Paveldėjimas - tai mirusio žmogaus, t. y. fizinio asmens, ne tik turtinių ar neturtinių teisių, bet ir pareigų perėjimas palikimą priimantiems asmenims. Paveldėti galima pagal įstatymą, testamentą, ar faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti. Daugelis bent kartą gyvenime susiduria su paveldėjimu. Pirmiausia svarbu atsiminti, kad Lietuvos Respublikoje yra paveldima dviem pagrindais - pagal įstatymą arba pagal testamentą. Iš šių dviejų pagrindų pirmenybė teikiama testamentui, kadangi pagal įstatymą paveldima tik tuo atveju, kai tai nepakeista testamentu, ir tokia apimtimi, kiek nepakeista testamentu.
Paveldėjimo Pagrindai ir Eilės
Civilinis kodeksas nustato 6 paveldėjimo pagal įstatymą eiles, t. y. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tik nesant pirmos eilės įpėdinių (arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė). Pagal įstatymą paveldima, kai paveldėjimo tvarka nepakeista ir kiek nepakeista palikėjo testamentu. Paveldėjimo pagrindas yra juridinių faktų sudėtis - asmens mirties (ar paskelbimo mirusiu) faktas, su kuriuo siejamas palikimo atsiradimo faktas, ir tai, kad asmuo, šaukiamas paveldėti, yra įstatyminis įpėdinis arba jo paveldėjimo teisė numatyta testamente.
Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba palikėjas iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas tampa visų šių įpėdinių bendrąja daline nuosavybe, jeigu testamentu nenustatyta kitaip.
Kaip gauti Lietuvos auksinę vizą Visas vadovas
Palikimo Priėmimo Procesas
Asmuo, pageidaujantis priimti palikimą, pareiškimą dėl palikimo priėmimo turi pateikti tam notarui, kurio veiklos teritorijoje buvo paskutinė mirusiojo (palikėjo) nuolatinė gyvenamoji vieta. Svarbu įsiminti, kad pareiškimą dėl palikimo priėmimo reikia pateikti per 3 mėnesius nuo palikėjo mirties, t. y. Palikimo atsiradimo momentu teisės aktuose laikoma turto palikėjo mirties data. Paveldėjimo priėmimo arba atsisakymo procese esminis vaidmuo tenka notarams. Svarbu pažymėti, kad turto paveldėjimo klausimams spręsti sudaryta teritorinio paskirstymo sistema, pagal kurią paveldėjimo klausimai sprendžiami toje notaro kontoroje, kuriai priklauso aptarnauti paveldimo turto faktinės buvimo vietos teritoriją. Konkrečiu atveju visų pirma reikėtų pasitikrinti, kuriam notarų biurui yra priskirtas atvejis pagal Notarų rūmų internetinėje svetainėje paskelbtą informaciją.
Palikimas gali būti priimamas arba jo atsisakoma - tai yra baigtinis variantų sąrašas. Priimdamas palikimą, įpėdinis turėtų atsiminti, kad jam pereina ne tik paveldimo turto nuosavybės teisės, tačiau ir palikėjo iki mirties nerealizuoti įsipareigojimai (skolos ir pan.). Dėl to kiekvienu individualiu atveju derėtų rimtai apsvarstyti, kurį kelią rinktis - priimti palikimą ar jo atsisakyti, kadangi pareiškimas dėl palikimo priėmimo yra neatšaukiamas sandoris. Įpėdinis, padavęs pareiškimą notarui, negali jo atšaukti ar atsisakyti palikimo.
Siekiant priimti palikimą, įpėdinis, pretenduojantis į jį, nepriklausomai, ar pagal įstatymą, ar pagal testamentą, turėtų kreiptis su pareiškimu apie palikimo priėmimą į atitinkamą notarą per tris mėnesius nuo palikimo momento atsiradimo. Kai įpėdiniai kreipiasi į atitinkamą notarą, pradedama turto paveldėjimo byla. Paveldėjimo byla užbaigiama paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu. Paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas tik palikimą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priėmusiems įpėdiniams, suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Jis gali būti išduotas anksčiau, jei notaras turi duomenų, kad be įpėdinių, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, kitų įpėdinių nėra. Tačiau dažniausiai yra išlaikomas minėtas trijų mėnesių terminas.
Pažymėtina, kad praėjus trims mėnesiams paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduotas neribojant jo išdavimo datos, t. y. ir po kelių mėnesių, ir po kelių ar net dešimties metų. Jeigu įpėdinis terminą palikimui priimti yra praleidęs, jis turi kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Palikimą galima priimti pradėjus paveldimą turtą faktiškai valdyti. Tuo atveju jeigu nėra kitų įpėdinių arba kiti įpėdiniai neginčija palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu fakto, įpėdinis neprivalo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, o notaras pats gali nustatyti, kad įpėdinis palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti, ir priimti jo prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Įrodymai, kad turtas priimtas faktiniu valdymu, yra mokesčių už tokio turto išlaikymą mokėjimas, remontas, priežiūra ir pan.
Ką daryti praleidus terminą?
Dažniausiai teismuose nagrinėjami prašymai dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, t. y., kai praleidžiamas trijų mėnesių terminas paduoti pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo. Taip pat dažnai nagrinėjamos bylos dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus jį valdyti. Termino atnaujinimo palikimui priimti bylose teismas aiškinasi, dėl kokių priežasčių asmuo praleido 3 mėnesių terminą priimti palikimą, t. y. ar priežastys yra svarbios, pateisinančios termino praleidimą. Bylose dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus jį valdyti teismas turi nustatyti, ar asmuo priimtą palikėjo turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y.
Tarkime, žmogui pradėjus faktiškai valdyti turtą (pavyzdžiui, gyventi bute), bet dar nespėjus tinkamai priimti palikimo, į duris pasibeldžia daug metų nematytas tos pačios eilės paveldėtojas ir ima reikšti pretenzijas į turtą ar tiesiog užbėga faktiniam paveldėtojui už akių ir kreipiasi į notarą su pageidavimu paveldėti turtą? Kaip elgtis? Asmuo, norėdamas, kad būtų įteisintas faktinis palikimo priėmimas, turi kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo - palikimo priėmimo faktiškai pradėjus jį valdyti. Kitaip tariant, įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš kitus (trečiuosius) asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre. Priešingu atveju, galima situacija, kai tos pačios eilės įpėdinis su pareiškimu dėl palikimo priėmimo kreipsis į notarą ir priims palikimą pagal įstatymą.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos - tai praleistas 3 mėnesių terminas palikimui priimti, taip pat nežinojimas, kad įgytas turtas santuokoje yra bendras, t. y. Be to, reikėtų nepamiršti ir nepilnamečių vaikų, kurie, mirus vienam iš tėvų, net ir tėvams esant išsiskyrus, turi teisę į paveldėjimą. Tokiu atveju, supaprastinto proceso tvarka reikia kreiptis į teismą, prašant išduoti leidimą nepilnamečių vaikų vardu priimti palikimą.
Notaro Funkcijos Paveldėjimo Procese
Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą. Siekiant užtikrinti „vieno langelio“ principą turto pirkėjams nebereikia patiems kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją (VĮ Registrų centrą) dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį. Taip pat, jei įgyjamas daiktas yra perkamas už paskolą ir įkeičiamas kreditoriui, notaras apie sudarytos hipotekos sutarties faktą informaciją perduoda viešam registrui. Be kita ko, valstybės registrų tvarkytojui perduodami duomenys apie notaro patvirtintus įgaliojimus ir vedybų sutartis.
Paveldėjimo byla pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimui priimti nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. įpėdinis, turintis teisę paveldėti, notarui turi paduoti pareiškimą apie palikimo priėmimą arba faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą per tris mėnesius nuo palikėjo mirties (Civilinio kodekso 5.50 straipsnis). Pareiškimas paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui.
Europos paveldėjimo pažymėjimas
2015 m. rugpjūčio 17 d. Europos Sąjungos valstybėse narėse (išskyrus Airiją, Daniją ir Jungtinę Karalystę) pradėtas taikyti vadinamasis Paveldėjimo reglamentas. Šis reglamentas aktualus tais atvejais, kai paveldėjimo santykiai yra tarptautinio pobūdžio, pavyzdžiui, paveldimas turtas yra keliose valstybėse, palikėjas turėjo kelias gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse. Siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio klausimai būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai bei įpėdiniams būtų suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir teises, tarptautinio paveldėjimo bylose įpėdinių prašymu notaras gali išduoti standartizuotą Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuris gali būti naudojamas kitoje nei išduota Europos Sąjungos valstybėje narėje (Paveldėjimo reglamento 63 straipsnio 1 dalis). Pažymėjimas sukelia pasekmes visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nereikalaujant jokių specialių procedūrų (Paveldėjimo reglamento 69 straipsnis). Prašymas išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą gali būti laisvos formos. Prašyme turi būti pateikiama Paveldėjimo reglamento 65 straipsnio 3 dalyje numatyta informacija, kiek ji žinoma pareiškėjui, ir ją pagrindžiančių dokumentų originalai arba tinkamai patvirtintos kopijos.
Istorinis Paveldėjimo Teisės Raida Lietuvoje
Jau 13-14 a. kunigaikščių ir bajorų žemė ir kitas turtas pagal paprotį buvo paveldimi, nors visos žemės savininku buvo laikomas didysis kunigaikštis. Jis tik prižiūrėdavo, kad paveldėtų įpėdiniai vyrai, galintys eiti karo tarnybą ir atlikti kitas prievoles valstybei. Dėl to jie paveldėjimui turėjo gauti didžiojo kunigaikščio sutikimą. Bajorų visai šeimai išmirus jų žemę perimdavo didysis kunigaikštis (mirusios rankos teisė). Jei šeimoje likdavo moteriškosios giminės įpėdinių, didysis kunigaikštis pasirūpindavo mirusiojo našlę ar dukterį išleisti už tokio asmens, kuris galėtų toliau eiti karo tarnybą (tarnybininkai) už žemę, paverstą tarnybiniu dvaru.
Tokių dvarų nuolat daugėjo, jau 14 a. jie virto paveldimu kunigaikščių ir bajorų turtu, jei tik mirusiojo šeimoje likdavo vyrų, galinčių eiti karo tarnybą. Paprotinė bajorų paveldėjimo teisė pirmą kartą rašytinės teisės aktu buvo pripažinta 1387 krikštijant Lietuvą. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams) formaliai patvirtino bajorų katalikų nuosavybės teises į jų nuo seno pagal paprotį paveldimą tėviškę, leido ją paveldėti ir moterims, bajorams laisvai leisti savo dukteris ir giminaites už vyrų, našlėms tekėti be didžiojo kunigaikščio sutikimo. 1413 Horodlės susitarimais leista bajorų įpėdiniams vyrams ir moterims paveldėti ir tarnybinius dvarus, didžiojo kunigaikščio duotus bajorams amžinai valdyti. 1434 Žygimanto Kęstutaičio privilegija bajorų stačiatikių teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis.
Bajorų žemės ir kito turto paveldėjimo teisės buvo įtvirtintos I (1529), II (1566) ir III (1588) statutuose (Lietuvos Statutas). Pagal III Statutą nuo 1588 galėjo būti konfiskuota tik valstybės išdavikų ir didžiojo kunigaikščio didybės įžeidėjų žemė, nors ją jau būtų paveldėję jų vaikai, žinoję apie tėvo nusikaltimą. Lietuvos Statutas pripažino ir miestiečių paveldėjimo teises į jų namus bei sklypus miestuose. Valstiečiai, tapę baudžiauninkais (dauguma jų 16 a.), galutinai prarado (per 16 a. vidurio Valakų reformą) iki tol kai kur turėtą teisę paveldėti žemę, galėjo paveldėti tik savo kilnojamąjį turtą.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 Rusijai užgrobus Lietuvą III Lietuvos Statutas (1588) ir toliau (iki 1840) reglamentavo paveldėjimą. Užnemunėje 1797 įsigaliojo Prūsijos civilinė teisė, 1807 - Prancūzijos (Napoleono civilinis kodeksas, kiti įstatymai), nuo 1825 - Lenkijos karalystės civilinis kodeksas. 1840 Lietuvoje įsigaliojus Rusijos imperijos įstatymams didžiojoje Lietuvos dalyje (be Klaipėdos krašto) iki 1940 buvo paveldima pagal testamentą arba sutartį dėl įpėdinio paskyrimo ir pagal įstatymą. Teisė paveldėti pagal testamentą (ji pati seniausia) turėjo pirmumą prieš teisę paveldėti pagal sutartį ir pagal įstatymą. Kai įpėdinių būdavo ne vienas, jie visi pagal įstatymą paveldėdavo lygiomis dalimis.
SSRS okupuotoje Lietuvoje nuo 1940 12 įsigaliojo Rusijos Sovietų Fereracinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) paveldėjimo įstatymai: 1940 11 30 Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas išleido įsaką dėl RSFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų laikino taikymo LSSR teritorijoje, kuriuo panaikino iki tol galiojusią Lietuvos Respublikos teisę. Vokietijos okupacijos metais (1941-44) vėl buvo imta taikyti Lietuvos Respublikos civilinė teisė, bet tik tiek, kiek ji neprieštaravo okupacinės valdžios interesams (pavyzdžiui, didelių dvarų ir namų bei kitų didelių žemėvaldų nuosavybė nebuvo grąžinta buvusiems savininkams).
Nuo 1964 paveldėjimą reglamentavo pagal SSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindus (1961) parengtas LSSR civilinis kodeksas (1964) ir LSSR butų kodeksas (1982). Pagal įstatymą arba pagal testamentą buvo paveldimas asmeninės nuosavybės teisėmis turimas turtas.
tags: #nuosavybes #paveldejimo #sistema