Parduodamos sodybos Girdžių apylinkėse: istorija, gamta ir galimybės

Girdžių apylinkės, įsikūrusios Jurbarko rajone, yra puiki vieta tiems, kurie ieško ramybės, gamtos grožio ir istorinio paveldo. Šiame straipsnyje apžvelgsime parduodamas sodybas Girdžių apylinkėse, atkreipdami dėmesį į jų ypatybes, istoriją ir galimybes.

Girdžių apylinkių istorija

Girdžiai, įsikūrę ant Mituvos upės kranto, turi turtingą istoriją. Upę užtvėrus, atsirado 64 ha žuvinga užtvanka, prie kurios įrengta poilsio zona. Užtvankos krantinėje įrengtas pėsčiųjų takas su poilsio suoliukais, pliažas, šalia miestelio yra miškas.

Šis kraštas mena ir sunkius karo bei pokario laikus. Elzė Prajaraitė-Stankevičienė prisimena, kaip 1940 m. jos tėvai pradėjo naujos sodybos statybą Pavasakės kaime, Igliškėlių valsčiuje. Tačiau prasidėjęs karas ir pokario įvykiai stipriai paveikė šeimos gyvenimą. Šeimos istorija atspindi daugelio Lietuvos žmonių likimus, patyrusius karą, tremtį ir netektis.

Gyvenome Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės apsk.; parapija - Igliaukos. Šeimoje buvo 6 žmonės: tėtė Pranas, mama Magdelena, sūnūs - Juozas, Vincas, Petras ir aš, jauniausia - Elzė. 1940 m. tėvai pradėjo naujos sodybos statybą. Pirmiausia pastatė didelį tvartą, bet 1941 m. prasidėjo karas. Rusai buvo išvyti, užėjo vokiečiai. Pačiomis pirmomis dienomis jie paėmė mūsų gražią trakėnų veislės kumelę.

1942 m. mano vyresnįjį brolį Juozą užrašė darbams: šaukime buvo parašyta, kad su arkliais reikės vežti į frontą ginklus ir šaudmenis. Tėtė nuvežė jį į Marijampolę, į kareivines. Ten Juozui davė baltą raištį su juodomis raidėmis ir atsisveikinimui tėtė kartu nusifotografavo. 1942 m. per savaitę buvo pastatytas naujas kluonas. Rudenį iš senojo kluono medžių pastatytas dviejų durų svirnas. Vėliau - lentinė kalvė.

1942 m. suėmė tėtę, kad neatidavė pyliavos: dvylika centnerių jau buvo atidavęs, o dar tiek pat reikėjo atiduoti. Tėtę nuvežė už Kybartų į darbo stovyklą. Kai iš jo gavome laišką, brolis Juozas nuvažiavęs su draugu padėjo tėtei ir dar vienam žmogui nuo Igliaukos pabėgti ir parsivežė namo. 1943 m. spalio mėn. ir vėl užrašo į Vokietiją du mano brolius - Juozą ir Vincą. Vieną dieną atvažiavę iš Igliškėlių trys policininkai, brolius suėmė ir išsivežė.

1943 m. spalio pabaigoje, vieną vakarą apie 9-10 val. kažkas pabeldė į duris. Įėjo vokiečių uniformomis vilkintys trys vyrai, tačiau kalbėjo rusiškai; vienas jų sirgo ir paprašė arbatos. Jiems begeriant parėjo ir mūsų vyrai. Tėtė mokėjo kalbėti rusiškai. Kareiviai prašė leisti pasilikti, kol pasveiks jų draugas. Vienas iš atėjusiųjų buvo gydytojas. Mama kareiviui davė arbatos su degtine ir pastatė taures. Mano tėvai buvo geros širdies žmonės ir tuos rusus priėmė.

Jie buvo belaisviai, perėję į vokiečių pusę. Dabar juos vežė į Vokietiją kariauti Vakarų fronte prieš amerikonus. 1943 m. prieš Kalėdas tų rusų vos nesuėmė. Du iš jų spėjo išjoti, o trečiąjį broliai paslėpė kluone po šienu. 1944 m. balandžio pabaigoje rusai iš mūsų išėjo. Išeidami paliko tėtei visų trijų pasirašytą raštą, bet kai degė namai, viskas sudegė. Nežinome, ar jie pasiekė savo tėvynę, ar kuris nors fronte žuvo. Gal po karo ir buvo pas mus atėję, bet jau nieko nerado - nei mūsų namų, nei mūsų.

1941 m. tėtė slėpė pas save žydą Boruką iš Marijampolės. Jis pas mus išbuvo kokius du mėnesius. Vėliau tėtė jam liepė pasiieškoti kitą vietą, kad vaikai neprasitartų. Žydas apsigyveno kitur, bet kartais ateidavo pas mus maisto. Nedaug buvo likę jam slapstytis, nes artėjo frontas, tačiau 1943 m., atrodo, gruodžio 23 d. Mano tėvai prieš karą augino paukščius: per 40 kalakutų ir 80-100 žąsų, ančių. Vaikams teko jas ganyti. Paukščius ganyti labai nuobodu. Kažkiek pasilikę sau, kitus parduodavome. Užėjus vokiečiams, visus paukščius naudojome mėsai. Iš plunksnų mama pasiuvo 6 patalus ir 16 pagalvių. Taigi patalų ir pagalvių užteko visiems - miegoti buvo minkšta ir šilta. Paklotos lovos atrodė kaip kokie kalnai. 1941-1944 m.

1941 m. mano broliai jau buvo beveik vyrai: Juozui buvo 20 metų, Vincui - 17. Jie turėjo daug draugų. Būdavo, susirenka pas mus, padainuoja, pašoka. Armonikėle grojo Vincas. Broliai mane visko mokė: joti, šaudyti iš šautuvo. Turėjo mažo kalibro šautuvą - montekristą. Kulka buvo žirnio didumo. Kartą Juozas užtaisė tą šautuvėlį, padėjo taikinį ir liepė šauti. Buvo susirinkę daug vyrų, susijaudinau ir pataikiau ne į taikinį, bet į Juozo draugo batą. Nedaug trūko, kad būčiau sužeidusi į koją. Juozas labai barė, net ausį užsuko, bet vėl davė šauti. Paleido tik tada, kai išmokau gerai pataikyti.

1944 m. liepos mėn. vokiečiai traukėsi. Pro mus į mišką važiavo jų tankai Tigrai. Tėvai nutarė paslėpti nupenėtą bekoną už rugių lauko, bet vokiečių kareiviai nuo tankų pamatė ir paėmė. Tėtė dar bandė prašyti, kad paliktų, tačiau nepadėjo: tuoj užeis rusai ir viską atims. Išsikraustėme į Dambravos kaimą pas dėdę Petrą Kavaliauską. Išsivarėme kiaules ir kitus gyvulius. Vieną vakarą žiūrime - ateina keturi vokiečiai. Mes, apie aštuoniolika žmonių, vakarieniavome. Pamatę vokiečius, visi šokome bėgti į mišką, kur buvo mūsų vežimai su daiktais Vokiečiai pradėjo šaudyti. Namuose liko tik dėdienė su šešiais vaikais, kurie miegojo.

Rusai užėjo 1944 m. liepos 20 d. Rytojaus dieną grįžome į namus. Radome nušautus tris vokiečių kareivius, kuriuos tėtė su kaimynais vokiečių kapinėse palaidojo. Rusų kareiviai atėjo pažiūrėti, ką laidojame. Kūnai jau buvo suleisti į duobę. Vienas karininkas išsitraukė pistoletą ir norėjo šauti į duobėje suguldytus vokiečius. Rusų kareivių gausybė ėjo pėsti, tik karininkas jojo ant labai lieso arklio. Atjojęs pas mus, paklausė, ar gerai, kad išvarė vokiečius. Mes atsakėme, kad gerai. Tada karininkas paprašė: "Daite jaic". Mama rusiškai nesuprato ir. tik karininkui pradėjus kaip višta kudakuoti, suvokė, ko jis nori, ir atnešė 10 kiaušinių. Karininkas padėkojęs nujojo.

1945 m. balandžio mėn. pas mus atėjo pirmieji du ginkluoti miškiniai. Broliai juos pamatę pabėgo. Miškiniai klausinėjo manęs, kokie trys vyrai išbėgo iš namų. Pasakiau, kad tai broliai. Kiek pabuvę partizanai išėjo. Po kiek laiko parėjo broliai. Pasakiau jiems kas buvo. Po kokios valandos iš kitos pusės atėjo du stribai, Petras Bridžius ir Albinas Plikis. Juozas liepė jiems kuo greičiau išeiti, nes pas mus neseniai buvę du partizanai, kurie nuėję į mišką. Rytojaus dieną kaimynas Černiauskas paprašė, kad vyrai padėtų pripjauti akselio.

1945 m. liepos 10 d. atvažiavo mūsų tremti į Rusiją. Pavakare, išgirdę ūžiant mašinas, mes iš namų išbėgome. Aš bėgau raita ant arklio. Pamatę stribai pradėjo šaudyti. Tada puoliau į kitą pusę. Iš miško į stribus pradėjo šaudyti partizanai. Pirmiausia užsidegė mūsų kluonas. Stribai puolė į sodybą, išsivedė dvi karves, eržilą, keturias kiaules ir paėmė viską, kas jiems patiko; visa kita sudegino. Sudegė naujas gyvenamasis namas, bulvinė, tvartas, kluonas, dviejų durų svirnas, kalvė - iš viso šeši pastatai. Gaisras buvo labai didelis. Dar sudegino kaimyno J.Kamičaičio tvartą ir kluoną, Sadukų sodybą - gyvenamąjį namą ir tvartelį.

Mus į Šiaurinį Uralą išvežė 1945 m. rugpjūčio 29 d. Tą dieną mes buvome pas Matą Sakalauską. Saulė dar tik tekėjo. nes bėgant stribai pradėsią šaudyti ir gali nukentėti žmonės. Kitoje ežero pusėje nendrėse slėpėsi du mano broliai: Juozas-Erelis ir Vincas-Meteoras, taip pat Klinauskų vyrai Petras ir Jonas. Mama skubiai nubėgo prie kluono ir padėjo sutartą pavojaus ženklą, įspėjantį, kad į namus eiti negalima. Jonas ir Petras Klinauskai vėliau pasidavė. Atėję pas Sakalauską, stribai paklausė, ar yra Prajarų moterys. Sakalauskui atsakius, kad yra, stribai Juozas Živelis ir Juozas Pėstininkas liepė mums per penkias minutes apsirengti ir eiti su jais.

Rusai kažką mums sakė, bei mes rusiškai nemokėjom, o stribai mums nevertė. Mus atvedė į Menštrakio kaimą, netoli Stankūno sodybos. Čia radome atvarytą ir tėtę, kuris taip pat buvo vasariškai apsirengęs. Mus susodino į sunkvežimį, aplinkui apsėdo rusai ir stribai. Kad veža į Rusiją - mums nesakė. Nuvežė į Igliškėlius. Viena moteris nusiavusi padavė motinai šliures. Tai buvo labai gerai, nes basa mama būtų toli nenuėjusi. Rugpjūčio 30 d. visus sugrūdo į gyvulinius vagonus, langus užkalė, duris užrišo viela, kad nepabėgtume. Vežė 16 parų. Per 16 dienų tris kartus davė valgyti, du kartus davė duonos, vieną kartą sriubos; ir ta buvo prisvilusi. Nuvežė į Uralą į Permės sritį. Mendelejevo stotyje išlaipino. Švietė saulė, buvo šilta diena. Nuo mūsų į visas puses pasklido utėlės - baisu buvo žiūrėti.

Toliau mus mašina vežė į Kudymkaro rajoną, o iš ten į miškus, į Vizė jaus kaimą - 50 km nuo rajono. Mums, dviem šeimoms, davė nedideli 3x4 m namuką. Kampe stovėjo rusiškas pečius. Taip ir pradėjome gyventi nuo nieko: neturėjome nei šaukšto, nei dubenėlio, nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti, nei iš ko valgyti. Gyvenant Vizėjaus kaime, su mama eidavome į mišką, rinkome šermukšnių uogas - ruošėme maistą žiemai. Turėdamos kokią bulvę, verdame sriubą su šermukšniais, kai neturime - srebiame vienų šermukšnių sriubą. Vizėjuje susirgau. Turėjau daug karščio, skaudėjo gerklę, matyt, angina. Iš pradžių dar galėjau valgyti. Mama nueina į mišką, prirenka kelias saujas erškėtuogių, išverda su visom sėklom, ir aš valgau.

Parduodamos sodybos Girdžių apylinkėse: galimybės

Šiandien Girdžių apylinkės siūlo įvairias galimybes tiems, kurie ieško sodybos:

• Kaimo turizmas: Galimybė įkurti kaimo turizmo sodybą, pritraukiančią turistus, norinčius pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamtos ramybe.
• Ūkininkavimas: Dideli žemės sklypai suteikia galimybę užsiimti žemės ūkio veikla, auginti daržoves, vaisius ar laikyti gyvulius.
• Poilsis ir ramybė: Sodyba Girdžių apylinkėse - puiki vieta poilsiui, ramybei ir atgaivai nuo miesto triukšmo.

Pavyzdžiui, parduodama sodyba Greičių km, Jurbarko raj., su dideliu sklypu (0,4883 ha) ir ūkiniais pastatais, siūlo puikias galimybes įkurti savo versliuką ar tiesiog mėgautis ramybe gamtoje. Taip pat, parduodama sublokuoto namo dalis Girdžių km, su 15 arų namų valdos sklypu, 5 arų žemės ūkio paskirties sklypu ir 18 arų žemės ūkio paskirties sklypu, gali būti puikus pasirinkimas ieškantiems jaukaus būsto su dideliu žemės plotu.

Pavyzdžiai iš skelbimų

Štai keletas pavyzdžių iš skelbimų, kurie iliustruoja įvairius sodybų pasiūlymus Girdžių apylinkėse:

• PARDUODAMA SODYBA GREIČIŲ KM JURBARKO RAJ: 95 000 €.
• PARDUODAMAS 3 KAMBARIŲ BUTAS GIRDŽIŲ KM. JURBARKO RAJ: 16 000 €.
• PARDUODAMAS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES SKLYPAS 4,10 HA BARTIŠKIŲ KM. JURBARKO RAJ: 20 000 €.

Šie skelbimai rodo, kad Girdžių apylinkėse galima rasti įvairių sodybų, butų ir žemės sklypų, atitinkančių skirtingus poreikius ir biudžetus.

Sodybų kainų lentelė Girdžių apylinkėse

Ši lentelė pateikia apibendrintą vaizdą apie sodybų, butų ir žemės sklypų kainas Girdžių apylinkėse.

tags: #parduodamos #sodybos #girdziuose