžios surengtas mitingas. Partizanai išvaikė okupantų talkininkus ir pratęsė mitingą. Neatsiliko ir dzūkai bei žemaičiai. Alytaus apskrityje jau veikė apie 30 partizanų būrių.

Nuo 1944 metų būdavo užpuldinėjami miesteliai. Partizanai platino atsišaukimus, perspėdami netarnauti priešui. Pavyzdžiui, Endriejavo miestelį. Partizanai užpuldavo valsčių pastatus, sunaikindavo dokumentus, o paskui visi (18 žmonių) pasitraukė su partizanais.

Svarbiausios Partizanų Kovos

Štai keletas svarbiausių partizanų kovų:

• Kautynės Užulėnio miške (Ukmergės apskritis).
• Kautynės Panevėžio apskrities Troškūnų valsčiuje.
• Kautynės Labanoro girioje (Utenos apskritis).
• Kautynės Ukmergės apskrities Veprių valsčiuje.
• Kalniškės mūšis (Alytaus apskrities Simno valsčius).
• Varčios kautynės (Alytaus apskrities Daugų valsčius).
• Kautynės Virtukų miške (Raseinių apskrities Liolių valsčius).

Partizanai turėjo gerai išvystytą žvalgybą, kuri padėdavo jiems sužinoti okupacinės valdžios planus ir veiksmus. Tai kėlė baimę okupantams, o kai kuriuos ir paskatindavo nebendradarbiauti.

tags: #parduodzmas #sodybos #ziobiskis