Gyvenimas šiandien keičiasi itin greitai. Keičiasi laikai, perbraižomos administracinės ribos, reformuojamos struktūros.
Dar geras gabalas iki šimtmečio, kai buvo suformuotas Ignalinos rajonas. Iki tol šios žemės vadinosi įvairiai ir ilgą laiką buvo Švenčionių krašto dalis.
Čia žmonės gyveno tarsi viena bendruomenė - kūrė šeimas, augino vaikus, dirbo žemę, šventė sukaktis, meldėsi tuose pačiuose Dievo namuose, važiavo tais pačiais keliais, lenkėsi prie tų pačių kryžių.
Administracinės ribos, atskyrusios Ignalinos ir Švenčionių rajonus, atsirado vėliau, tačiau ryšiai tarp žmonių niekada nedingo - šeimos neiširo, giminės neišsibarstė. Žmonės ir toliau gyvena, dirba, keliauja ir švenčia - be ribų.
Vienas iš tokių taškų - Kamšos kaimo apylinkės, kur susišaukia Lygymos, Reškutėnai, Rėkučiai, Pavajuonis, Pipiriškė, Papravalė, Garbūnai, Dindos ir kiti kaimai.
Šią vietovę jungia ir išskirtinis gamtos turtas - Vajuonio ir Pravalo ežerai, seni miškai, Papravalės piliakalnis.
Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdis. Šaltinis: Vikipedija
Problemos su susisiekimu
Deja, bet ne viskas taip idiliška. Viena didžiausių problemų - prastas kelias.
Tai žvyrkelis, kuris vietomis atrodo tiesiog apleistas, o kai kur - praktiškai nepravažiuojamas. Rudenį, pavasarį ir žiemą jis įveikiamas tik automobiliu su dviem varančiaisiais tiltais.
Ir tai - XXI a., turizmą propaguojančiame krašte, Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame oficialiai nurodyta, kad čia driekiasi ir dviračių trasa.
Nuo lapkričio 1-osios šiuo keliu nebevažiuoja net atliekų surinkimo automobilis - kelio būklė to paprasčiausiai neleidžia.
Ypač pavojinga yra apie 600 metrų miško atkarpa nuo Kamšos iki Rėkučių - čia duobė ant duobės, o judėti beveik neįmanoma nei pėsčiomis, nei dviračiu, nei automobiliu.
Per patį kaimą einantis siauras kelio ruožas vasarą skęsta dulkėse: dviratininkai priversti sprukti į žmonių kiemus, o dulkės užkloja gyvenamąją aplinką.
Maždaug kilometro atkarpa per Pipiriškės mišką pakenčiama tik tuomet, kai jos neužlieja ledas. Staigios įkalnės ir nuokalnės, siauras pravažiavimas - žiemą prasilenkti dviem automobiliams tampa rimtu išbandymu.
Dar apie 200 metrų palei Pravalo ežero maudyklą - vėl duobės ir nuolatinis užliejimas, nes kitoje kelio pusėje esantis ežerėlis linkęs patvinti.
Vasarą pravažiuojančių automobilių keliami dulkių debesys apgaubia pievoje žaidžiančius vaikus ir besimaudančius žmones - ežeras vos už kelių metrų nuo kelio.
O viską vainikuoja status, siauras ir vingiuotas kelias į Garbūnų kalną, su skardžiu vienoje pusėje.
Svarbiausia tai, jog šis kelias nėra sezoninis miško takas. Juo ištisus metus važiuojama į darbus, į mokyklas, juo keliauja laiškininkai, žiemą ir vasarą - žvejai, turistai, dviratininkai.
Pravalo ežero maudykla yra viena pagrindinių poilsio vietų abiejų rajonų gyventojams, ypač šeimoms su vaikais, neturinčioms nuosavų sodybų prie ežerų, nes maudyklos krantas tiesiog puikus.
Dviratininkai čia sustoja pailsėti, užkąsti, nusimaudyti, pabendrauti su vietos žmonėmis ir keliauja toliau.
Palei šį kelią driekiasi ir nuostabūs seni miškai - eglės, pušys, beržai - būtent tie medžiai, kurie idealiai tinka miško terapijai, o visos apylinkės - žygiams, edukacijoms ir ramiam poilsiui.
Gyventojų iniciatyvos
Ši problema pasiekė ribą, kai jos nebeįmanoma ignoruoti. Iniciatyvos ėmėsi gyventojai - tiek kasdien šiuo keliu važiuojantys, tiek tie, kurie juo naudojasi rečiau, bet supranta jo svarbą visam regionui.
Buvo parengtas oficialus raštas Ignalinos ir Švenčionių rajonų savivaldybių vadovams, surinkti 159 gyventojų parašai.
Su Ignalinos rajono meru Laimučiu Ragaišiu ir vicemeru Vaidotu Židanavičiumi šis klausimas jau aptartas tiesiogiai, išsakytas bendruomenės rūpestis ir lūkestis. Pažadėta ieškoti sprendimų.
Paradoksas
Paradoksas akivaizdus: tiek nuo Rėkučių į visas puses, tiek nuo Garbūnų Ignalinos link keliai jau asfaltuoti. Likęs tik šis 3,5 kilometro ruožas - tarsi nutrūkusi grandis, neleidžianti susiformuoti vientisam susisiekimui.
O juk Ignalina nuo Rėkučių nutolusi vos 8 kilometrus, Švenčionys - apie 17. Dalis Rėkučių gyventojų kasdien vyksta į Ignaliną - į darbą, mokyklas, baseiną, gydymo įstaigas, parduotuves.
Tuo tarpu Ignalinos rajono pusėje gyvenantiems žmonėms šis kelias yra tiesesnis ir gerokai trumpesnis maršrutas vykstant į Vilnių, Švenčionis ar Švenčionėlius.
Šis, atrodytų, nedidelis 3,5 kilometro ruožas nėra kaimo žvyrkeliukas, vedantis į niekur. Tai - strategiškai svarbus objektas.
Kai namuose laukiame svečių, pirmiausia susitvarkome - pasirūpiname aplinka, patogumais, galimybėmis. Mes nelaukiame, kol svečiai susirinks, ir tik tada svarstome, ar verta dėl jų kažką daryti.
Šis Garbūnų-Rėkučių kelias yra galimybė kurti ryšius, rūpintis saugumu, parodyti pagarbą žmonėms ir atsakomybę už kraštą, kurį vadiname savu.
Atstumai nuo Rėkučių:
| Miestas | Atstumas (km) |
|---|---|
| Ignalina | 8 |
| Švenčionys | 17 |
tags: #parduodamos #sodybos #reskutenuose