Vieni seniausių žmonijos istorijoje veiksmų, dėl kurių atsirado tam tikros elgesio taisyklės, yra mainai. Sudėtingėjant žmogaus tikslingai veiklai, neišvengiamai kito mainų pobūdis, turinys, formos ir objektai. Dabar akivaizdu, kad visose žmonijos raidos pakopose nė viena žmonių bendruomenė nebuvo izoliuota nuo kaimynų. Verčiamas gamtos ir gamybos žmogus negalėjo apsieiti be kaimyno darbo vaisių- darbo įrankių, produktų, aprangos ir prekių.
Natūralusis ir neformalusis ekonominis bendravimas laikui bėgant formalizavosi, tapo griežtai reglamentuotas, jam buvo suteiktos specifinės formos ir legalizuoti tik tam tikri mainų taisyklės formalizavo mainų procedūrą, nustatė jų formą, leistinas mainų ribas, mainų subjektus ir leistinus mainų objektus. Verslo teisė negali nepaisyti nuosavybės santykių. Šie santykiai yra verslo teisės turinys ir esmė. Todėl verslo teisės raida neatsiejama nuo nuosavybės santykių raidos.
Komercija yra tik tuomet, kai yra įmanoma civilinė prekių apyvarta. Iki 2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso verslo teisė buvo daugiau suvokiama kaip ūkinė teisė. Teisės subjektų ir nuosavybės santykių traktavimui turėjo įtakos sovietinės teisės samprata. Tai susiję su juridiniais asmenimis, sutarčių ir daiktine teise, verslininko ir savininko sampratomis bei jų teisiniu statusu, kitais klausimais. Gaila, kad naujajame Kodekse neišvengta kai kurių teorinių ir terminijos netikslumų bei sovietinių reliktų.
Nepaisant to, naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, perėmęs Vakarų šalių teisės institutų turinį ir patirtį, iš pagrindų pakeitė ne tik buvusią civilinę teisę, priartino ją prie Europos Sąjungos teisės nuostatų, bet suformavo ir komercinės teisės tvirtus norminius pagrindus. Prekybinėse sutartyse ir verslo teisėje susiklostė specifiniai principai ir papročiai, kurie turi didesnę ir konkretesnę reikšmę nei bendruosiuose civiliniuose santykiuose.
Pavyzdžiui, komercinė sutartis negali būti neatlygintina, neribojamas kreditinis procentas už sutarčių kreditavimą, neegzistuoja nepagrįsti procentai. Verslo teisė visose šalyse suvokiama ne vien kaip nacionalinė, bet ir kaip turinti tarptautinių santykių pobūdį, todėl neatskiriama civilinių kodeksų dalis yra kolizinių normų sistema, suprantama kaip tarptautinė privatinė teisė. Taip komercija išeina už nacionalinių valstybių sienų. Komersantui prievoliniuose santykiuose, palyginti su bendraisiais civiliniais veiksmais, taikomas kitoks kaltės laipsnis: numatomi kiti senaties ir garantijų terminai, sutartims keliami papildomi reikalavimai. Specifiniai reikalavimai keliami ir verslo teisės subjektams.
Jie numato privalomą komercinę registraciją, konkurenciją, nemokumą, monopolistinės veiklos reglamentavimą ir kt. Prekybinės teisė daug paslankesnė už civilinę, nes prekyba, prekių apyvarta ir gamyba sparčiai keičiasi. Dėl šios priežasties papročiai verslo teisėje daug reikšmingesni negu civilinėje teisėje. Prekių apyvartoje greičiau susiklosto nauji paprotinės teisės institutai, dėl jų poveikio priimami tarptautiniai susitarimai, o pastarieji ratifikuoti tampa nacionalinės teisės sudėtine dalimi.
Verslo teisė - tai sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius iš fizinių ir juridinių asmenų veiklos, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno. Metodas - tai sistema teisės priemonių ir būdų, kuriais verslo teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius.
Komercinės teisės kurso struktūrą atitinka Civilinio kodekso institutų seka. Pagrindinis norminis aktas, reguliuojantis komercinius santykius Lietuvos Respublikoje, yra civilinis kodeksas. Be to, komercinės teisės klausimai yra reglamentuojami kitais įstatymais ir jų lydimaisiais aktais, taip pat papročiais. Didelę reikšmę turi teismų praktika, aiškinanti įstatymus ir suvienodinanti įstatymų taikymą.
Šiuo metu, be Civilinio kodekso, komercinius santykius ir komercinės teisės subjektų teisinį statusą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Akcinių bendrovių įstatymas, Ūkinių bendrijų įstatymas, Žemės ūkio bendrovių įstatymas, Prekybos, Konkurencijos, Dempingo, Vartotojų interesų gynimo, Vertybinių popierių, Bankroto ir kiti įstatymai bei jų lydimieji aktai, kurių yra itin gausu. Komerciniai santykiai taip pat reglamentuojami tarptautinėmis sutartimis, kurias Lietuva yra pasirašiusi su kitomis valstybėmis ir ratifikavusi jau anksčiau priimtas.
Iš jų pažymėtinos 1980 m. Vienos konvencija apie tarptautines pirkimo- pardavimo sutartis, 1974 m. Visose pasaulio šalyse pagrindiniu teisės norminiu aktu, reguliuojančiu bendruosius civilinius ir komercinius santykius, laikomas įstatymas. Be įstatymo, pripažįstami administracinių institucijų teisės norminiai aktai, turintys bendrųjų normų pobūdį, teismų praktika, nustatanti vienodą įstatymų taikymą, ir teismų precedentai, kurie laikomi paprotinės teisės atmaina, papročiai. Didelę reikšmę prekybiniams santykiams turi tarptautiniai papročiai ir taip vadinamos dalykinės taisyklės, įtvirtintos tarptautinių organizacijų nutarimais.
Terminai, kuriuos 1953, 1980 ir 1991 metais nustatė tarptautinės prekybos rūmai ir pavadino “Inkoterms”, Bendrosios dokumentinių akredityvų taisyklės, priimtos Paryžiaus tarptautinių prekybos rūmų Paryžiuje 1974 m., Tarptautinės teisės asociacijos parengtos Varšuvos ir Oksfordo sutarčių CIF taisyklės ir kt. Paprotinei teisei priskiriami taip vadinami kontraktai-formuliarai. Formuliarai ypač paplito išsivysčiusio kapitalo šalyse. Stambios korporacijos iš anksto parengia kontraktą ir siūlo jį pasirašyti kontrahentui. Viena vertus, šie formuliarai palengvina ir supaprastina sutarties pasirašymo procedūrą, tačiau kita vertus- suvaržo kontrahento veiksmus.
Formuliarų paplitimo mastas, apėmęs net kai kurias pramonės šakas, buvo pagrindas tvirtinti, kad egzistuoja specifinė formuliarinė teisė, funkcionuojanti nepriklausomai nuo civilinės ir prekybinės teisės, ir prilygsta teisės normoms. Tokie kontraktai formuliarai pasiekė ir Lietuvą. Šiuo metu nacionalinėms teisės sistemoms, ypač komercinei teisei, didelį poveikį turi komercinės teisės unifikavimo procesas, vykstantis tarptautiniu mastu.
Unifikavimas vyksta ratifikuojant tarptautines konvencijas ir pasirašant naujas tarptautines sutartis. Ypač didelį vaidmenį šiuo aspektu vaidina Europos Sąjunga. Europos Sąjungos reglamentai privalomi visoms Europos Sąjungos šalims narėms. Jie yra tiesioginio veikimo aktai ir nereikalauja ratifikavimo ar kitokio įgyvendinimo būdo. Jie nuo pat įsigaliojimo momento tampa kiekvienos Sąjungos narės nacionalinės teisės sistemos sudėtine dalimi. Europos Sąjungos direktyvos nuo reglamentų skiriasi tuo, kad jose nėra konkrečių teisės normų.
Direktyvos nusako tik privalomus tikslus, kuriuos valstybės narės privalo realizuoti per nacionalines teisės sistemas. Direktyvos įgyvendinimas dažniausiai reglamentuojamas nacionalinių įstatymų pataisose. Europos Sąjungos Teismas Romos konvencijos įgaliotas aiškinti teisės normas, jo sprendimai privalomi Sąjungos narių teismams. Naujasis Lietuvos civilinis kodeksas perėmė kai kurias Anglijos ir JAV teisės nuostatas.
Galima teigti, kad juridiniu asmeniu pripažįstamas teisės subjektas tuo atveju, jeigu jis: 1) turi jam skirtą atskirą turtą, kurį gali savarankiškai valdyti, naudotis ir disponuoti, t.y. Juridinių asmenų gali būti laibai įvairių ir gali būti įvairių skirstymo būdų. Vienas pagrindinių būdų- skirstymas pagal teisines formas. Juridinio asmens teisinė forma- tai teisinė juridinio asmens struktūra.
Priklausomai nuo to juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. Privatus juridinis asmuo steigimas tam, kad dalyvis gautų naudą- dividendus, pajamas.
Juridiniai asmenys gali būti klasifikuojami pagal teisines formas. Gali būti išskiriama atskira įmonių, kaip juridinių asmenų pagal teisines formas grupė. Įmonių įstatymo 6 str. Valstybės ir savivaldybės įmonės pagal savo prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas. Įmonės neatsako už valstybės ar savivaldybės prievoles.
Visuomeninė organizacija - tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninė organizacija yra ne pelno organizacija.
Finansų įstaiga - finansų įmonė arba kredito įstaiga, kuri verčiasi bent vienos iš Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnyje nurodytų finansinių paslaugų teikimu. Finansų įstaiga gali verstis tik finansinių paslaugų teikimu bei jai nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, taip pat kita veikla, jeigu vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (ketvirtį) atskirai ir (ar) per finansinius metus.
Finansų įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo Finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, taip pat atitinkamos teisinės formos, kurios pagrindu finansų įstaiga yra įsteigta ir veikia, juridinį asmenį, ir kitais teisės aktais. Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę.
Vienas iš pagrindinių juridinio asmens požymių yra juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 str. 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus.
3) skatina kreditavimo santykių plėtrą - esant ribotai atsakomybei verčia kreditorių koncentruotis tik į juridinio asmens finansinius išteklius. Jeigu turto atskirumo principas nebūtų plėtojamas ir taikomas, kreditorius turėtų kiekvieną kartą tikrinti visų dalyvių finansines ekonomines galimybes. Juridinio asmens požymiai gali būti pirminiai ir išvestiniai. Pirminiai požymiai apibrėžia juridinį asmenį, o išvestiniai požymiai papildo, detalizuoja pirminius juridinio asmens teisinės formos. Juridinio asmens požymių raiška gali būti įvairi- tai priklauso nuo juridinio asmens teisinės formos.
Juridinio asmens pirminiai požymiai yra organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas. Civilinis teisnumas - tai galėjimas turėti konkrečias civilinių įstatymų numatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas. Civilinis teisnumas - tai galėjimas savo veiksmais įgyti ir įgyvendinti tokias teises bei savo veiksmais susikurti pareigas ir jas vykdyti. Skirtingai nei fizinių asmenų, juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas atsiranda tuo pačiu metu, įsteigus juridinį asmenį. Susivienijimas gali būti laikomas juridiniu asmeniu tik esant visiems išvardintiems pirminiams požymiams.
Kai kurie susivienijimai gali turėti vieną ar keletą, tačiau ne visus juridinio asmens požymius, pavyzdžiui, įmonės darbuotojų kolektyvas gali pasižymėti organizaciniu vieningumu (turėti, pvz., kolektyvo atstovus, tarybą ir pan.); juridinio asmens filialui gali būti būdingas tam tikras organizacinis vieningumas ir civilinis profesinis teisnumas ir veiksnumas bei kita.
Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, tarp jų - komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, įsigaliojus Civiliniam kodeksui yra laikomos juridiniais asmenimis. Susivienijimai, turintys juridinio asmens požymius, pagal veiklos pobūdį gali būti skirstomi į įmones, įstaigas ir organizacijas.
Įmonė - tai susivienijimas, užsiimantis ūkine komercine veikla arba veikla, kuria siekiama naudos jos steigėjams. Įstaiga yra susivienijimas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ar savivaldybės funkcijas, ar susivienijimas, veikiantis socialinio, švietimo mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse, kurio tikslas - tenkinti tam tikrus viešuosius interesus, pavyzdžiui, viešoji įstaiga, biudžetinė įstaiga ar kita.
Individualios (personalinės) įmonės
Individualios (personalinės) įmonės samprata, jos steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“. Individualios įmonės steigėju gali būti tik veiksnus fizinis asmuo. Individualią įmonę steigia vienas fizinis asmuo. Individuali įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre.
Individuali įmonė įregistruojama po to, kai yra paskirtas individualios įmonės vadovas, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, ir juridinių asmenų registrui yra pateikti Civiliniame kodekse nurodyti įmonei įregistruoti reikalingi dokumentai. Individualios įmonės nuostatai yra steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi individuali įmonė. Steigiamos individualios įmonės nuostatus pasirašo individualios įmonės steigėjas. Pakeistus individualios įmonės nuostatus pasirašo individualios įmonės savininkas. Steigiamos individualios įmonės nuostatus ir pakeistus individualios įmonės nuostatu...
tags: #parduodamas #turta #turi #informuoti #apie #isduotus