Pakruojo Akmeninė Ūkininko Sodyba: Gamta, Istorija ir Pramogos

Ieškote vietos ramiam poilsiui gamtoje ar įsimintinai šventei? Sodyba "Akmenynė", įsikūrusi Gedminų kaime, Pakruojo rajone, gali būti būtent tai, ko ieškote. Ši sodyba, apsupta nuostabios gamtos ir turinti didelę teritoriją, siūlo platų spektrą paslaugų ir pramogų.

Vieta ir Apylinkės

Sodyba "Akmenynė" įsikūrusi Gedminų kaime, Gedminų g. Kaimo turizmo sodyba „Akmenynė“ iš trijų pusių apsupta Šernų miško. Sodybos teritorija užima 6 ha plotą. Čia vienu metu gali ilsėtis 200 ir daugiau žmonių.

Netoliese Esantys Objektai

• Namas Pakruojo r. sav., Linkuva, Kapų g.
• Namo dalis Klovainiuose, Pakruojo raj.
• Parduodama tvarkinga sodyba Mažučių k., Pakruojo r.
• Namas Bauskės g., Žeimelio mstl., Pakruojo r.

Sodybos Aprašymas

Sodybos teritorijoje, prie Minijos upės, įrengta poilsio vieta, skirta norintiems turėti atskirą erdvę. Yra galimybė pasistatyti palapines nakčiai, įrengta laužavietė, tinklinio aikštelė ir krepšinio lenta. Patogus nusileidimas prie upės ypač patogus apsistojantiems plaukiantiems baidarėmis Minijos upe.

Minijos upė - puiki vieta baidarių žygiams.

Apgyvendinimas ir Patogumai

Sodyboje yra poilsiautojų namelis, pastatytas XIX amžiuje. Jame rasite:

• Du atskirus kambarius (1 dvivietis ir 1 keturvietis)
• Vieną pereinamą kambarį
• Tualetą
• Dušą
• Elektrinę viryklę
• Mikrobangų krosnelę
• Reikalingus indus

Prie namo yra terasa.

Pirties Kompleksas

Sodybos šeimininkai kviečia pasinaudoti šiuolaikiškai įrengtu pirties kompleksu, kuriame yra:

• Tradicinė pirtis (galima naudoti vantas)
• Garų (turkiška) pirtis
• Poilsio zona su šildomu akmeniniu suolu
• 8-vietis kubilas-džiakuzė pirties terasoje

Pirties salėje, talpinančioje iki 30 žmonių, galima švęsti gimtadienius, krikštynas ar kitas įsimintinas progas. Pirtyje įrengti 3 poilsio kambariai.

Pramogos ir Veikla

Sodybos svečiai gali naudotis krepšinio, paplūdimio tinklinio, futbolo aikštelėmis gerai pailsėti ir praleisti laiką gamtos apsuptyje. Sodyboje įrengta dažasvydžio aikštelė. Dienos poilsiui skirtos įvairaus dydžio pavėsinės su šašlykinėmis.

Sodybos teritorija yra tinkama vieta organizuoti sąskrydžius, sportinius renginius ir susitikimus.

Jei ieškote sodybos šventėms Klaipėdos rajone, verta apsvarstyti ir kitus variantus:

• Sodybos nuoma šventėms Klaipėdos rajone Girininkų k., Vėžaičių sen., Klaipėdos rajonas
• Sodyba Klaipėdos rajone "pas Brolius" Priekulė, Klaipėdos rajonas
• Provanso stiliaus sodyba Brastadvaris Lankupiai km. , Klaipėdos rajonas
• “Pamario burė“ - išskirtinis gamtos kampelis netoli Kuršių marių Svencelės kaimas, Klaipėdos rajonas

Pakruojo Dvaras

Netoli Latvijos sienos esančiame Striukų kaime ūkininko Gedimino Ališausko sodyboje įkurtas unikalus gamtos kampelis, kuriame paprasti lauko rieduliai virsta stebuklingais akmenimis. Beveik 4 ha teritorijoje - nepakartojami alpinariumai, skulptūrų kompozicijos, tvenkiniai ir įvairialapė žaluma. Nuostabaus grožio sodyboje svarbiausi yra lietuviški laukų akmenys - įvairių dydžių bei atspalvių, gamtos sukurti ir menininkų rankos palytėti.

Savo istoriją pasakoja ir senieji sodybos pastatai, sodybos šeimininko senelio klėtyje įrengtas technikos ir kaimo buities muziejus, lauko pakraštyje - galingos ir jau užmarštin grimztančios sovietinės technikos ekspozicija.

Kai jo sodybą randa kokie keliautojai, jie jau būna išvarginti dardančių kelių. Sustoję sako, kad nuo Vilniaus iki čia yra labai toli. Šeimininkas tokiems atkerta, kad užtat nuo Striukų iki Vilniaus yra gerokai arčiau.

Sodyba aptverta penkiais šimtais akmenų ir 150 ąžuolų. Kieme jau jo senelis medžius sodino ratais. Du ratai susiglaudžia - jau aštuoni. Simboliška, kad visas šis grožis prasidėjo 2008 metais.

Ūkininko seneliai už turėtą ūkį pateko į Sibirą. Jų namo jau nelikę. Tik senųjų ūkinių pastatų fragmentai. Dardantiems šiaurinės Lietuvos žvyrkeliais čia galėtų būti lyg oazė griūvančių trobelių dykumoje. Tėvai pasistatė kitą namą, o G.Ališauskas - jau trečią, tačiau viską harmoningai sujungė akmenimis ir skulptūromis. Sodyba kasmet kažkuo pasipildo ir laukia smalsių lankytojų.

Beje, pats sodybos šeimininkas nei kala, nei drožia. Jau beveik dešimtmetį savo sodyboje jis rengia akmentašių ir drožėjų plenerus. Po jų šis tas sodyboje lieka.

Kartą S.Gylys paklausė, ką šeimininkas žada daryti su ūkinių pastatų griuvėsiais? Patarė likučius išsaugoti, o viduje įkurti vaistažolių sodą. Taip ir padarė. Tai tik vienas iš daugybės pokalbių, kurie iš žodžių netrukus virto kūnu.

Pakruojo Dvaro Istorija

Dvaro ir miestelio istorija skaičiuojama įsigalėjus Ropams. XVIII a. pabaigoje barono Vilhelmo fon der Ropo iniciatyva ir lėšomis pradėta statyti Pakruojo dvaro sodyba baigta XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Baronai fon der Ropai buvo sulenkėję vokiečių kilmės Latvijos ir Šiaurės Lietuvos dvarininkai, vieni stambiausių žemvaldžių regione.

Pakruojo dvaras - vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvaro sodybų ansamblių. Dvaro sodyba ištįsusi visą kilometrą dešiniuoju Kruojos krantu. Iki šių dienų yra išlikę 43 dvaro pastatai. Ansamblio kompozicijos centre - puošnūs dviaukščiai rūmai, statyti XIX a. pirmojoje pusėje. Šiuo metu čia kuriamas Pakruojo muziejus.

Galima aplankyti centriniuose rūmuose esančią puošniausią patalpą - šokių salę, pasivaikščioti po dvaro parką. Jame vedamos ekskursijos. Dabar patalpos, kuriose kadaise pietavo ponai ir puošniomis sukniomis pasidabinusios ponios, miegojo dvarininkai, tuščios, restauruojami kambariai, laiptai. Įspūdingai atrodantis dvaras saugo į atskirai įrengtus rūkomuosius užsukusių vyrų ir damų paslaptis, Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas.

Rekonstruotame ir sutvarkytame Pakruojo dvare dabar teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, patalpų nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos. Apžiūrėjęs dvarą beveik kiekvienas traukia į karčemą „Traktierių“, kurioje laukia ypatingai ruošiami Šiaurės Lietuvos regiono kulinarinio paveldo patiekalai bei vietinės gamybos alus. Antrajame „Traktieriaus“ aukšte veikia garsiausio Lietuvos „razbainiko“ Tado Blindos muziejus. Jame galima pamatyti ir netgi paliesti Tado Blindos drabužius ir daiktus. Savaitgaliais ir švenčių dienomis Pakruojo dvaro „Traktieriuje“ organizuojamos nuotaikingos popietės su Malūnininku.

Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras - didžiausias iki šių dienų išlikęs pastatų kompleksas mūsų šalyje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia paminklosauginė dvaro sodyba. Rūmus ir parką juosia vieno kilometro ilgio akmeninė tvora su puošniais metaliniais vartais.

Pirmieji žinomi Pakruojo dvaro savininkai - Zabielos. 1755 m. Grafaitei Miunster ištekėjus už Vilhelmo fon der Ropo, dvaras kaip kraitis tapo fon der Ropų giminės nuosavybe. 1940 m. Šalia stovėjo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį - tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį - du svirnai.

„Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Tačiau vėliau buvo statomi mūriniai“, - sako V.Alekseriūnaitė. Dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Statybas pradėjo V.Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė Teodoras Ropas. 1835-1840 m. T.Ropas labai išplėtė žemėvaldą - supirko aplinkines žemes ir dvarą padarė visos giminės centriniais rūmais.

Buvo siekiama kiekvieną suaugusį giminės narį aprūpinti dvaru ar palivarku. Dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose - tokį vaizdą buvo galima pamatyti T.Ropui pradėjus gražinti dvarą. Rūmų centre buvo ovalo formos salė su jonėnų kolonada. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno kūrinių. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės - tapybos, grafikos ir skulptūros, pypkių, ginklų kolekcija.

„Kolekcijos pradininku laikomas T.Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. T.Ropas, pasak V.Alekseriū-naitės, parinkęs apie 30 šio krašto sumanesnių baudžiauninkų, juos pasiuntė į Vokietiją, Daniją, Italiją ir kitas Europos šalis mokytis mūro meno. Visi dvaro pastatai statyti iš mūsų kraštui labiausiai prieinamos statybinės medžiagos - lauko riedulių ir dolomito.

Meno kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, ji aptarnavo 3956 gyventojus, buvo 12 lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L.Ropo, 1909 m. dvare buvo alaus darykla ir garinis malūnas. Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo J.Ropas.

Po karo Pakruojo dvare porą metų veikė veterinarijos felčerių mokykla, vėliau įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. „Darbininkai stebėjosi, kad atsigulę matydavo, kaip tai vienoje pusėje, tai kitoje ima degti šviesos. Kadangi jos užsidega nuo judesio, galima spėti, kad ten kažkas vaikščiojo“, - sako pašnekovė. „Jis sakydavo, kad pavakary išgirsdavo žingsnius. O kai maloniai pakviesdavo svečius užeiti, žingsniai imdavo tolti“, - teigia Kultūros skyriaus specialistė.

Štai keletas įdomių faktų apie Pakruojo dvarą:

Pakruojo kraštą gamta apdovanojo derlingomis žemėmis ir... akmenimis. Kasmet po žiemos dirbant laukus, į paviršių iškyla vis naujų ir naujų riedulių. Keliuose šimtuose hektarų ūkininkaujantis G. Ališauskas savo žemėse taip pat randa gausybę šių geologinių „turtų“.

Ant didžiausio pylimo viršaus iškilusi medinė skulptūra-kryžius (autorius - Saulius Zapalskis) - „Žmogaus likimas“. „Žmogus turi savo kryžių, savo likimą. Kiekvienas norėtų atsiplėšti nuo sunkios dalios, bet vis tiek tenka ją nešti“, - filosofuoja G. Sodyboje ne kartą vyko menininkų plenerai, tad galima pamatyti ir daugiau meniškų skulpūrų, priderintų prie augalų, akmenų.

„Turėjau du ąžuolinius rąstus. Iš vieno drožėjas Vidas Skinderskis išdrožė ugnies deivę Gabiją. Iš kito Saulius Zapalskis - baltų dievą Perkūną“, - pasakoja sodybos savininkas. Skulptūros gražiai pritapo lietuviškų dievybių rate, šalia bičių deivės Austėjos.

Prieš didijį pylimą plytinčioje erdvioje pievoje įkurta mandala - centre stovi didelis akmuo, o aplink jį vienodais tiksliais atstumais išdėlioti 36 mažesni atitinkamo svorio rieduliai. Viskas apskaičiuota taip, kad mažesnieji spinduliuotų kosmoso energiją į centrą, o didysis ją sukoncentruotų.

Dar vienas puikus būdas „išsivalyti“ nuo sunkumo, blogų minčių - tai akmenų paruošimas. Juk iš laukų atgabenti rieduliai būna aplipę žemėmis, apsamanoję. Ūkininkas pasakoja, kad užtrunka ne vieną valandą, kol didesnį riedulį nušveičia ir nuplauna: „Nuvalai kokį akmenuką ir pasidaro lengviau“.

Kiekvienas akmuo G. Ališausko sodyboje - šeimininko rankų nuglostytas, turi savo istoriją ir prasmę. Mažesni akmenukai panaudoti takams grįsti, didesni - alpinariumams. Įdomesni išdėstyti pavieniui būtent jiems surastoje erdvėje, kad atsiskleistų natūralus grožis. Didieji akmenys „pakrikštyti“ - turi vardus. Dažniausiai - pagal savo formą.

Nors akmenims G. Ališauskas skiria daug dėmesio, pagrindinis jo užsiėmimas yra ūkininkavimas. Darbo kelis šimtus hektarų žemės turinčiame augalininkystės ūkyje daug. Jame darbuojasi keliolika žmonių. Jie užimti ne tik tiesioginiuose žemės ūkio darbuose, bet padeda tvarkyti ir didelę sodybos teritoriją.

„Pavasarį pirmas darbas - po žiemos atsiradusių akmenų rinkimas laukuose. Toks būna pirmas mūsų „derlius“, - sako ūkininkas. O po to prasideda: pavasarinė sėja, pasėlių priežiūra, derliaus nuėmimas, vėl - rudeninė sėja.

Ališauskui netrūksta. Prieš dvejus metus jis ėmėsi tvarkyti už 2 km esantį buvusį apleistą smėlio karjerą. Pasidarbavus technika čia atsirado tvenkiniai, sala, keliukai. Pasodinta daug medžių. Įrengta suolų.

Labiausiai ūkininko širdį glosto dešimties metų vaikaičio Nojaus ištarti žodžiai: „Seneli, ar vešime akmenį?“ Kad ir kaip būtų užimtas ūkio darbais, anūkui senelis pažada ir abu važiuoja naujo akmens atsivežti, nuplauti, surasti tinkamą vietą jam įkomponuoti.

tags: #pakruojis #akmenine #ukininko #sodyba