Žynių kaimas, esantis Vilkaviškio rajone, yra vieta, kur persipina turtinga istorija ir skaudžios tragedijos. Šis kaimas mena ne tik tarpukario gyvenimą, bet ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, palikusius neišdildomą pėdsaką vietos gyventojų ir visos Lietuvos istorijoje.
Vilkaviškio rajonas Lietuvos žemėlapyje.
Tarpukario Gyvenimas Žyniuose
Tarpukariu Žynių kaime gyveno keliolika lietuvių šeimų. Ūkininko Pakalkos sodyboje veikė malūnas, kuris buvo svarbus ne tik Žynių, bet ir aplinkinių kaimų - Sūdavos, Šapalų, Iškartų, Balnių, Arminų - gyventojams. Malūno paslaugomis naudojosi daugelis, o žydai į kaimą atvykdavo verslo reikalais, pristatydami įvairias prekes. Pažymėtina, kad nuolatinių žydų gyventojų Žyniuose nebuvo.
Karo Metų Tragedija
Sovietų okupacijos metu, 1941 m., prie kelio Žyniai-Kudirkos Naumiestis buvo iškastas prieštankinis griovys, skirtas apsiginti nuo vokiečių. Tačiau šis griovys tapo masinių žudynių vieta. Žudynės vyko dvejus metus (1941-1942 m.), o jų aukomis tapo apie 2000 žydų ir kitų tautybių žmonių. Šiuos baisius įvykius matė daugybė žmonių, atvykusių į netoliese esantį malūną. Kai vykdavo šaudymas, atvykėliai būdavo sulaikomi ir priversti stebėti šiuos baisius įvykius.
Ypač žiaurūs įvykiai vyko 1941 m. rugsėjo 16 d., kai žydų šaudymas vyko ir Paražnių miške (prie Keturkaimio kaimo, Kybartų sen.), ir Žyniuose. Tą dieną atvežus žydus (moteris su vaikais iš Kudirkos Naumiesčio) į Žynių kaimą, visi buvo nukreipti atgal, nes jų paskirties taškas buvo Paražnių miškas.
Užsienio šalių žydų žudynės Kauno IX forte 1941 metais | Dr. A.Bubnys
Liudijimai ir Faktai
Yra trys pagrindiniai šaltiniai apie žudynes Žynių kaime: knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, aktas ir užrašas ant paminklo. Literatūroje informacijos apie Žyniuose sušaudytus žydus yra nedaug, o pateikta informacija dažnai prieštaringa.
1973 m. Lietuvos ypatingajame archyve buvo surastas LTSR Kraštotyros draugijos 1965 m. balandžio 8 d. Arminuose sustatytas aktas Nr. 89a. Komisija nustatė, kad 1943 metų pavasarį-vasarą (greičiausiai šaudymai vyko 1942 m.) prie vieškelio Rumokai-Slabadai buvo šaudomi Kudirkos Naumiesčio belaisvių lagerio kariai-belaisviai, tarybiniai veikėjai, žydų tautybės moterys ir vyrai.
Daug medžiagos apie įvykius Žyniuose yra pateikta Sauliaus Beržinio interviu su Albinu Pakalka vaizdo juostoje. Pirmiausia į žudynių vietą atvažiuodavo vokiečiai, jie vaikščiodavo po kaimą, rinkdavo kiaušinius ir kitą maistą. Per savaitę žmonės būdavo atvežami du kartus: žydai - vežimuose, o karo belaisviai iš Kudirkos Naumiesčio lagerio - sunkvežimiais. Atgabentus žmones nurengdavo ir nuogus sustatydavo prie griovio krašto nugaromis į šaudančiuosius.
Sušaudytus žmones teužberdavo žemėmis. Po žudynių kurį laiką dar judėdavo žemė, nes ne visi iš karto mirdavo. Per pavasario atlydį kraujas grioviu nutekėjo net į gretimą kaimą.
Kudirkos Naumiestis: Žydų Bendruomenės Likimas
Kudirkos Naumiestis buvo reikšmingas kultūros židinys, kuriame gyveno daug žydų. Oficialiais duomenimis, 1871 metais Naumiestyje gyveno apie 2092 žydus, o lietuvių - 1025. Žydai vertėsi prekyba, o 1736 m. Naumiestyje veikė žydų mokykla. Prieš II pasaulinį karą Naumiestyje gyveno daug žydų, kurių namai daugiausia stovėjo miesto centre apie Turgaus aikštę (dabar Varpo aikštė).
Deja, 1941 m. birželio 14-ąją pradėtas masinis inteligentijos trėmimas į Sibirą palietė ir Kudirkos Naumiestį. Į pražūtį išvežė beveik visus mokytojus su šeimomis ir tris turtingas Naumiesčio žydų šeimas. Jau pirmąją karo dieną vokiečiai nušovė 5 žydus. Pasirodžius gestapui ir esesininkams Kudirkos Naumiestyje prasidėjo žmonių žudynės. Šaudymai vyko Paražnių miškelyje ir žydų kapinėse. 1939 metų duomenimis Kudirkos Naumiestyje gyveno apie 700 žydų. Beveik visi jie buvo sušaudyti. Išliko tik apie 15, kurie buvo pasitraukę į Kauną, pergyveno getą ir lagerius.
Apie žydų naikinimą Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse nėra prirašyta nei knygų, nei didelių straipsnių laikraščiuose. Tie įvykiai išlikę buvusių ir esamų naumiestiečių atmintyje.
Atminimo Įamžinimas
Žynių kaime stovi paminklas, skirtas žuvusiems žmonėms atminti. Jo užrašas lietuvių ir jidiš kalbomis byloja, kad „šioje vietoje yra palaikai apie 2 000 žydų ir kitų tautybių žmonių, nužudytų čia hitlerinės okupacijos 1941-1942 metais.“
Tačiau, remiantis archyviniais duomenimis, sušaudytųjų žmonių skaičius kelia diskusijų. 1965 m. akte nurodoma, kad aukų yra apie 800. Apie 1997 m. sušaudytųjų žmonių skaičius jau padidėjo iki 1 000, o 2000 m. - net iki 2 000. Paminkle įrašas padarytas, matyt, neskaičius 1965 m. Taigi darytina išvada, kad atskleista dar ne visa tiesa apie žydų žudynes Žynių kaime.
Holokausto memorialas Vašingtone, skirtas žuvusiems atminti.
Žydų Gelbėtojai
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. rugsėjo 15 d. dekretu apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais žmones, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus. Žmonės, gelbėdami žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybe bei gerove. Norint išgelbėti vieną žmogų dažniausiai reikėjo toli gražu ne vieno žmogaus pastangų, neretai prie gelbėjimo prisidėdavo visi šeimos nariai.
Tarp apdovanotųjų yra ir Anužių šeima, kuri išgelbėjo Chasią Grinaitę, bei Bagurskų šeima, išgelbėjusi Maksimą Broerį. Šios istorijos liudija apie žmonių gerumą ir drąsą net ir pačiomis žiauriausiomis aplinkybėmis.
Buktos Dvaras: Istorijos Puslapiai
Netoli Žynių kaimo esantis Buktos dvaras taip pat turi turtingą istoriją. Pirmą kartą paminėtas XVI a., dvaras priklausė įvairiems savininkams ir tarnavo kaip svarbus ūkinis centras. Dvare veikė spirito varykla, plytinė, karčema. 1927 m. čia lankėsi net pats prezidentas A. Smetona.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| XVI a. | Pirmas paminėjimas, buveinė medžiotojams |
| 1569 | Karalius Žygimantas Augustas perdavė Lukui Volfui |
| 1826 | Didelė karčema ir plytinė |
| 1836 | Caras dovanojo generolui leitenantui Teodorui Bergui |
| 1927 | Suvalkijos ūkininkų suvažiavimas, lankėsi prezidentas A. Smetona |
| 1934 | Pradėjo veikti mokykla |
Šiandien dvaras iš dalies išlikęs, tačiau mena praeities didybę ir svarbą regiono istorijai. Dvaras yra Gižuose, Vilkaviškio rajone. Dvaras Gižuose minimas nuo XVIII a., kai jis priklausė Minsko vaivadai A. M.
Žynių kaimas ir Buktos dvaras - tai vietos, kuriose susipina praeities įvykiai, tragedijos ir atminimo ženklai. Šios vietos primena mums apie svarbą saugoti istoriją, gerbti aukų atminimą ir vertinti žmones, kurie, nepaisant pavojų, išliko žmogiški ir padėjo kitiems.