Organizmų prisitaikymas prie gyvenamosios aplinkos: adaptacijos formos

Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinė adaptacija. Veikiant įvairiems veiksniams, sėkminga adaptacija yra svarbi žmogui, patenkinant savo fiziologinius, saugumo, meilės, savigarbos bei savirealizacijos poreikius. Ne mažiau svarbus visuomenei pilnavertis, adaptavęsis jame individas. Sunki bei ilga, per dideles krizes vykstanti adaptacija gimdo nepasitikintį, konfliktišką, nuolat išgyvenantį stresus individą.

Adaptacijos (lot. adaptatio - prisitaikymas, priderinimas) sąvoka vartojama tiek gamtos, tiek socialinių mokslų srityse. Adaptacijos sąvoka buvo nuo seno vartojama biologijoje. Vėliau iš biologijos mokslų ji paplito ir kituose moksluose, t.y. psichologijoje, pedagogikoje, sociologijoje, ekonomikoje, medicinoje ir kt.

Biologijos moksle adaptacijos terminas apibrėžiamas kaip organizmo struktūros, funkcijų kitimas, t.y. į šias ar naujas socialines, ekonomines, gamtines gyvenimo sąlygas. Šiais laikais dažniausiai adaptacija aiškinama kaip prisitaikymas, pripratimas ar barjeras atsirandantis individui patekus į naujas gyvenimo sąlygas.

Prisitaikymas prie naujos aplinkos

Adaptacijos formos

Adaptacija vyksta visuose žmogaus amžiaus perioduose. Skiriasi jos intensyvumas, kiekybė ir kokybė. Žmogus nuolat susiduria su gyvenimo sunkumais, norėdamas to ar ne, priima aplinkybių jam metamus iššūkius ir nuolat yra priverstas ieškoti pusiausvyros tarp adaptavimosi prie realybės, iš vienos pusės, ir savo potencinių galimybių, kurios padėtų įtvirtinti savo individualumą, raidą, iš kitos pusės.

Yra išskiriamos kelios adaptacijos formos:

  • Bendroji adaptacija - fizinės aplinkos suvokimas.
  • Asmeninė adaptacija - tai kai yra suvokiama laisvė nuo vidinių konfliktų, todėl ji apibūdinama kaip savo paties suvokimas, kuris iš esmės nėra nutolęs ir nuo įsivaizduojamo savęs suvokimo. Šios adaptacijos sėkmė arba nesėkmė priklauso nuo asmenybės savybių ir socialinės aplinkos reikalavimų ir palaikymo. Atsižvelgiant į asmenines savybes, galimas reagavimo kryptis ir formas, galima teigti, kad kai kurios gynybinės reakcijos susiduria su asmeninėmis, o kitos su socialinės adaptacijos problemomis.
  • Socialinė adaptacija - harmoningų santykių nustatymas su socialine aplinka ir jos atstovais bei apibūdinama kaip ugdytiniu harmoningi santykiai su socialine aplinka. Šioje adaptacijoje išskiriamas ontogenetinis ir situacinis aspektas. Pirmasis apibūdina socialinių poreikių realizavimą remiantis savo amžiaus galimybių adekvatumu. Socialinės adaptacijos sąvoka atspindi kokybines socialinių sistemų charakteristikas, kurios susijusios su darbu, kaip gyvenimo pagrindu bei gyventojų reprodukcija. Tos charakteristikos yra susijusios su socialine informacija ir programa, jų perėmimo įstatymais kartoms, socialinio patyrimo vystymasis ir tarpusavio ryšys.

Adaptacija vyksta būtent per mėginimus prisitaikius veikti, susivokti ir gyventi įgijus naujos patirties. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją. Asimiliacija įvardinamas naujos informacijos pridėjimas prie jau turimos patirties, žinių, reagavimo į problemas ir mąstymo modelius. Labai svarbi pusiausvyra tarp asimiliacijos ir akomodacijos, nes jų santykis užtikrina sėkmingą adaptaciją.

Enciklopediniame edukologijos žodyne (2007) adaptacija apibūdinama kaip individo ir aplinkos sąveikos pusiausvyra veikiant prieštaravimus. Tuo tarpu, psichologijos žodyne (1993) adaptacija įvardinama kaip asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos.

Adaptacija mokymosi aplinkoje

Adaptacijos procesas mokymosi laikotarpiu yra itin svarbus, kadangi šiuolaikinė švietimo reforma kelia labai sudėtingus reikalavimus tiek švietimo įstaigoms, tiek ir mokymosi proceso dalyviams. Šis reikalavimų patenkinimas tampa įmanomas tik tinkamai suderinus visus veiksmus ir organizavus šio proceso eigą. Kuo efektyvi pagalba adaptacijos proceso metu yra įmanoma tik nuodugniai ir išsamiai išstudijavus adaptacijos procesą mokymosi įstaigose su jo ypatumais bei specifika.

Universitetuose turėtų būti ugdomas studentų kūrybiškumas, veiklumas, iniciatyvumas, moralė, mokoma atsakomybės, socialumo. Sudaromos sąlygos jų gabumų plėtotei, galimybės ieškoti savyje talentų, sudaryti sąlygas užsiimti užklasine veikla, lankyti saviveiklos seminarus, rūpintis jų fizine ištverme, diegti dvasines vertybes, ugdyti drąsą, pasitikėjimą visuomene, mokėjimą išsakyti, išreikšti savo nuomonę, jausmus, norus. Jiems bendrauti. Adaptacija yra būtent tas reiškinys, kuris padeda jaunam žmogui integruotis į jo pasirinktą mokymosi įstaigą.

Remiantis atliktų tyrimų rezultatais nustatyta, kad universitetuose didžiausias dėmesys yra skiriamas socialinei adaptacijai, prie kurios organizavimo daugiausia prisideda studentų atstovybės. Taip pat universitetai pirmo kurso studentų adaptacijai naudoja priemones, kurios skatina bendrąją adaptaciją, šias priemones dažniausiai kuria universiteto padaliniai. Mažiausiai dėmesio Lietuvos universitetuose yra skiriama asmeninei adaptacijai, nors tokio bendravimo svarba pabrėžta visuose tiriamuose universitetuose.

Didžiausi iššūkiai pirmakursiams yra mokymosi sistemos pakeitimas, neapibrėžtumas, nauja gyvenamoji aplinka, namų ūkis ir kt. Tyrimai taip pat parodė, kad dėstytojų įtraukimas į adaptacijos procesą Lietuvos universitetuose yra labai mažas.

Mokymosi aplinka yra vieta arba erdvė, kurioje vyksta mokymasis ir apima besimokantįjį bei erdvę, kurioje besimokantysis veikia, naudodamas įvairias priemones, patarimus, renka ir interpretuoja informaciją, bendradarbiauja su kitais ir t.t.

Palankiausia vaikui yra rami ir atsitiktinė aplinka, nes tada grėsmė jo raidai yra minimali. Svarbu, kad šie žmonių santykiai būtų pastovūs, o bendravimas natūralus, kad aplinkoje būtų kuo mažiau konfliktų bei stresinių situacijų. Kai santykiai tarp vaiko ir suaugusiojo yra normalūs, tada galima tikėtis, kad bus įtvirtintas jo socialinis statusas bei vaidmuo. Dėl to itin svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikui tapti asmenybe, kad suvoktų jį kaip žmogų bei pažadintų jo protą bei padėtų atsiskleisti jo sielai.

Adaptacijos sunkumai

Poderienė ir Janonytė (2006) pabrėžia, kad adaptacijos įtakojamos problemos seka žmogų visą jo gyvenimą. Skiriasi tik šių problemų pobūdis įvairiais gyvenimo tarpsniais. Jos įgauna skirtingas formas bei įvairiais būdais veikia individo egzistenciją.

Tyrinėjant, kodėl vieni žmonės adaptuojasi, o kiti ne, teigiama, jog adaptacija yra autoreguliacijos forma. Taigi, siekiant adaptuotis, reikalingos vertybės arba standartai, kuriais remiantis iškeliami tikslai. Pagal šią teoriją, adaptacija nepavyksta, jeigu nepasiseka autoreguliacija, jei iškeliami nerealkūs adaptacijos tikslai, jei nekreipiama dėmesio į iš patirties gaunamą atgalinį ryšį arba pristingama lankstumo, reaguojant į atgalinį ryšį.

Socialinė adaptacija labiausiai nulemia tai, kad asmuo, patekęs į naują aplinką, pradeda priimti naujus jos narius kaip savo grupę, kuriai jis priklauso, taip pat išmoksta suderinti prieš tai buvusią aplinką su nauja. Šiai srityje vyksta labai lėtai. Vienas iš esminių asmenybės adaptacijos ir socializacijos procesų determinantų yra elgesys, kurio aktyvumo ir tikslingumo parametrai diagnozuojami įvertinant individo gebėjimus (negebėjimus) asmenine elgsena demonstruoti pasirengimą (nepasirengimą) konstruktyviai sąveikai su socialine aplinka.

Apibendrinant galima sakyti, jog dalis mokslininkų terminą „adaptacija“ vartoja siaurąja prasme, siedami jį tik su socialine adaptacija ir nurodydami, kad tai - sėkmingas prisitaikymas, harmoningų santykių su aplinka sukūrimas. Kiti autoriai apibrėždami adaptaciją pabrėžia, kad tai - poreikių kilimo ir jų patenkinimo procesas.

Adaptacijos procesas yra nuolat studijuojamas ir tyrinėjamas, bet svarbu skirti dėmesio ieškant būdų, kurie tą procesą galėtų palengvinti. Kalbant apie mokymosi aplinką, pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog mokymosi aplinka, kaip vienas esminių kokybiško švietimo veiksnių, pastaruoju metu yra ne tik užsienio, bet ir Lietuvos švietimo politikos dėmesio centre.

Sėkminga adaptacija, savo ruožtu, turi įtakos jauno žmogaus studijoms tiek rezultatų, tiek dvasinio komforto prasme. Žmogus, kuriam nereikia eikvoti fizinių bei dvasinių jėgų savo adaptacijai, gali jas skirti mokymuisi, bendravimui bei saviugdai. Galima manyti, kad sėkminga adaptacija gali užtikrinti sėkmingas studijas, sėkmingą profesinę karjerą.

Adaptacijos forma Apibūdinimas
Bendroji adaptacija Fizinės aplinkos suvokimas
Asmeninė adaptacija Laisvė nuo vidinių konfliktų, savęs suvokimas
Socialinė adaptacija Harmoningi santykiai su socialine aplinka

tags: #organizmu #prisitaikymas #prie #gyvenamosios #aplinkos #slideshare