Žydų gyvenimas tarpukario Lietuvoje ir tragedija nacistinės okupacijos metais

Tarpukario Lietuva, nors ir jauna valstybė, stengėsi kurti modernią ir įvairialypę visuomenę. Žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, aktyviai dalyvavo šalies gyvenime, prisidėjo prie ekonomikos, kultūros ir politikos. Tačiau šis ramus gyvenimas buvo brutaliai nutrauktas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai.

Žydų indėlis į tarpukario Lietuvą

Vienas šaltinių, sekančių Panevėžio pulsą, visais laikais buvo ir yra spauda, aprašanti, kuo ir kaip gyvena miestiečiai. Tarpukario miesto spaudoje atsispindėjo ir Panevėžio žydų gyvenimo kasdienybė. Jau pirmajame 1924 metų vasario 16-ąją išleistame „Panevėžio balso“ numeryje minimi ir žydai. „Dabar senąsias nuplėšė ir prikalė naujas viena lietuvių kalba. Naujosios lentelės išrodo dailiai“, - rašyta tuomet „Panevėžio balse“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Tuomečio laikraščio puslapiuose pasakojama ir apie Panevėžio miesto tarybos darbą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių - 9 950, žydų - 6 676, lenkų - 906, rusų - 553, vokiečių - 105, latvių - 46, kitų - 145, svetimšalių - 207.

Panevėžio žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, prisidėjo gražinant ir kuriant miestą. Žydų tautos žmonės buvo vieni iš aukojusiųjų lėšų Panevėžio muziejaus įkūrimui. Vienas stambiausių miesto verslininkų Leizeris Beras Chazenas tokiam reikalui atseikėjo 25 litus, gydytojas Šachnelis Abraomas Meras - 10 litų, malūnininkas Berelis Rubinšteinas - 10 litų. O 1924 metais Panevėžyje lankėsi tuometinis švietimo ministras Leonas Bistras. Žydai aktyviai dalyvavo ir rinkimuose į Panevėžio tarybą.

Nepartiniai kandidatai - butų samdytojai, amatininkai, smulkieji prekybininkai - į miesto politikos areną bandė ateiti per Žydų liaudies sąrašą. Į jį įėjo miesto smulkusis prekybininkas Chaimas Rochmanas, laikrodininkas Judelis Lazaras, juristas Abraomas Šacas. Rinkimuose kandidatavo ir suvienytas Panevėžio žydų sąrašas, kuriame bene ryškiausiai rinkėjams švietė advokato Henriko Landau, pirklio Levo Todeso pavardės. Rinkimuose dalyvavo ir žydų namų savininkų sąjunga - advokatas Juozas Handinas, namų savininkas Isakas Šteinas. 1924 metų spalio 9-ąją įvyko pirmasis naujai išrinktos Panevėžio miesto tarybos posėdis.

„Žydų frakcija proponuoja posėdį kitai dienai atidėti, kad frakcijos turėtų galimybes susitarti. Visą valandą trukusios diskusijos buvo bevaisės ir žydų frakcija vėl prašė posėdį atidėti kitai dienai. „Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad rinkimai eis labai sunkiai. Žydų frakcija - 15 žmonių ir lenkų frakcija - 5 žmonės susiblokavo. Lenkų ir žydų blokas reikalavo, kad valdybą sudarytų penki asmenys - du žydai, vienas lenkas ir du lietuviai. Mainais žydai ir lenkai žadėjo palaikyti kunigo Jono Grabio kandidatūrą į tarybos pirmininkus. Lietuviai tokį siūlymą atmetė, pareiškė, kad valdyboje turėtų būti trys lietuviai, o likusias vietas tarpusavyje pasidalytų lenkai ir žydai. Miesto laikraščio puslapiuose galima rasti ir kitų rinkimų į miesto tarybą atspindžių. Pavyzdžiui, 1934 metais teisę balsuoti turėjo 6 741 gyventojas, o nebalsavo 462, iš jų 130 buvo žydai. „Buvo paduota 128 834 balsai, iš kurių 84 055 teko lietuviams, 29 951 - žydams ir 14 828 lenkams. Lietuviai ėjo susiblokavę 5 sąrašais ir pravedė 14 atstovų (buvo 10), žydai 2 sąrašais pravedė 5 atstovus (buvo 7) ir lenkai vienu sąrašu pravedė 2 atstovus (buvo 4)“, - rašyta netrukus po rinkimų.

Leizeris Beras Chazenas tarpukariu buvo vienas stambiausių miesto verslininkų - jo šeimai priklausė ne viena žinoma įmonė įskaitant ir jo sūnų jau po tėvo mirties perimtą „Kalnapilio“ alaus gamyklą. Tačiau tarpukario spaudoje bene dažniausiai linksniuotas Chazenų linų fabrikas, kurį persekiojo gaisrai. Tarpukariu Panevėžio mieste ir rajone veikė ne viena žydų visuomeninė organizacija. Žydų atstovai neliko nuošaly ir svarstant žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo statybos Panevėžyje klausimą. 1925 metų kovą Panevėžio miesto tarybos posėdyje kalbėta apie miesto malūno varžytynes.

Gyventojų skaičius Panevėžyje 1923 m.

Nacistinė okupacija ir Holokaustas Lietuvoje

Viena didžiausių Lietuvos tragedijų - žydų naikinimas. Jis prasidėjo tada, kai atėjo vokiečiai ir į savo rankas perėmė valdžią. Buvo sunaikinta apie 170 tūkstančių - maždaug 90% visų Lietuvos žydų. Į žydų naikinimą buvo įtraukti ir keli šimtai lietuvių, kuriuos paveikė ne tik nacionalsocializmo ideologijos įtaka, bet ir tai, kad dalis žydų aktyviai veikė Lietuvos nepriklausomybės naikinimo metu, sovietizuojant Lietuvą, organizuojant 1940-1941 metų lietuvių trėmimus. Lietuvių tauta ir jos atstovai smerkė žydų genocidą, reikalavo nutraukti nekaltų žydų žudymus.

Hitleris 1941 m. kovo 3 d. pageidavo, kad SS ir saugumo policijos organai galėtų veikti betarpiškai už fronto linijos ir turėtų galimybę žaibiškai likviduoti sovietų pareigūnus ir komisarus. 1941 m. kovo 13 d., atsižvelgdamas į Hitlerio pageidavimus, Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybės viršininkas V.Keitėlis pasirašė instrukciją, papildančią Hitlerio „Barbarosos“ įsakymą ypatingąja veikla („Richtlinien auf Sondergebieten zur Weisung Nr.21 (Fall Barbarossa)). Instrukcija suteikė SS ir policijos vadui Himleriui ypatingus įgaliojimus vermachto operacijų srityse. SS šiose srityse galėjo nevaržomai likviduoti visus Vokietijai nepageidautinus asmenis. Svarbiausias vaidmuo okupuotų sričių ir saugumo užtikrinimui buvo skirtas SS ir vokiečių saugumo policijai bei SD, o karo pradžioje - operatyvinėms grupėms (Einsatzgruppen). Direktyvos žudyti okupuotų sričių gyventojus dažniausiai buvo duodamos žodžiu.

Ypatingojo būrio 7 a (Sonderkommando 7 a) vado Bliumės (Blume) parodymu, Heindrichas ir Štrechenbachas 1941 m. birželio mėnesį operatyvinių grupių ir būrių vadams pareiškę, jog Rytų žydija yra bolševizmo intelektualinis rezervuaras ir dėl to, fiurerio nuomone, turi būti sunaikinta. 1941 m. birželio 22 d. į Tilžę atvyko operatyvinės grupės „A” vadas SS brigadenfiureris Štalekeris (Shtahlecker) ir įsakė Tilžės saugumo viršininkui J.Biomei (Böhme) pradėti žydų ir komunistų žudynes 25 km pločio ruože Lietuvoje. Iš gestapininkų, SD darbuotojų ir Klaipėdos vokiečių policininkų buvo suformuotas Tilžės operatyvinis būrys, kuris netrukus pradėjo „valymo” akcijas Lietuvos pasienyje. Pirmąsias žudynes Tilžės gestapininkai surengė birželio 24 d. Tą dieną buvo sušaudytas 201 žmogus. Birželio 26-28 d. Tilžės operatyvinis būrys sušaudė ir sudegino sinagogoje 214 žmonių, o birželio 29 d. Palangoje - 111 žmonių. Absoliučią nužudytųjų daugumą sudarė žydai. Be jų buvo komunistų ir sovietinių aktyvistų. Liepos 2 d. Tilžės operatyvinis būrys Tauragėje nužudė 133, liepos 3 d. Jurbarke - 322 žmones. Iki 1941 m. liepos 11 d. šis būrys įvairiose Lietuvos vietose nužudė 1 542 žmones. Iš viso Tilžės operatyvinis būrys 1941 m. vasarą Lietuvoje nužudė 5 502 žmones. Žudynių metu aukos buvo siaubingai kankinamos: mušamos lazdomis ir rimbais, deginamos, badomos durtuvais, skandinamos.

1941 m. birželio 29 d. Heindricho operatyviniame įsakyme operatyvinėms grupėms buvo nurodyta žudyti žydus ir kelti antižydiškus pogromus. Tokių pogromų kurstymas turi būti vykdomas slapta, žodžiu, vengiant raštiškų įsakymų ir nurodymų. Pogromus patariama vykdyti pirmomis okupacijos dienomis, kol vyrauja suirutė ir chaosas. Juos turi organizuoti patyrę ir politinę nuovoką turintys saugumo policijos ir SD pareigūnai. Tokį Heindricho nurodymą patvirtina ir operatyvinės grupės „A” vado V.Štalkerio 1941 m. spalio 15 d. ataskaita Berlynui: „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus, nors ir gana sunkiai sekėsi vietines antisemitines jėgas. Reikia pabrėžti, kad žydų persekiojimą ir naikinimą organizavo ir vykdė nacistinė Vokietija, tačiau kai kuriose okupuotose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje) jai pavyko į šį nusikalstamą darbą pritraukti ir vietinių gyventojų. Nacistinei valdžiai pavyko išnaudoti po sovietų okupacijos susikaupusias antikomunistines ir antižydiškas nuotaikas.

Iki V. Štalekerio būrio atvykimo į Kauną (birželio 25 d.) žydų pogromų mieste nebuvo, bet buvo suimami tie žydai, kurie buvo įtariami priklausę komunistų partijai. Tik po V.Štalekerio atvykimo, vokiečių saugumui pradėjus kontroliuoti padėtį mieste, prasidėjo žydų pogromai (pirmasis pogromas naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją). Gestapo organizuoti žydų pogromai Kaune tęsėsi iki birželio 29 d., kurių metu, Štalekerio teigimu, buvo „nukenksminta“ dar 2 300 žydų. Po to prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno fortuose. 1941 m. liepos 2 d. operatyvinis būrys 3/A oficialiai perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje. Operatyvinės grupės „A“ 1941 m. liepos 6 d. pranešime rašoma, jog Kaune vokiečių komendantūros įsakymu partizanai buvo nuginkluoti birželio 28 d. Iš patikimų „partizanų“ buvo sudaryti du pagalbinės policijos daliniai (iš viso 5-ios kuopos). Dvi kuopos, kurių nariai dalyvavo pirmuosiuose žydų pogromuose, buvo perduotos operatyvinio būrio žinion. Viena kuopa saugojo VII-me forte įrengtą žydų koncentracijos stovyklą ir vykdė egzekucijas. Operatyvinio būrio 3/A vado K.Jėgerio įsakymu liepos 4 d. VII-me forte buvo sušaudyta 463, o liepos 6 d. - 2 514 žydų.

tags: #nuosavybe #nacistinei #vokiet