Valdymo institutas susiformavo senovės Romoje, o vėliau recepcijos būdu įsitvirtino ir išliko iki šių dienų beveik visų Europos šalių teisinėse sistemose. Tačiau Lietuvos civilinei teisei, kol Lietuva buvo TSRS okupuota, nei daiktinė teisė, nei valdymas nebuvo žinomi.
Po Antrojo Pasaulinio karo kelis dešimtmečius Lietuvos teisė ir civilinės teisės doktrina buvo veikiama socialistinės ideologijos, kuri buvo nuosekliai propaguojama buvusioje SSSR. Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitose demokratinėse valstybėse, kuriose civilinės teisės ir nuosavybės teisės doktrinos raida organiškai buvo susijusi su laisvos rinkos ekonomikos ir demokratijos plėtra, buvusios SSSR teisės doktrinai buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys - užtikrinti marksizmo-leninizmo idėjų įgyvendinimą, neatsižvelgiant į tai, kad daugelis jų buvo ne tik neteisingos, bet ir žalingos. Kitų demokratinių valstybių ekonomikos ir teisės doktrinos bei praktikos plėtra SSSR leidžiamoje teisinėje literatūroje buvo vakarietiška nuosavybės teisės doktrina.
Pradedant kalbėti apie „Valdymo teisės gynimą“, reikėtų prisiminti istoriją, naujasis Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas buvo rengiamas ir priimamas ypatingomis istorinėmis sąlygomis - atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonominės sistemos pertvarkymas, įsitvirtinusios socialistinės idėjos bei stereotipai teisės, politikos, ekonomikos sistemose ir gyvenimo praktikoje reikalavo be galo daug pastangų pradėti naują valstybės atkūrimo etapą, kurio metu reikėjo priimti be galo daug svarbių sprendimų atsikuriančioje Lietuvos valstybėje, įtvirtinti daug naujų, vakarietiškų ir demokratiškų institutų visoje teisės sistemoje.
2001 m. liepos 1 dieną įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - LR CK) ir šis institutas buvo įdiegtas ir mūsų valstybėje. Tačiau per daugelį metų Lietuvos teisinė sistema, teisininkai, teisės mokslas ir teisės studijų programos prisitaikė prie „apkarpytos“ socialistinės civilinės teisės požiūrio į valdymą tik kaip nuosavybės teisės turinio elementą. Šio darbo tikslas išanalizuoti valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę ir valdymo gynimo sampratą.
Vienas iš civilinės teisės uždavinių visais laikais buvo ir iki šiol išliko įteisinti turtinių vertybių, pirmiausia daiktų, paskirstymą tarp visuomenės narių. Tokio paskirstymo teisinė priemonė yra daiktinių teisių suteikimas konkretiems visuomenės nariams. Istoriškai ilgą laiką svarbiausia ir reikšmingiausia buvo valdymas ir valdymo teisė (kaip daiktinė teisė), nes tik valdydamas daiktą jo valdytojas gali panaudoti daikto vartojamąsias savybes ir tenkinti savo poreikius.
Valdymo samprata ir istorinė raida
Valdymo sąvoka Romos teisėje buvo daugiaprasmė - pirmiausia ji galėjo reikšti ir faktinį valdytojo fizinį ryšį su daiktu, ir tą ryšį pateisinantį teisinį pagrindą (valdytojo teisę), kuris dar vadintas valdymo teisiniu titulu. Svarbus Romos teisės bruožas buvo tai, kad ji gynė ne tik valdymo teisę, bet ir faktinį žmogaus ryšį su daiktu, t. y. nepaisant teisės valdyti buvimo arba tokios teisės neturėjimo. Toks dualistinis valdymo suvokimas lėmė valdymo teisinio reglamentavimo ir valdymo doktrinos senovės Romoje esmę, kurią vėliau perėmė ir ištobulino Vakarų Europos civilinė teisė.
Apie esminę Romos teisės įtaką šiuolaikinei Vakarų Europos teisei liudija tai, kad visos naujų laikų civilinės teisės sistemos valdymo gynimo procese neleidžia atsakovui remtis savo valdymo titulu. Tai reiškia, kad ir šiais laikais valdymo faktas ginamas atskirai nuo valdymo teisės. Tačiau šiuolaikinių ekonominių santykių ir ekonominės apyvartos skirtumai, lyginant su senovės Roma, yra akivaizdūs. Tad ir šiuolaikinės civilinės teisės valdymo instituto turinys, žinoma, atitinkamai yra pakitęs.
Romos teisėje valdymo, valdytojų rūšių ir juos apibūdinančių terminų įvairovė buvo didesnė nei dabar, todėl siekiant suvokti dabartinius teisinius terminus ir sąvokas, reikia įvertinti Romos teisės terminijos pasikeitimo ir išnykimo sąlygas bei jų transformavimosi į šiuolaikinės teisės terminiją aplinkybes. Romos teisė netapatino valdymo fakto ir valdymo teisės. Tačiau valdymo faktas buvo teisiškai reikšmingas, nes jo niekas negalėjo savavališkai nutraukti arba kaip kitaip pažeisti.
Todėl ir Romos teisės tyrinėtojai (I. Pokrovskis ir kiti) valdymą laikė ne civiline subjektine teise, o faktu, t. y. faktiniu daikto turėjimu. Valdymas - tai subjekto faktinis ryšys su daiktu - daikto turėjimas, o valdymo teisė - tai tam tikro juridinio fakto pagrindu atsiradusi civilinė subjektinė teisė valdyti daiktą. Ši teisė galėjo būti kitos subjektinės teisės - nuosavybės turinio sudedamoji dalis arba savarankiška subjektinė teisė.
Kadangi Romos teisė pripažino teisiškai reikšminga ne tik valdymo teisę, bet ir valdymo faktą, susiformavo atskiri valdymo fakto ir valdymo teisės gynimo būdai. Jeigu kildavo ginčas dėl valdymo teisės, tai pažeista valdymo teisė (kaip nuosavybės teisės sudedamoji dalis) buvo ginama nukentėjusiajam pareiškus vindikacinį ieškinį, kurio esmė yra reikalavimas išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ir grąžinti ją teisėtam valdytojui. Šiuo atveju ginčijama faktinio valdytojo teisė valdyti daiktą. Ieškovas, įrodinėdamas, kad faktinis valdytojas neturi teisės valdyti daikto, turi įrodyti savo teises į šį daiktą. Tačiau ginčo dėl teisės procesas ir dabar, ir senovės Romoje buvo ilgas. Kol nagrinėjamas ginčas dėl teisės, daikto valdymą praradęs asmuo negalėdavo naudotis tuo daiktu, sutrikdavo nusistovėjusi gyvenimo tėkmė.
Valdymo gynimo institutas Romoje susiformavo kaip pretorių teisės institutas, taikant pretoriaus interdiktus, t. y. pretoriaus potvarkius. Pretorius, naudodamasis savo valdžia (imperium), turėjo teisę įpareigoti asmenį nedelsiant nutraukti veiksmus, kuriais šis pažeidė arba kėsinasi pažeisti kito asmens turtines teises. Kitaip nei vindikacinio ieškinio, kuris buvo naudojamas daiktui išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, pretorius savo interdiktais gynė ne tik valdytoją, praradusį faktinį valdymą, bet gynė ir nuo kėsinimosi į valdymo pažeidimą.
Todėl valdymui ginti buvo naudojami du interdiktai - retinendae possessionis (valdymo išsaugojimo) ir recuperandae possessionis (valdymo atkūrimo). taikymo atveju valdytojo ir pažeidėjo ginčas dėl valdymo fakto negalėjo peraugti į ginčą dėl valdymo teisės, t. y. atsakovas savo pozicijos negalėjo grįsti savo teise į ginčijamą daiktą. Valdymui ginti nebuvo svarbu nei daikto valdymo teisinis pagrindas - teisinis titulas (jus possidendi), nei to daikto įsigijimo būdas (causa possessionis). Tam, kad būtų patenkintas posesorinis reikalavimas, pakako įrodyti du faktus: kad valdymo gynimo reikalaujantis subjektas tą daiktą iš tikrųjų valdė ir kad atsakovas šį valdymą pažeidė (daiktą atimdamas arba kitaip trukdydamas jį valdyti ir juo naudotis).
Esant tokioms supaprastintoms reikalavimo patenkinimo sąlygoms, galėjo susidaryti tokia situacija, kai faktinis daikto valdytojas buvo ginamas nuo šio daikto tikrojo savininko pretenzijų atsiimti daiktą iš kito asmens, neteisėtai valdančio jį, arba iš savininko galėjo būti paimtas daiktas ir perduotas faktiniam valdytojui, jei daikto savininkas iš pastarojo daiktą buvo savavališkai paėmęs. Todėl patenkinus posesorinį reikalavimą ir atkūrus pažeistą valdymą (grąžinus daiktą buvusiam valdytojui arba pašalinus trukdymus daiktą valdyti), asmuo, kuriam buvo pritaikytos posesorinės gynybos sankcijos, turėjo galimybę pareikšti ieškinį dėl teisės į daiktą (actio petitoria) ir ginti savo teises (į kurias nebuvo atsižvelgta posesorinės gynybos procese) petitoriniame (ieškinio teisenos) procese.
Romos pretorių teisė laipsniškai suformavo valdymo gynimo pagrindus ir valdymo gynimo doktriną. Šios doktrinos esmę sudarė valdymo ir valdytojų klasifikacija, kuria remiantis buvo diferencijuojamos posesorinio gynimo taikymo ir nuosavybės teisės įgijimo valdymo senaties pagrindu sąlygos. Viena svarbiausiųjų klasifikacijų buvo faktinio valdymo skirstymas į valdymą (possessio) ir turėjimą (detentio). Faktinis daikto turėjimas nebuvo laikomas valdymu, jei daikto faktinis valdymas nebuvo susietas su turėtojo valia valdyti daiktą kaip savą (pvz., sėdėjimas svečiuose ant kėdės arba išnuomoto daikto valdymas nereiškė tų daiktų valdymo).
Toks faktinis valdymas buvo vadinamas turėjimu (detentio), o asmuo, faktiškai valdantis daiktą - daikto turėtoju (detentor). Valdytojo ir turėtojo skirtumas buvo paryškinamas jų valinio ryšio su daikto skirtumais. Valdytojas daiktą valdė kaip savo, todėl toks daikto turėjimas buvo vadinamas „valdymu sau“, o turėtojas daiktą turėdamas žinojo, kad valdo svetimą daiktą, todėl toks faktinis valdymas buvo vadinamas „valdymu kitam“.
Pagal šios kriterijus prie valdytojų kategorijos galėjo būti priskirti tik patys daikto savininkai, sąžiningi bešeimininkio daikto valdytojai ir sąžiningi daikto įgijėjai pagal sandorius iš asmenų, kurie neturėjo teisės disponuoti šiuo daiktu. Prie turėtojų (detentorių) kategorijos buvo priskiriami daikto nuomininkai, saugotojai ir kiti tituliniai valdytojai, kurie valdymo teisę buvo įgiję pagal sandorius iš daikto savininko arba jo įgalioto asmens, t. y. kurie valdė „ne sau“, o „kitam“. Tokie asmenys neturėjo nei teisės į posesorinį gynimą, nei teisės įgyti nuosavybės teisės į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi.
Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl Romos teisėje susiformavo nuostata, kad galima ginti faktinį valdymą, nekreipiant dėmesio į valdymo teisę.
Valdymo objektas ir teisėtumas
Valdymo objektu yra laikomas toks daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Esant šiom keliom sąlygom valdymas laikoma teisėtu. O tokiu atveju jam gali būti garantuota teisė ginti esamą valdymą ir taip pat jį atnaujinti, kai jis atimtas. Asmeniui turi būti užtikrinta teisė ginti savo valdymą prieš trečiuosius asmenis, kurie nėra turto savininkai ir neturi teisės valdyti to turto pagal sutartį ar kitu įstatymuose nustatytu pagrindu.
Pirmu atveju, valdymas - tai kaip viena iš sudedamųjų Nuosavybės teisės turinio dalių („Nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti, nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.“) yra suprantamas kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės yra šios: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį.
Būtent antruoju atveju, valdymo reikšmė pasireiškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų ir yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą. Taigi dažniausiai daikto valdytojas turi tikslą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Negalime pamiršti ir to, kad valdymo teisė būdama vienintelė teisė, kurią iki nuosavybės teisės tiek nedaug sieja, privalo būti apginta. Juk nuosavybės santykiai sudaro ekonominės sistemos pagrindą, todėl šie santykiai yra pagrindinis civilinio teisinio reglamentavimo objektas.
Naujieji Lietuvos Respublikos įstatymai - LR CK ir naujasis Civilinio proceso kodeksas (toliau - LR CPK) suformavo valdymą ir jo gynimą kaip savarankišką institutą. LR CK įvairiuose institutuose ir atskiruose jo straipsniuose vartojamas valdymo terminas kelia daug neaiškumų ir painiavos. Reikalas tas, kad valdymo samprata apibrėžiama tik LR CK 4.22 straipsnyje. LR CK 4.22 straipsnyje apibūdinamas valdymas be teisinio titulo, kai valdytojas gali įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi.
Pagal LR CK 4.22 straipsnį daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju arba savininku pripažįsta kitą asmenį. Pavyzdžiui, tiek nuomininkas, tiek saugotojas arba kitas titulinis valdytojas žino ir negali nepripažinti to fakto, kad jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo. Tačiau tai nereiškia, kad nuomininkas arba kitas valdytojas neturi subjektinės teisės valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.) apskritai. subjektine teise, jie santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti traktuojami kaip valdytojai. Žinoma, šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad šiuo atveju valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė.
Taigi galime daryti išvadą, kad valdymo samprata Lietuvos teisėje turi kelias prasmes. Pirmiausia pažymėtina, kad šiuo terminu apibrėžiamas ir valdymo faktas (daikto turėjimas), ir valdymo teisė. Tokiu valdytoju gali būti pats savininkas arba asmuo, kuris valdo daiktą kaip savo nebūdamas savininku, t. y. sąžiningas ir teisėtas bešeimininkio turto valdytojas, siekiantis įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi. Visi kiti valdytojai savo valdymo negali laikyti kaip savarankiškos daiktinės teisės. Tačiau ir jie pagal LR CK nėra vienodo statuso, nes ne visi valdytojai gali būti pripažinti turinčiais išvestinę valdymo teisę, kurią galėtų savarankiškai ginti.
Atribojant valdytojus, neturinčius nei savarankiškos, nei išvestinės valdymo teisės, reikėtų remtis CK 4.30 straipsniu. Svarbiausia šiame straipsnyje yra tai, kad faktiškai valdyti daiktą galima ne tik tiesiogiai, bet ir „[.] per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų“. Tai, mūsų nuomone, ir reiškia, kad tas asmuo, per kurį įgyvendinamas faktinis valdymas, neturės jokių daikto valdymo teisių - nei savarankiškos, nei išvestinės.
Kokia gyvenimiška situacija čia turima galvoje? Mūsų manymu, tai trumpalaikis perdavimas daikto naudotis (pvz., dviračio arba valties nuoma poilsiautojui, kavinės lankytojo naudojimasis kavinės baldais ir indais, perdavimas pasiuntiniui daikto nugabenti nurodytam asmeniui ir pan., samdomo vairuotojo vairuojamas automobilis ir pan.). Toks asmuo neturi valdymo teisės ir veikia ne savo valia, o tik pagal faktinio valdytojo nurodymus. Svarbiausias tokio valdymo įgyvendinimo kvalifikuojantis požymis yra tai, kad iš faktinių daikto naudojimo aplinkybių tretieji asmenys turi aiškiai suvokti, kad daikto valdytojas yra ne tas, kas daiktą faktiškai turi, o kitas konkretus fizinis arba juridinis asmuo.
Teisėtas ir neteisėtas valdymas
Kaip žinia, valdymo teisė yra skirstoma į teisėtą ir neteisėtą. Tik būdamas teisėtu daikto valdytoju, jis gali naudotis valdymo teisės gynimo būdais, kad apgintų savo valdomą objektą. Teisėtu daikto valdymu laikomas toks valdymas, kuris yra įgytas tais pačiais būdais kaip ir nuosavybės teisė.
Taip pat valdymas gali atsirasti kitais Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse numatytais būdais - tai kilnojamų ir nekilnojamų daiktų atsiradimo būdai. Valdymo atsiradimo pagrindų ir valdymo teisėtumo prielaidų suformulavimas trukdo suvokti valdymo instituto koncepciją, todėl aukščiau pateiktas valdymo termino aiškinimas sukuria prielaidas valdymą atriboti nuo teisės valdyti daiktus, grindžiamos teisiniu titulu. Štai LR CK 4.34 straipsnis nustato, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Tačiau ar terminas „kiekvienas“ reiškia visus valdytojus, įskaitant ir tuos, kurie daiktą valdo tik pagal sutartį?
Apibendrinant galima teigti, kad valdymo institutas Lietuvos civilinėje teisėje yra sudėtingas ir daugiasluoksnis, reikalaujantis nuodugnaus analizės ir teisingo taikymo praktikoje.
