Šiais laikais, kad kraštas sudomintų turistus, reikalinga ir svetingumą sukurianti infrastruktūra. Panevėžio rajono savivaldybė yra įgyvendinusi nemažai projektų, padedančių atskleisti krašto grožį, krašto ir šalies istorijai svarbias vietas. Turizmo plėtros sąlygoms gerinti panaudojami tiek savivaldybės, tiek šalies biudžetų, tiek ir ES ir kitų fondų paramos lėšos. Kelionę pradedame iš regiono centro - Panevėžio - miesto, kurį puošia įvairios skulptūros, sutvarkytos ar moderniai tvarkomos viešosios erdvės, kuriame senoji architektūra persipina su naujesniais statybos stiliais.
Taigi į kelionę leidžiamės pirmuoju Panevėžio rajone dviračių taku. Iš Panevėžio sukame link Berčiūnų. Tik 3 km nuo Panevėžio miesto, šalia „Via Baltica“ automagistralės, netoli Berčiūnų įsikūrusi „Smiltynės sodyba“, teikianti apgyvendinimo, maitinimo, konferencijų organizavimo bei turizmo ir poilsio paslaugas. Gamtos apsuptyje ant Nevėžio upės kranto įsikūrusioje sodyboje yra 4 konferencijų ir pobūvių salės, kavinė - baras, vasaros lauko estrada, vaikų žaidimo aikštelė, pirtis. Visoje teritorijoje veikia bevielis internetas. Yra nemokama automobilių stovėjimo aikštelė.
Panevėžio vieta Lietuvoje
Berčiūnai: istorijos ir gamtos sankirta
Berčiūnų miestelio vardas jau minimas XIV amžiaus pabaigoje, kai 1398 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Lietuvą iki pat Nevėžio užrašė kryžiuočiams. Taigi tada Lietuvos didžioji kunigaikštystė baigdavosi Berčiūnų gyvenviete. Tarpukario Lietuvoje Berčiūnai buvo tapę vasarviete. Šiame kurorte mėgdavo ilsėtis garsi panevėžietė visuomenės veikėja, rašytoja G. Petkevičaitė- Bitė. Lankantis Berčiūnuose verta aplankyti 1996 metais pastatytą Lietuvos kankinių bažnyčią.
Naujamiestis: istorijos vingiai ir atgimimas
Iš Berčiūnų sukame link Naujamiesčio - seniūnijos centro. Miestelis, žinomas nuo XVI a. antrosios pusės. Naujamiestyje XIX a. pabaigoje pastatyta inžinieriaus iš Rygos F. Vyganovskio suprojektuota bažnyčia. 2007 m. rugpjūčio 16 d. remontuojamoje bažnyčioje kilo stiprus gaisras ir ją suniokojo. Sugriuvo abu 50 m aukščio mediniai bokštai. Vidun įkrito didžiausias Panevėžio vyskupijos varpas, liedintas 1898 m. brolių Usačiovų liejykloje Valdajuje (Rusija). Varpas svėrė 3 210,5 kg. Gaisro metu sudegė brangūs vargonai, pagaminti Karaliaučiuje. 2011 m. spalio 2 d. pašventinti 4 nauji varpai iš Vokietijos. 2013 m. pabaigoje bažnyčios bokštai buvo atstatyti. Dviejų bokštų darbai kainavo 300 tūkst. litų.
Pažinti karaimų kultūrą, karaimų virtuvę su degustacija padeda „Švenčių kalvės“ parengta edukacinė programa „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“. Ne tik Lietuvos bet ir užsienio svečiai jau spėjo pamėgti „Švenčių kalvės“ parengtą edukacinę programą „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“. „Ši edukacinė programa - tai kulinarinė kelionė po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, skanaujant tai, ką valgė ir gėrė Lietuvos valdovai, bajorai, miestiečiai ir valstiečiai. Kaip formavosi nacionalinė virtuvė ir kokius patiekalus turėtume laikyti nacionaliniais. Programa sukurta pagal Rimvydo Laužiko (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano, Muzeologijos katedros vedėjo, profesoriaus, daktaro) knygą ,,Istorinė Lietuvos virtuvė".
Naujamiesčio bažnyčia po gaisro
Liberiškis: gulbių karalystė ir dvarų istorijos
Šiandien Liberiškis daugeliui žinomas kaip gulbių karalystė. Liberiškių tvenkinyje - jų tikra gausybė. „Taip arti ir tiek daug gulbių mačiau nebent keliaudamas po Europą. Gulbių pamėgtas tvenkinys atsirado, kai 1975 metais buvo užtvenkta pro šali tekanti Šuoja. Vos už dviejų kilometrų nuo Naujamiesčio esantis Liberiškis. Kaimas, kurio vardas siejamas su „Liberta“ (laisvė), įdomus ir savo praeitimi. Dešiniajame Šuojos krante apie praeitį tyliai byloja Liberiškio parkas ir dvaro fragmentai. Kaip teigia istorijos šaltiniai, šis dvaras priklausė Radviloms, o apie 1805 metus šį dvarą kartu su Naujamiesčiu iš Dominyko Jeronimo Radvilos nusipirko Ignotas Karpis. Tai buvo antrasis dvarininkų Karpių centras po Joniškėlio. Žinoma, kad 1940 metais nacionalizuojant dvarą buvo rasta nemažai meno vertybių, daugiau kaip tūkstančio tomų knygų biblioteka. Teigiama, kad joje buvo ir Lietuvos Statutas su XVIII amžiaus pabaigos odiniu aptaisu.
Vadaktėliai ir Ūdrai: sakralinė architektūra ir dvarų fragmentai
Iš Liberiškio sugrįžę į Nujamiestį, sukame į Vadatkėlius. Besidomintiems sakraline architektūra verta stabtelti prie medinės dvibokštės Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčios, įrašytos į kultūros vertybių registrą. 1902-1905 m. Vadaktėlių kuratorius buvo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Pasakojama, kad prie bažnyčios tebeauga dar jo sodintos alyvos. Bažnyčioje kabo dailininko A.Gabrėno tapytas Vaižganto portretas. Juozas Tumas-Vaižgantas prie bažnyčios turėdavo savo mėgstamą vietą - suolelį po ąžuolu. Tarp Vadatkų ir Vadatkėlių išlikę Ūdrų dvaro fragmentai. Iš 11 buvusių dvaro pastatų likę tik septyni. Netoli Ūdrų dvaro auga Svirnupio vinkšna, kurią formuoja trys masyvūs kamienai.
Ustronė: Knygnešių ir J. Tumo-Vaižganto muziejus
Vaizdingose Krekenavos apylinkėse, Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje įkurtas unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių ir J. Tumo-Vaižganto muziejus. Čia XIX a. buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, buvo slepiama draudžiama spauda. Svirnas susijęs ir su rašytojo, švietėjo J.Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla, jam 1902-1905 metais klebonaujant Vadaktėliuose. Ustronėje Juozas Tumas-Vaižgantas sukūrė „Aukštaičių vaizdelius“, sudėtus į „Pragiedrulius“. Verta išbandyti ir muziejaus parengtas edukacines programas. Viena jų - „Knygnešio pasakojimai“. Kita edukacinė programa „Vaižgantas - linų ir kanapių dievas“. Ši programa skirta rašytojui J.
Reta knyga, kurios vieta muziejuje: knygų pardavėjas atskleidžia Morgano bibliotekos paslaptis (staigmena pabaiga!)
Knygnešių muziejus Ustronėje
Leonardavas: meno ir kultūros oazė
Istoriniuose dokumentuose Leonardavo dvaras minimas nuo XVII amžiuje. Dabar buvusioje dvarvietėje išlikęs vienas, perstatytas pastatas bei buvusios dvaro sodybos fragmentai: rūmų pamatai su skiautiniu rūsiu. Didžiausia išlikusi buvusio Leonardavo dvaro vertybė - parkas. Skulptoriaus Alfrido Pajuodžio pastangomis buvusi apleista teritorija pavirto šiuolaikinio meno ir kultūros oaze - „Mėnulio akmens" parku. Nuo 2005 m. kuriamas „Mėnulio akmens" skulptūrų parkas - šiuolaikinio meno ekspozicija po atviru dangumi, kur ne tik eksponuojama skulptoriaus A.
Krekenavos regioninis parkas: gamtos ir kultūros paveldo lobynas
Beveik pusiaukelėje tarp Leonardavo ir Krekenavos yra Dobrovolės kaimas, kuriame įsikūręs Krekenavos regioninio parko lankytojų centras. Čia, naudojant modernias technologijas, pristatomi Nevėžio vidurupio senslėnio kraštovaizdžio charakteringiausi bruožai, pasakojama apie parko gamtos ir kultūros paveldo vertybes, lankytinas vietas, pažintinio turizmo ir poilsiavimo galimybes. Ekspozicijoje panaudoti būdingi gamtos garsai, kvapai. Stiklo pertvaroje įkomponuoti parke surinkti augalai. Šalia parko lankytojų centro 2014 metais pastatytas 30 metrų aukščio apžvalgos bokštas. „Krekenavos regioninis parkas yra vienas įdomiausių ir tarp lankytojų populiariausių rajono objektų. Krekenavos miestelis yra regioninio parko dalis. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1372 metais. Miestelio centre - dvipusė aikštė. XVI amžiaus antroje pusėje vykdant Valakų reformą susiformavusi stačiakampio plano aikštė, o kita dalis turi spindulinio plano bruožų.
„Vienas gražiausių miestelio pastatų - dvibokštė Švč Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika, pastatyta 1901 metais. Baziliką puošia vitražai, paveikslai, skulptūros. Šioje bazilikoje 1915-1918 metais kunigavo poetas Maironis. Išlikęs ir namas, kuriame poetas tada gyveno. Bazilikos šventoriuje praėjusiame amžiuje buvo pastatytas triaukštis stogastulpis su ornamentuotu kryželiu ir skulptūra. Neabejotinai turizmo plėtrai įtakos turi ir gražiai tvarkoma aplinka. 2018 m. Stumbrynas - vienintelė Lietuvoje saugoma teritorija, kurioje galima sutikti laisvai besiganančią europinių stumbrų (Bison bonasus L.) bandą. Būtent čia 1969 metais prasidėjo stumbrų atgimimas Lietuvoje. Pašilių stumbryne galima stebėti šiuos didingus žvėris laikomus aptvaruose. Tam specialiai yra įrengta apžvalgos aikštelė. Greta - pažintinis Miško takas. Tako ilgis - 600 m. Jame dešimtyje išdėstytų stendų pateikiama daug informacijos apie Lietuvos miškams būdingą gyvūniją ir augaliją.
Krekenavos regioninio parko lankytojų centras
Stultiškiai: linų muziejus
Per Juodikonius, Ėriškius pasiekiame Stultiškių kaimą. Čia vėjiniame malūne įkurtas linų muziejus. Gaila, kad linų augintojų krašte beliko tik muziejuje saugomos kažkada plačiai auginamo, apdainuoto, krašto gyventojus rengusio augalo prisiminimas. Keturių aukštų, kepurinis su pasukama prieš vėją kepure malūnas, kuriame įkurtas muziejus, pastatytas 1880 metais. Įdomu tai, kad malūnas tuomet buvo pastatytas aplink galingą pušį, kuri vėliau buvo nupjauta ir prie kamieno pritvirtintos girnos. Trijuose aukštuose veikia linų ir buities muziejus. Muziejaus rinkinį sudaro senoviniai etnografiniai bei tautodailės eksponatai. Pirmame aukšte eksponuojami senoviniai lino apdirbimo įrankiai: mintuvai, bruktuvės, šukos linams šukuoti ir t.t. Taip pat vedamas trumpas edukacinis XIX a. pab. lino apdirbimo užsiėmimas, kurio metu supažindinama su senoviniu lino apdirbimu: galimybė lino pluoštą paminti, brukti, bei pašukuoti. Antrame aukšte veikia iššukuotų linų sruogų paroda, taip pat eksponuojami išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai, audimo staklės. Trečiame aukšte dėmesys skiriamas seniesiems liaudies buities įrankiams bei reikmenims, kurie buvo naudojami XIX a. Lietuvoje.
Upytė: Tradicinių amatų centras ir Čičinsko kalnas
Upytės dvarvietėje 2015 m. įkurtas Tradicinių amatų centras, TOP10 užimantis ketvirtą vietą. „Upytės kaime, Krekenavos regioninio parko teritorijoje, Tradicinių amatų centras įkurtas įgyvendinus projektą „Tradicinių amatų centro Upytės kaime, Panevėžio rajone, plėtra“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklą „Tradicinių amatų centrų kūrimas ir (arba) plėtra“. Upytės tradicinių amatų centras savo veikla siekia išsaugoti Panevėžio krašto etninės kultūros paveldą, sudaryti sąlygas tradicijas puoselėjantiems amatininkams įvairiapusiškai bendradarbiauti, perduoti tradicinius amatus jaunimui, rūpintis tradicinių produktų gamyba ir plėtra, rengti tradicinių amatų mokymus. Taip pat skatinti amatininkus įgyti tradicinių amatų meistro, tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų mokymo programų sertifikatus; tyrinėti ir populiarinti tautinį paveldą, vykdyti kultūrinę, edukacinę veiklą.
Norint užtikrinti tolimesnę Upytės tradicinių amatų centro plėtrą bei tradicinių amatų skatinimą, bei puoselėjimą Panevėžio rajone, inicijuotas projektas „Tradicinių amatų centro Panevėžio rajone, Upytės kaime, plėtra. II etapas“, kuriuo numatoma įsigyti amatininkų (bitininko, staliaus ir kalvio) dirbtuves, įrangą, priemones bei inovatyvias technologijas, skirtas tradicinių amatų demonstravimui, puoselėjimui ir plėtojimui. Projekto veiklas planuojama įgyvendinti iki 2021 m. kovo mėnesį, - Upytėje vykdomus projektus apžvelgia Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Miglė Bražėnienė.
Upytės tradicinių amatų centro teritorijoje, šiemet liepos mėn. 2014 m. įgyvendintu projektu „Upytės žemės paveldo ir kultūrinio turizmo objektų pritaikymas viešajam turizmui“ įrengta viešoji turizmo infrastruktūra Upytės Tarnagalos piliakalnio aplinkoje, Upytės kaime, prie Linų muziejaus Stultiškių kaime. Už 1,5 km nuo Upytės yra turistų pamėgtas Čičinsko kalnas. Kaip teigiama Krekenavos regioninio parko interneto puslapyje, šalia Upytės kaimo stūksantis Upytės piliakalnis. Senovėje šis piliakalnis buvo sala, kurią supo pelkės, o ir patekti čia buvo galima tik valtimis arba kūlgrindomis. Čičinsko kalnu pradėtas vadinti dėl čia gyvenusio bajoro Vladislovo Sicinskio. Vladislovas Sicinskis buvo pirmasis bajoras Abiejų tautų Respublikos Seime pasinaudojęs liberum veto teise ir išardęs Varšuvos seimą.
Čičinsko kalnas Upytėje
Molainiai: istorija ir lobiai
Dabar Molainiai - Panevėžio priemiestinė gyvenvietė. Istoriniuose šaltiniuose Molainiai minimi XIV amžiuje ir beveik šimtmečiu senesni už Panevėžį. Nuo 1368 iki 1378 metų šį kaimą kryžiuočiai plėšė penkis kartus XVII amžiuje kaimas priklauso Vladislovui Sinickiui. Ypač Molainius išgarsino 1928 metų gegužės pradžioje surastas lobis. Tai buvo rasti žemėje užkasti trys puodai su maždaug 300 įvairių sidabrinių ir daug Jono Kazimiero varinių monetų.
Turizmo infrastruktūros plėtra Panevėžio rajone
„Kad turistams rajono lankytinos vietos ir objektai būtų lengviau pasiekiami, Panevėžio rajono savivaldybės administracija kartu su Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2019-2021 m. įgyvendina ES ir savivaldybių lėšomis finansuojamą projektą „Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono turizmo informacinės infrastruktūros plėtra“. Projekto tikslas - įrengti turizmo ženklinimo infrastruktūrą. Jau baigti įrengti 155 informaciniai kelio ženklai (55 mieste ir 100 rajone) žymintys anksčiau nepaženklintas lankytinas vietas. O Sandra Budreikienė primena, kad Panevėžio rajonas svetingas ne tik keliaujantiems dviračiais ar automobiliais, bet ir kuria reikalingą infrastruktūrą pamėgusiems vandens turizmas.
Gražiausios sodybos ir svetingumas
2014 m. Metams baigiantis Panevėžio rajono savivaldybėje tradiciškai pagerbiami gražiausiai tvarkomų sodybų savininkai. 2017 m. Apžiūros-konkurso laureatus pristatė vertinimo komisijos pirmininkas Architektūros skyriaus vedėjas Saulius Glinskis. Paįstrio seniūnijoje Puodžiūnų kaime gyvenantys Irena ir Bronius Vaitkai apdovanoti už šeimininkišką požiūrį į gyvenamąją aplinką bei jos gražinimą ir puoselėjimą. Mintis įsteigti šią papildomą nominaciją komisijos nariams kilo apsilankius sutuoktinių sodyboje, kuri yra ne jų privati nuosavybė, o socialinis būstas. Meras P. Nugalėtojams įteikti Savivaldybės įsteigti prizai ir diplomai. Po to šventė persikėlė į Radviliškių kaime įsikūrusią Audronės ir Albino Kisielių sodybą. Svečiams pristatyta edukacinė programa „Duonos kelias“. Panevėžio rajono savivaldybėje gražiausiai tvarkomų sodybų konkursas-apžiūra organizuojamas jau beveik du dešimtmečius.
Ramygala: miestas po gandro sparnu
Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?
Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda.
Turbūt esate girdėję apie Ramygalos sąsajas su ožkomis. Čia jokių legendų nėra, viskas labai paprasta ir aišku, mat šios apylinkės iki melioracijos buvo pelkėtos ir ganyklų karvėms trūko, o ožka-nereiklus Dievo tvarinys, todėl jos ir buvo pagrindinėmis maitintojomis. Arkliai čia irgi laikyti kitoniški-mažųjų veislės, mažai pašaro reikalajantys ir pelkėse neklimpstantys, bet turguose pavydelninkai vis taikydavo įgelti ramygaliečiams klausdami, ar ne su ožkomis jie į turgus važinėja. Miestas turi savo vėliavą ir herbą su gandru, dėl šio simbolio Ramygala buvo priimta į Europos gandrų asociaciją. Ramygala buvo Lietuvos kultūros sostine 2010 m. Ramygalos vardo kilmė nėra žinoma. Pavadinimas sudarytas iš dviejų dalių: "ram-" ramus ir "-gala" kraštas. Yra ir akademiko R. Grigo pasiūlyta versija, kad pavadinimas prasidedantis "Ra" susijęs su upėmis, tarkime, griovys dar vadinamas, ravu, lotyniškai "rivus" yra upelis...o štai "gala" yra ąžuolas.
Iš šio krašto kilę nemažai šviesių žmonių: kazimieriečių vienuolyno įkūrėja Marija Kazimiera Kaupaitė, Melburno sidabro medalininkas olimpietis Antanas Mikėnas, aktorius Saulius Mykolaitis, literatūros kritikas Albertas Zalatorius, astronomas Antanas Juška, knygnešys ir daraktorius Adomas Ladukas, rašytojas Isaac ben Jacob Benjacob, rezistentas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis. Na, o visiškiems avantiūristams ir šiaip materialistams štai tokia informacija: esą, 1812 m. pro Ramygalą žygiavo Napoleono kariuomenė ir čia palaidojo savo kritusį pulkininką. Po gerų penkiolikos metų čia atvykusi komisija nesėkmingai ieškojo jo kapo ir išvažiuodama prasitarė, kad čia buvo užkastas lobis. Tai va, galima su gera lopeta prasieiti, bus tikras "kardio" ir šiaip nauda, gal kokiam ūkininkui daržą sukasite.
Na, o mes sveikinamės su Ramygalos centre įsikūrusios amatų rezidencijos "Savos erdvės" šeimininke Laima Kiškiene. Čia daugiau kaip dešimt metų vyksta kūrybiniai simpoziumai ir edukacijos, o amatų "arkliukas" čia yra jos didenybė keramika. Labai maloni šeimininkė mus pasitinka su šypsena ir pasakoja, kuom šiandien gyvena Ramygala. Šeimos įsigyta sodyba išlaikyta kiek įmanoma autentiška, statyta 1940 m. O jau tas senovinis namo vidaus kvapas! Sodų gražumas neapsakomas. Mūsų laukė ir vaišės. Miltų ramygalietėms kepėjoms nepritrūks, nes tuom rūpinasi senasis Ramygalos malūnas. Jis vis dar veikiantis, todėl lankytis galima tik iš anksto susitarus. Į 1929 m. pastatytą Ramygalos malūną maltis miltų atvažiuoja iš visos Lietuvos. Šeimininkė vaišina namine šeivamedžių užpiltine.
Pašilių stumbrynas: susitikimas su legenda
Kadangi mes buvome geri infoturistai ir beveik nevėlavome išvažiuoti iš Vilniaus, tai neplanuotai užsukome į Pašilių stumbryną. Iš mūsų grupės vos keletas žmonių buvo ten lankęsi, o aš kad ir kasdien ten važinėčiau, nes iš arti pamatyti legendomis apipintą žvėrį yra kažkas tokio. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria net 50 ha plotas. Pagal tarptautinį susitarimą, mūsų stumbryne gimę stumbriukai gauna vardus su pradžia "Gi-", todėl čia lankytojų laukia Gitanas ir Gizabota. Europiniai stumbrai buvo kadaise labai paplitę, bet dėl žemdirbystės plėtros ir intensyvios medžioklės išnyko Lietuvoje maždaug XIX a. vid. Į Pašilių stumbryną iš Rusijos rezervato 1969 m. buvo atvežta Belovežo veislės stumbrų pora ir po kelių metų ji susilaukė palikuonio, vėliau atvežti dar aštuoni stumbrai. Dalis stumbrų bandos paleista į laisvę ir nesidrovėdami skanauja ūkininkų rapsus, kviečius ir cukrinius runkelius.
Europinis stumbras
Krekenavos regioninis parkas: Nevėžio kilpos ir potyrių takai
Kita mūsų stotelė- Krekenavos regioninis parkas. Čia kopiame į apžvalgos bokštą ir lankomės Krekenavos regioninio parko lankytojų centre. Šis parkas įkurtas 1992 m. išsaugoti Nevėžio vidurpio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parkas išsidėstęs Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Čia sutinkamos 846 gyvūnų rūšys ir 1019 augalų rūšių. Gamta čia pasižymi vešliomis pievomis, molingomis lygumomis, upių slėniais; čia galima grožėtis Nevėžio kilpomis. Kiekvienas ras čia sau kažką įdomaus: nuo kryždirbio Vinco Svirskio kūrybinio palikimo iki stumbrų, nuo legendinio Čičinsko kalno iki knygnešių muziejaus, o vien ko verta Krekenavos mažoji bazilika!
Užsukame ir į patį lankytojų centrą. Ten mus sutinka vėsiai, bet pats lankytojų centras įspūdingas, nors ir nėra labai nedidelis. Deja, "Surink Lietuvą" magnetukų neturi. Na, bet dirbam su tuom, ką turim.