Nuomojamos patalpos "Oslo namuose": apžvalga ir atsiliepimai

Ieškote patogaus ir modernaus būsto nuomai? "Oslo namai" Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gali būti puikus pasirinkimas. Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką siūlo "Oslo namai", kokie yra nuomininkų atsiliepimai ir kokios kainos.

"Oslo namai" Vilniuje - modernus būstas patogiam gyvenimui.

"Oslo namai": Kas tai?

"Oslo namai" - tai modernūs gyvenamieji kompleksai, pasižymintys skandinavišku stiliumi, funkcionalumu ir patogia lokacija. Projektą vysto patyrusi Norvegijos bendrovė SELVAAG, per daugiau nei 60 veiklos metų pastačiusi virš 50.000 būstų. Jie įsikūrę keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, siūlydami platų butų pasirinkimą - nuo jaukių studijų iki erdvių apartamentų.

Pagrindiniai privalumai:

• Patogi lokacija: Dažniausiai kompleksai įsikūrę patogioje miesto dalyje, netoli svarbiausių objektų.
• Modernus dizainas: Būstai pasižymi šiuolaikišku interjeru ir funkcionaliu išplanavimu.
• Saugumas: Visa teritorija dažnai būna uždara, rakinama ir stebima vaizdo kameromis.
• Patogumai: Požeminiai parkingai, sandėliukai ir kitos patogios paslaugos gyventojams.

Nuomos kainos skirtinguose miestuose

Nuomos kainos "Oslo namuose" priklauso nuo miesto, buto dydžio ir įrengimo. Pateikiame orientacines kainas didžiuosiuose Lietuvos miestuose:

Pavyzdžiui, Vilniuje, Naujamiestyje, "Oslo namuose", išnuomojamas dviejų kambarių butas naujos statybos name už 700 eurų. Į kainą įeina ir požeminė automobilio statymo vieta.

Nuomininkų atsiliepimai

Nuomininkų atsiliepimai apie "Oslo namus" dažniausiai yra teigiami. Gyventojai vertina patogią lokaciją, modernų dizainą ir saugumą. Tačiau, kai kurie atsiliepimai atkreipia dėmesį į aukštesnes nuomos kainas, lyginant su kitais būstais mieste.

Teigiami atsiliepimai:

• "Puiki vieta, viskas šalia, saugu ir patogu gyventi."
• "Modernus butas, geras išplanavimas, patogus parkingas."
• "Tvarkinga aplinka, draugiški kaimynai."

Neigiami atsiliepimai:

• "Aukšta nuomos kaina, lyginant su kitais variantais."
• "Kartais girdisi triukšmas iš gatvės."

Alternatyvos "Oslo namams"

Jei "Oslo namų" nuomos kainos jums atrodo per didelės, verta apsvarstyti alternatyvius variantus. Pigiau butai nuomojami Šilainiuose ir Dainavoje (Kaunas), Žvejybos uosto ir Debreceno rajonuose (Klaipėda). Taip pat galite ieškoti būsto senesnės statybos namuose, kurie dažnai būna pigesni.

Vilma Zonienė, emigrantė iš Lietuvos, įsitvirtinusi Norvegijoje.

Vilmos Zonienės istorija: nuo bibliotekininkės iki būsto savininkės Norvegijoje

Nuo pat atvykimo į Norvegiją Vilma Zonienė gyvena tame pačiame Fagerstrand miestelyje, netoli Oslo. Nesoddeno pusiasalyje įsikūręs miestelis laikomas kurortine vieta. Ir jo pavadinimas reiškia gražų paplūdimį. Būsto nuoma ir nekilnojamasis turtas - labai brangūs. Bet šiandien kukli bibliotekininkė iš Laugalio turi nuosavą, pusketvirto milijono kronų vertės būstą. Kitose Norvegijos vietose tokį pat namą būtų nupirkusi žymiai pigiau. Į šią vietovę laugališkę atvedė iš pirmo žvilgsnio visiškai atsitiktinė pažintis.

Panevėžio J. Švedo pedagoginę mokyklą baigusi Vilma dirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Buvo Laugalio kaimo bendruomenės pirmininkė. Todėl kaip kultūros darbuotoja ir bendruomenės pirmininkė dalyvavo Prienų vienkiemyje rengiamoje liaudies amatų stovykloje. Vienas stovyklos dalyvis turėjo svečių iš Norvegijos - žurnalistės ir muzikologo šeimą. Juos atsivežė į stovyklą. Čia Vilma ir susipažino su šiais puikiais, globėjiškais žmonėmis. Šiandien Norvegijoje įsitvirtinusi moteris mano, jog atsitiktinumų nebūna. Kažkas iš aukščiau braižo mūsų likimo trajektoriją.

Nuo pažinties su norvegais jau buvo praėję nemažai laiko. Vyriausias sūnus Edgaras jau mokėsi profesijos. Mažieji pametinukai Astijus ir Kristupas buvo devynerių ir dešimties metų. Sūnų poreikiai augo. Pragyventi iš bibliotekininkės atlyginimo darėsi vis sunkiau. Susirado įdarbinimo agentūrą, sumokėjo pinigus, tačiau iš agentūros atėjo atsakymas, jog darbdavys jos nepasirinko. Moterį apėmė neviltis. Įdarbinimo agentūromis daugiau nenorėjo pasikliauti. Galiausiai ir mokėti joms nebuvo iš ko. Tuomet nusprendė griebtis šiaudo. Parašė norvegų, su kuriais buvo susipažinusi, šeimai. Gal būtų kokia galimybė jų miestelyje rasti darbo. Kadangi konkretaus darbo pasiūlymo Vilma neturėjo, negalėjo į Norvegiją vykti su vaikais.

Atsitiktinai į biblioteką užsukusi moteris pasiūlė su savo šeima laikinai apsigyventi jos namuose ir prižiūrėti vaikus. Taip būsią patogiau ir jos šeimai. „Išvažiavau suplėšyta širdimi, - 2012 metų rugsėjo septintąją prisimena Vilma. - Mažieji mano sūnūs klausė; „Mama, ar tikrai parvažiuosi?“ Bet norvegų šeimos, pas kurią nuvykau, gerumas ir noras padėti įžiebė vilties. Šeima priėmė mane laikinai pagyventi, padėjo į laikraštį įdėti skelbimą, jog ieškau darbo. Ir vėliau ne kartą įvairiose situacijose mane užtarė, rekomendavo. Esu be galo jiems dėkinga.

Pirmasis gautas Vilmos kontraktas buvo sodininkės darbas. Sodino žolę, grindė trinkelėmis takus. Nelengvas fizinis darbas, bet tai reiškė, kad jau užsikabinta. Tų pačių metų gruodžio 30- ąją emigrantė jau atsivežė į Norvegiją ir devynerių bei dešimties metų sūnus Kristupą ir Astijų. Prieš tai jau buvo sutarusi ir dėl vietos mokykloje. Atsivežusi vaikus Vilma apsigyveno buvusiame teatro laive. Ten nuomojamos kajutės užsieniečiams. Gyveno šeimų ir vienišų emigrantų iš Vokietijos, Latvijos, Rumunijos. Atskira erdvė - kajutė, kurioje užteko vietos permiegoti ir pasidėti mantą.

Įdomią patirtį gyventi laive, iš darbo ir mokyklos grįžti į laivą, jausti supimą, kai pro šalį praplaukiantys laivai sukelia bangas V. Zonienė ir jos sūnūs prisimins visą gyvenimą. Pusmetį pagyvenusi laive, kitų metų birželio mėnesį lietuvių šeima galėjo sau leisti persikelti į savo pirmąjį atskirą namuką. Visą tą laiką Vilma stropiai dirbo, kad kuo geriau užsirekomenduotų ir lankė norvegų kalbos kursus. Tačiau kontraktai būdavo laikini.

Nuo 2013 metų sausio moteris pagaliau gavo darbo pagal specialybę - vaikų darželyje. Lietuvoje, baigusi pedagoginę mokyklą, darželio auklėtoja dirbo tik kelis mėnesius. Mokslus baigė tuomet, kai darželiai Lietuvos kaimuose buvo uždaromi. Bet čia, Norvegijoje, moteris pasiryžo siekti savo tikslo. Tuo metu valstybiniame Fagerstrando darželyje reikėjo pakaitinės auklėtojos asistentės. Vilmai pavyko gauti laikino darbo. Moteris baiminosi, ar bus pratęstas kontraktas, sudarytas pusei metų. Po trijų mėnesių pasisekė gauti taip vadinamą šimtaprocentinį vikariatą. Bet auklėtojo asistentas ir dėl darbo užmokesčio, ir dėl stabilumo niekuomet negali būti ramus.

Vilma siekė, kad būtų pripažintas jos diplomas. „Negalėjau sau to leisti. Aš buvau vienintelė šeimos maitintoja. Be to, už mokslą būtų reikėję mokėti, - pasakoja emigrantė. - Tačiau, darželyje padirbėjusi ketverius metus, turėjau kitą galimybę - vienerius metus lankyti vakarines paskaitas ir įgyti jaunimo ir vaikų pedagogo profesiją. Baigusi mokslus, išlaikiau penkias valandas trukusį egzaminą ir galėjau tapti darželio auklėtoja. Nelengvas tai buvo laikas. Atidirbi aštuonias valandas. Po to tris valandas dar praleidi mokykloje. Be to, mokslas kainavo 22 tūkstančius kronų. Tačiau vertėjo mokytis. Pakilo atlyginimas. Buvo pripažintas Lietuvoje įgytas mano darbo stažas. Be to, vėliau pusę sumokėtos už mokslą sumos man grąžino profsąjunga, nes esu jos narė. Priklausyti profsąjungai - apsimoka.

Tiek Norvegijos darželiuose, tiek mokyklose ugdymo metodika kitokia negu Lietuvoje. Švietimo sistemoje dirba nemažai vyrų. Darželyje, kuriame dirba Vilma, penktadalis auklėtojų - vyrai. Ši profesija ten nelaikoma neprestižine ar menkai apmokama. Vienas auklėtojas turi aktoriaus profesiją. Kai gauna vaidmenį, išeina nemokamų atostogų. Kai darbo teatre nėra, darbuojasi auklėtoju. Etatai sudėlioti taip, kad vienas auklėtojas ar asistentas rūpintųsi trimis vaikais. Vilma dirba mažųjų, nuo metų iki trejų, vaikų grupėje.

„Ten į darbą nenueisi pasipuošusi ar apsiavusi aukštakulniais, - pasakoja moteris. - Jeigu užsiėmimai vyksta lauke, darbinis rūbas - kombinezonas (pvz., reima). Nes teks vartytis su mažyliais smėlio dėžėje. Patalpose su vaikais šliaužioji ant grindų. Su auklėtiniais privalai nuolat palaikyti kontaktą, o ne prižiūrėti juos iš tolo. Ugdymas vyksta per žaidimą. Darželinukų niekas nemoko rašyti raidžių ar skaičiuoti. Tai padaryti suspėja mokykloje. Mažylis neverčiamas daryti nieko, ko pats nenori. Darželio paskirtis suteikti vaikui saugumo jausmą. Atmosfera norvegiškame darželyje turi būti kuo artimesnė šeimai. Vieną kartą vaikams duodamas šiltas maistas. Pietus pagamina auklėtojai. Atskirų virėjų nėra. Kitas valgis iš dėžučių, į kurias maisto įdėjo tėvai. Tėvams nereikia pirkti jokių mokymo priemonių. Viskuo aprūpina darželis.

Miestelyje, kuriame gyvena lietuvė, yra vienas privatus, vienas valstybinis ir vienas lauko darželis. Tiek privačių, tiek valstybinių darželių kainos - panašios - apie 300 eurų už mėnesį. Pedagogė pasakoja, jog ikimokyklinukais labai rūpinasi ir tėvai. Jie neskuba išeiti pro duris atvežę vaiką. Šeimų darbo grafikas sudėliojamas taip, kad nereikėtų skubėti ir patirti streso. Darželių taip pat pakanka visiems. Norvegų šeimose didelį vaidmenį atlieka tėvas. Vaikus į darželį dažniausia atveda ir parsiveda ne mamos, o tėčiai. Jie sudeda produktus į mažylio maisto dėžutę, domisi, kaip vaikai elgiasi, kuo domisi.

Mokyklose vaikai taip pat neužverčiami žinių lavina. Jų mokslas nevertinamas pažymiais. Vyrauja nuomonė, jog nebūtinai kiekvienas žmogus turi siekti mokslo aukštumų. Labiau koncentruojamasi į profesinę veiklą. Galbūt mokinys turi gabumų darbininkiškai profesijai ar kokiam amatui. Gal tu blogai mokaisi, bet esi geras žmogus? Gal turi kitų gerų savybių. Vaikuose visuomet ieškoma tik gėrio. Todėl mokymosi procesas nekelia streso. Jiems neužduodama namų darbų. Vaikams diegiamas sveikas požiūris į gyvenimą. Svarbu ne vardiniai drabužiai, ne turtai, o žmogiškumas.

Per tuos aštuonerius metus, praleistus Norvegijoje sėkmingai integravosi ir pačios Vilmos sūnūs. Astijus jau mokosi profesijos. Profesinis mokymas ten labiau pagrįstas praktiniais užsiėmimais. Taigi, sūnus mokosi, bet jau gauna ir kuklų atlyginimą. Prieš ketverius metus į Norvegiją atvyko ir vyriausias sūnus Edgaras, kuris baigęs profesinę mokyklą bandė įsitvirtinti Danijoje. Bet mama norėjo turėti šalia visus savo sūnus, todėl prašė, kad vyriausiasis taip pat skristų ten, kur mama ir broliai.

Jau dveji metai, kai V. Zonienė su sūnumis gyvena nuosavame būste su vaizdu į jūrą. „Pagalvojau, kiek galima gyventi taip, kad atlyginimo užtenki pavalgymui ir būsto nuomai. Fagerstrandas - brangi vietovė. 45 minutės kelio iki Oslo. 2006 metais statyto 100 kvadratinių metrų mūsų namo vertė 3,5 milijono. 15 procentų tos sumos privalėjome turėti iš karto, - savo sprendimo motyvais dalijasi emigrantė. - Kitoje vietovėje būtų gerokai pigiau. Tokią didelę paskolą iš banko taip pat nelengva buvo gauti.

Nors Norvegijoje jau yra savi namai, ponia Vilma dar nepardavė savo tėviškės Laugalio kaime. „Kai grįžtu namo, noriu mėgautis sava gamta, savo oru, savais žmonėmis. Tačiau sodyba išnuomota. Malamės po gimines kaip čigonai. Palikti sodybą vieną iki kito grįžimo - irgi ne išeitis. Ji sunyktų. Kartais kirba mintis, gal parduoti. Bet kažkoks vidinis balsas sako: „ne“. Čia aš gyvenu nuo aštuonerių metų. Viskas mena vaikystę. Čia augo mano pačios vaikai. Parduosiu - finansinės vertės - nedaug. Lietuvai jaučiu daug sentimentų. Kadangi dirbau kultūros srityje ir dabar domiuosi, kokį spektaklį pastatė Kelmės mažasis teatras, kokios parodos rengiamos bibliotekoje. Beje, neseniai dalyvavau atrankoje į lietuvių teatrą Osle. Laimėjau atranką, lauksiu, kol pakvies atlikti kokį nors vaidmenį. Kelmėje organizuodavau ir vesdavau renginius. Norvegijoje gali verstis per galvą, be vis tiek netapsi tikru norvegu. Ir negali žinoti, kada vėl tavo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis.

Ši istorija įkvepia siekti savo tikslų ir kurti sau geresnę ateitį.

tags: #nuomojamos #patalpos #oslo #namai