Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus - profesoriaus Tado Ivanausko ir jo žmonos Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės sukurta gamtos ir kultūros erdvė. Nuo 2022 metų restauruotame gyvenamajame name veikia memorialinis muziejus, kviečiantis ne tik sužinoti apie Ivanauskų šeimos gyvenimą ir darbus, bet ir patirti pačią Obelynę: vaikščioti jos takais, stebėti augalus, susipažinti su vaismedžių veislėmis ir atrasti vietos sluoksnius gyvoje aplinkoje.
Ivanauskai šį žemės sklypą įsigijo XX a. 3-ajame dešimtmetyje ir pamažu pavertė ją savitu pasauliu: čia buvo puoselėjamas europinių veislių obelų sodas, formuojamas unikalus dendrologinis parkas, kaupiamos vaiskrūmių, vaismedžių kolekcijos ir brendo idėjos, vėliau tapusios svarbia Lietuvos gamtos pažinimo istorijos dalimi.
Memorialinis Muziejus
Lankytojai kviečiami užeiti į restauruotą Honoratos ir Tado Ivanauskų gyvenamąjį namą - užmiesčio vilą, kurioje šiandien veikia memorialinis muziejus. Ypatinga namo vertė - interjeras, kuriame išlaikytas tarpukario Kauno modernizmo dvasia: lankytojai mato autentiškus baldus ir namų apyvokos ir buities reikmenis, atpažįsta to meto estetiką - lietuvišką art deco stilių: aiškiomis formomis, santūriai elegantiškomis linijomis ir dekoru, atkartojančiu liaudies meną.
Interjero tyrimų metu buvo atidengta, kruopščiai konservuota ir restauruota sienų polichromija: po sovietinio laikotarpio sienų apkalimais atsivėrė nuo XX a. 3 - 4 dešimtmečių išlikę frizai su stilizuotomis tulpėmis, augaliniais ir geometriniais motyvais. Kiekvienas kambarys turi savitą ornamentiką ir spalvinę paletę.
Senasis Paveldo Obelų Sodas
Senasis paveldo obelų sodas - viena vertingiausių sodybos dalių. Čia auga daugiau nei šimtas penkiasdešimt vaismedžių, tarp jų obelų, atstovaujančių 22 Vakarų Europos istorines veisles. Sodas svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio ir atminties dalis, bet ir kaip genetinis fondas: obelų veislės yra identifikuotos, o sodo medžiaga tyrinėta, siekiant tiksliai nustatyti veislių tapatybę ir išsaugoti jų genetinį kodą.
Išskirtiniai sodo akcentai - prof. T. Ivanausko išvesta veislė „Vytis“ ir Lietuvoje itin reta „Vilhelminis“ (sin. „Kaizeris Vilhelmas“) - fiksuota kaip vienintelė šios veislės vieta Lietuvoje, kur auga 9 vaismedžiai.
Dendrologinis Parkas
4,03 ha Obelynės plote ypatingai svarbi dalis - parkas - viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje sukaupta maždaug 250-300 rūšių ir formų medžių bei krūmų (tarp jų - gausi spygliuočių įvairovė). Prof. T. Ivanauskas šį parką kūrė ir augino kryptingai: sodinti vietiniai ir introdukuoti augalai, formuota mokslui ir pažinimui vertinga kolekcija.
Šiandien čia auga tikri parko „senoliai“ ir raritetai: dviskiautis ginkmedis (minimas tarp storiausių Lietuvoje), metasekvoja, parko reliktai - europinis kukmedis, dygusis kukmedis ir kurilinis maumedis. Tarp vertingų introdukuotų spygliuočių minėtinos kanadinė cūga, didžioji tuja, įvairių rūšių kėniai, eglės ir maumedžiai. Parke gausu ir lapuočių: ąžuolų, bukų, lazdynų, riešutmedžių, mėlynžiedžių hortenzijų, ievų, vijoklinių augalų.
Obelynės Lauko Galerija ir NeRestoranas
Dendrologiniame parke veikia Obelynės lauko galerija - parodų erdvė po atviru dangumi. Šiltuoju metų laiku (gegužės-rugsėjo menesiais) senajame Obelynės kluone duris lankytojams atveria NeRestoranas. Čia po pasivaikščiojimo po Obelynės sodą ar dendrologinį parką galima sustoti pietums ar vakarienei bei mėgautis lėtu laiku, kai skonis, gamtos artumas ir vietos aura papildo vienas kitą.
NeRestorano virtuvė orientuojasi į natūralius produktus, o meniu sąmoningai išlaikomas nedidelis - jis keičiasi pagal sezoną ir kūrybinę virtuvės kryptį, todėl kiekvienas apsilankymas gali būti vis kitoks. Šios gastroturizmo salos nederėtų aplenkti nei vienam nusprendusiam aplankyti Obelynę.
Obelynės Istorija
1920 m. Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės ir Tado Ivanausko šeima įsigijo žemės sklypą pakaunėje (dabar - Akademijos Obelynės g. Kauno rajone) ir 1925 m. Profesoriui buvo labai svarbūs jo vaikystės namai - Lebiodkos dvaras (Gardino srityje), todėl ir inžinieriaus Noacho Bero Joffės 1924 m.
Po T.Ivanausko mirties 1970 m. 8,3 ha užėmusią sodybą paveldėjo jo įdukra Eleonora Baltuškevičienė su savo šeima - Algirdu Baltuškevičiumi bei dviem sūnumis. Sovietmečiu sodyba nusavinta, priskirta Lietuvos žemės ūkio akademijai kaip bandomoji bazė, kurioje buvo atliekamos studentų praktikos.
Atkūrus Nepriklausomybę, nuosavybė grąžinta Baltuškevičių šeimai. Vis dėlto, A.Ivanauskas nenurimo dėl Obelynės ir galiausiai pasiekė savo - pusę žemės Baltuškevičiai jam padovanojo, o šis gautą dalį nedelsdamas pardavė privatiems vystytojams.
Mirus Eleonorai, sodybą paveldėjo jos sūnūs - Raimondas ir Tadas. Kadangi nuo 2015 m. namą Obelynėje patikėjimo teise globojo Kauno rajono savivaldybė, T.Baltuškevičius galiausiai išreiškė norą ją parduoti.
Šiuo metu Obelynėje pluša restauratoriai, konservuojantys ir atkuriantys XX a. pradžios Ivanauskų gyvenamojo namo interjero polichrominį dekorą su art deco stiliui būdingais ornamentais.
1920 m. prof. Tadas Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro netoli Ringaudų nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pastatė gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir įkūrė Obelynės botanikos parką. Vietos pavadinimas kilo iš skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų ir gudobelių.
Parko Augalai
Pirmuosius medžius ir krūmus T. Ivanauskas Obelynėje pradėjo sodinti 1920 m. Iš pradžių gamtininkas čia sodino vietinius ąžuolus, egles, liepas, klevus, o jau sekančiais metais - keliolika raudonųjų ir pelkinių ąžuolų, sidabrinį klevą.
1923-1925 m. pasodintas paprastasis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma, keletas pensilvaninių uosių, vakarinių tujų ir kelių rūšių maumedžiai.
1930-1937 m. buvo pasodinti itin vertingi egzotiniai spygliuočiai: pilkasis ir sidabrinis kėnis, sidabrinė ir balkaninė pušis, kurilinis maumedis, kanadinė cūga, didžioji tuja. Talkininkaujant Miškų fakultetui, pokario metais į Obelynę atvežta daug svetimų kraštų medžių ir krūmų.
Prof. Tado Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250-300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių.
Parko reliktai - europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina - dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų.
Obelynėje taip pat auga vieni iš seniausių planetos medžių - dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 m. čia auganti metasekvoja. Parko kolekcijoje - 250 rūšių ir formų lapuočių: ąžuolų, beržų, bukų, lazdynų, 6 rūšių riešutmedžių, šilkmedžių, hortenzijų, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai.
Obelynės dendrologinis parkas naudojamas Aleksandro Stulginskio universiteto studentų mokomosioms praktikoms ir pasitarnauja tiriamiesiems darbams.
"Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai", - šie profesoriaus Tado Ivanausko ištarti žodžiai puošia Obelynės sodybą. Šimtmetį skaičiuojanti sodyba ir šiandien mena šviesų profesoriaus atminimą.
8 ha žemės profesorius įsigijo 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro ir pavadino Obelyne dėl gausiai parke žydinčių laukinių obelų ir gudobelių. Tai buvo nuostabi vieta botanikos parkui įkurti: atoki, šilta, natūrali.
Prof. T. Ivanauskas, nors ir gimė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, save visuomet laikė lietuviu. Per 88 savo gyvenimo metus garsusis gamtosaugininkas prisidėjo prie daugybės gamtos mokslo objektų įkūrimo: Gamtos tyrimo stoties, Zoologijos muziejaus Kaune, Kauno botanikos sodo, ornitologinės stoties Ventės rage, Žuvinto rezervato, Kauno zoologijos sodo. Kaip ir Obelynės sodybą, taip ir šias vietas jis kūrė ne sau, o Lietuvai.
tags: #obelynes #sodyba #kaip #nuvaziuoti