Aklimatizacija - tai organizmų prisitaikymas gyventi ir veistis naujomis arba pakitusiomis aplinkos sąlygomis. Tai viena iš adaptacijos formų, kai organizmai prisitaiko prie aplinkos pokyčių ir sudaro genetiškai savitas populiacijas, kartu keisdami ir biocenozės struktūrą. Aklimatizacija yra svarbus evoliucijos veiksnys, skatinantis naujų rūšių atsiradimą.
Procesas prasideda, kai organizmas patenka į naują aplinką arba pakinta jo gyvenamosios vietos aplinkos sąlygos. Jeigu organizmai grįžta gyventi ten, kur gyveno anksčiau, bet dėl įvairių priežasčių buvo išnykę, vyksta reaklimatizacija.
Gyvūnų mūsų planetoje galima aptikti visur, nes visi jie yra prisitaikę prie aplinkos, kurioje gyvena sąlygų.
Nuo šalčio saugo kailis, riebalų sluoksnis. Nuo karščio apsiginti padeda gebėjimas išgyventi be vandens, medžioti naktį. Išlikti vandenyje padeda plaukimo membranos, žiaunos. Žolėdžiai ar mažesni gyvūnai dažnai tampa didesnių plėšrūnų aukomis, todėl apgauti plėšrūnus ar apsiginti jiems padeda maskuotė, greitis, nuodai.
Augalai irgi prisitaiko prie aplinkos. Vijokliai turi lankstų stiebą ir kibias šaknis, leidžiančias pasiekti šviesą. Spygliai neišgarina drėgmės, todėl spygliuočiai nenušąla net tolimoje Šiaurėje. Augalai ginasi dygliasi, nuodingomis sultimis.
Augalų ir gyvūnų adaptacijos | Mokslo pamoka
Aklimatizacijos veiksniai ir būdai
Augalų aklimatizacija priklauso nuo klimato (temperatūros, atmosferos, drėgmės, kritulių kiekio ir pasiskirstymo, šviesos režimo, dirvožemio tipo).
Vyksta, kai laukinės rūšys atsitiktinai patenka į naują vietą (pvz., augalų sėklas perneša oras, vanduo), gyvūnai migruoja pasikeitus jų gyvenimo sąlygoms (pvz., ištikus sausrai ar potvyniui).
Aklimatizaciją atlieka ir žmogus, plėsdamas augalų ir gyvūnų auginimo arealą. Organizmai pamažu pratinami prie kitos temperatūros, aplinkos drėgnumo, kryžminami, skiepijami. Aklimatizacija taikoma ir nykstančioms rūšims gelbėti, retų rūšių populiacijoms gausinti, nuskurdintiems gyvosios gamtos ištekliams atkurti (tai daroma botanikos ir zoologijos soduose, rezervatuose).
Aklimatizacijos pavyzdžiai
Štai keletas pavyzdžių, kaip organizmai prisitaiko prie naujos aplinkos:
- Taip Europoje iš Afrikos paplito paprastasis kaštonas, iš Amerikos - elodėja.
- Pietinis purplelis iš Mažosios Azijos paplito Balkanų pusiasalyje, Vakarų Europoje ir Baltijos kraštuose.
- 20 a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje paplitę kininiai krabai pasiekė ir Baltijos jūrą.
- Aklimatizuoti Kaspijos vėžiagyviai (mizidės ir šoniplaukos) praturtino žuvų mitybos bazę.
- Reaklimatizuoti stumbrai, introdukuoti dėmėtieji elniai, muflonai, ondatros, kanadinės audinės, karpiai, sidabriniai karosai, baltieji amūrai, plačiakakčiai.
- Dirbtinai veisiamos peledės, vaivorykštiniai upėtakiai.
- Bandyta aklimatizuoti bizonžuves, katžuves, juoduosius amūrus, dygliuotuosius ešerius, muksunus, sterles, sazanus.
Neigiami aklimatizacijos padariniai
Savaiminė ar neapgalvota aklimatizacija dažnai sukelia ir daug neigiamų padarinių. Paprastai aklimatizacija trikdo nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, keičia per evoliuciją susidariusias mitybos grandis, slopina, išstumia vietines rūšis.
Štai keletas pavyzdžių:
- 1859 iš Europos į Australiją atvežti triušiai plačiai paplito ir labai pakenkė žemyno gamtai.
- Antilų salose mangustos išnaikino daug endeminių rūšių.
- Varnėnai, iš Europos nuvežti į Niujorką, per 70 m. paplito Šiaurės Amerikoje ir pridarė daug žalos.
- Iš Tolimųjų Rytų į europinę Rusijos dalį atvežti usūriniai šunys paplito ne tik Vidurio, bet ir Vakarų Europos šalyse.
Į naują aplinką patekę giminingų rūšių organizmai kryžminasi su vietinėmis rūšimis, pasikeičia jų fiziologinės ir morfologinės savybės, kurios išryškėja tik po kelerių metų.
tags: #organizmu #prisitaikymas #prie #gyvenamosios #aplinkos #skaidres